Siūlome susipažinti su sociologo dr. Andriaus Švarplio Veidaknygės paskyroje pateiktomis pastabomis apie Leonido Donskio nutapytą antrąją kadenciją bebaigiančio JAV prezidento Baracko Obamos politinį portretą, paskelbtą 15min.lt portale.
Ko jau tikrai negalima prikišti B.Obamai – tai jo tobulai įvaldytos retorikos, natūralumo, galbūt nuoširdumo. Retorikos turinys irgi yra įkvepiantis: akivaizdūs lygiateisiškumo, teisingumo, atvirumo, įgalinimo, pasitikėjimo motyvai. Bet ar tai jau savaime yra klasikinė demokratija? Abejočiau. Juk demokratija nėra vien tik retorika, nors, žinoma, palyginus su vis labiau populiarėjančiais politiniais chamais vis labiau stabilumą prarandančiame pasaulyje, Obamos tvarkingumas ir taisyklių laikymasis tikrai atrodo kaip didžiulis pasiekimas.
Jeigu Europoje situaciją matome tik tarp A. Merkel, F. Hollando, iš vienos pusės, ir V. Orbano, J. Kačynskio (suprask, beviltiški populistai), iš kitos, tai A. Merkel ir B. Obama išties atrodo kaip demokratijos sergėtojai. Tiktai – kokios demokratijos? Neoliberalistinės, kairuoliškai suprastos demokratijos, kurios svarbiausios vertybės – apginti laisvą prekybą ir įtvirtinti biurokratinį Kito gynimą, ne lygias laisves, o selektyviai atrinktas prispaustųjų grupes. Juk Prancūzijoje ir Vokietijoje oficiali valstybinė pozicija yra tokia: „vietiniai piliečiai, pasislinkit – dabar privalot gerbti Kito teises“.
Ar tai yra pilietinė demokratija? Ar politinio korektiškumo spaudimas net teisėsaugos institucijoms (ką matėme Kiolno Naujųjų metų nakties įvykiuose ir kitais atvejais) yra klasikinė demokratija? Ar piliečių rūšiavimas vardan postkolonialistinių-postholokaustinių idealų yra tai, ko siekė didieji Europos vienytojai Konradas Adenaueris ir Robertas Schumanas? O gal tai yra arčiau to, ką Aleksandras Štromas pavadino politine veidmainyste, holokausto inversija, siekiu morališkai pagrįstu legitimumu didinti sau politinius dividendus? Gal tai yra šiuolaikinė multikultūralizmo ir žmogaus teisių inversija, į kurią dėmesį atkreipia vis daugiau Vakarų intelektualų, tarp jų – ir L.Donskio mėgstamas Michelis Houellebeckas? Kairė ir liberalizmas Vakaruose akivaizdžiai transformavosi, susiliejo ir įgavo valstybinio dominavimo bruožų. B.Obama yra šios politinio korektiškumo srovės flagmanas Vakarų pasaulyje. Galima tai vertinti ir labai teigiamai, čia politinių pažiūrų klausimas, tačiau jo, kaip klasikinės demokratijos gynėjo ir klasikinio politiko, vienareikšmis vertinimas turbūt reikalautų daugiau spalvų.
Konsolidavo NATO ir ES? Atgrasu net pagalvoti, kaip neprognozuojamai elgtųsi oportunistas D.Trumpas Ukrainos ir Sirijos krizės akivaizdoje. Bet yra toks dalykas kaip JAV nacionaliniai interesai, kuriems gyvybiškai svarbi NATO ir ES konsolidacija. Bušų dinastija nebuvo linkusi tartis su partneriais iš Europos, bet net ir tuomet JAV būrė koaliciją. Vadinasi, vienašališkai priskirti Obamai nuopelną dėl išlaikyto Europos balanso yra keblu, nebent tai darome D.Trumpo ar kitų neryžtingų Vakarų politinių lyderių figūrų akivaizdoje. Vieninga Europa buvo strateginis JAV tikslas nuo pat 1950-ųjų, ne daug kas pasikeitė ir po Šaltojo karo pabaigos.
Obama apgynė Baltijos šalių nepriklausomybę? Kaip apgynė? Retoriškai nubrėžė raudoną liniją. Bet juk tą buvo padaręs ir Džordžas Bušas Vilniuje ir ne mažiau retoriškai įspūdingai: „Pasikėsinimas į jūsų laisvę bus pasikėsinimas į mūsų laisvę“.
Ir, regis, rimti Obamos kritikai trokšta ne JAV tiesioginės jėgos demonstravimo, o realių pozicijų gynimo džiunglių pasaulyje, o tam B.Obama buvo visiškai nepasirengęs. O jis nebuvo pasirengęs būtent dėl to paties kairuoliško feministinio, postkolonialistinio mentaliteto, kurį, Andrejaus Piontkovskio žodžiais, jis „gavo kartu su motinos pienu“.
Izraelio analitikų ir politikų manymu, Obamos vadovavimas išvedant JAV karius iš Irako ir politika Sirijoje buvo „visiška katastrofa“. Dar daugiau buvo gidėti pozcija, kad „Izraelis nenori ryžtingesnės JAV pozicijos, jis nori bet kokios JAV pozicijos“ Sirijoje. Užtektų bet kokios pozicijos. Tai nepanašu į B.Obamos administracijos vykdomą apgalvotą „rimbo ir meduolio“ politiką. Užtenka prisiminti B.Netanjahu patarėjo neoficialius JAV politikos elito įvertinimus (žr. ČIA), kurie sukėlė tikrą gaisrą šalių diplomatiniuose santykiuose, kad paaiškėtų, kaip Obama yra vertinamas aukščiausiuose Izraelio politiniuose sluoksniuose. Ir jų priekaištai yra gyvybinės reikšmės, o ne kaprizingi poreikiai „pademonstruoti jėgą“.
Nei ISIS, nei V. Putinas laiku negavo deramo atsako – jiems buvo leista veikti, buvo žaidžiama pagal jų taisykles. Ir tai yra tiesioginis Obamos ir Merkel „nuopelnas“. Ir geriausias to įrodymas yra tas išlikęs visus kamuojantis neaiškumas, ar nebus ir toliau nuolaidžiaujama? Tiek L.Ševcova, tiek A. Piontkovskis, tiek kiti šiuolaikiniai rusų disidentai nuolat kartoja: Putinas eis tol, kol nebus sustabdytas, tačiau Vakarai yra nepasiruošę jo stabdyti. O ar nėra pasiruošę ne dėl to paties piontkovskiško 1 iš 10?
Įtaigi demokratinė retorika, anti-rasistinis lygiateisiškumo diskursas, nuolatinis atvirumas tarptautiniam dialogui, poreikis gauti tarptautinių partnerių pritarimą, pagaliau, žaidimo taisyklių laikymasis – yra neabejotinai stipriosios Obamos savybės. Obamacare – vienas didžiausių jo pasiekimų. Neoliberalams didžiausias jo pasiekimas – tarptautinių prekybinių JAV interesų gynimas ir LGBT valstybinis gynimas (kaip, pvz., „tualetų reforma“, pasikėsinusi į tradicinę valstijų autonomiją). Tačiau Obamą tapyti vien tik kaip klasikinį demokratinį politiką – ar tai nėra tiesiog per daug….neoliberalistiška?
Juk Periklis ne tik retoriškai įkvėpė atėniečius – jis ir vadovavo jiems karo metu. O Ciceronas vadovavosi prigimtinės teisės filosofija, o ne vien tik vieno visuomenės sparno išlaisvinimo kitų grupių sąskaita ideologija.