Su amžiumi keičiasi vertinimai, buvę herojai įgauna visai kitų spalvų. Turbūt tai natūralus procesas, visiškai nepiktybinis. Nejučia ateina laikas ir tu žiūri, kad kadaise buvę tavo herojai jau nieko tau nepasako. Ir daugiau tu su jais nesutinki, negu sutinki. Galiausiai keičiasi pasaulis ir net pats didžiausias autoritetas gali nesuspėti su juo ir „iškristi“ iš žaidimo. Greičiausiai tai anksčiau ar vėliau atsitiks su mumis visais.
Štai ir dabar, matau daugiau netiesos negu tiesos šiuose Vytauto Landsbergio žodžiuose, šioje kalboje (žr. ČIA).
Sakoma „reikia stiprinti tautos atsparumą“, o realiai, ypač šios partijos, pilietinės tautos galios nuosekliai silpninamos. Referendumas buvo represuotas valdžios priemonėmis, piliečiai (kartu su Nepriklausomybės akto signatarais, t.y. paties V.L bendražygiais), buvo žeminami, nors tai buvo konstitucinės teisės realizavimas. Tai buvo bandymas tautai jungtis prieš globalizuotą elitizmą, o ne prieš Europos Sąjungą.
Ši partija virto elitistinės globalizuotos politikos varikliu (kaip ir be išimties visos kitos). Paskutinis šios politikos pavyzdys – vakarykštis Konstitucinio Teismo sprendimas paneigti Konstituciją ir įvesti globalios politikos principą, t.y. išplauti prigimtinę šeimos sampratą. Tam visiškai pritaria ši partija.
Taigi, sakoma „stiprinkim tautos atsparumą savo žemėje“, o realiai tas atsparumas yra neigiamas visais svarbiausiais frontais.
Sakoma: „jūs, Lietuvos gynėjai, sausio Laisvės gynėjai“, „turite teisę stebėti Lietuvos širdį – Seimą. Sudaryti konsiliumą, nustatyti diagnozę ir gydymą. Stebėkite ir vertinkite, kas čia vyksta“, o tuo tarpu visą politinių kalinių, krikščioniškos demokratijos politinį sparną tiesiog suvalgė ta pati Konservatorių partija. Iš vienos pusės, retorikoje, kviečiamas Lietuvos gynėjų balsas, o iš kitos pusės realiai eliminuojamas partizanų, disidentų, anti-sovietinės kovos dalyvių balsas. Jau nekalbant apie N.Sadūnaitės, a.a. A.Patacko, A. Svarinsko, kun.R.Grigo ir kt. patyčias ir marginalizavimą.
Eilinį kartą demonizuojama neįtinkanti valdžia, dabar – dėl žiniasklaidos laisvės, ir eilinį kartą tas demonizavimas griūva kaip kortų namelis – ta Kremliaus agentų valdžia laisvai atsisako žiniasklaidą kriminalizuojančių pataisų. Menama grėsmė žiniasklaidai šios partijos patriarchui rūpi labiau negu masiškai Lietuvos šeimas kriminalizuojantis naujasis Vaiko teisių įstatymas. Ir ši partija pasisako ir greičiausiai balsuos prieš visiškai konstitucines ir racionalias pataisas, kurios įveda proporcingumą, pareigą išklausyti abi puses teismo procese, atskiria smurtą nuo auklėjimo ir kt.
Taigi, kur pažiūrėsi – ten neadekvatumas. Retorikos ir tikrovės išsiskyrimas.
O štai savas anūkas neužmirštamas. Grėsmė sau įžvelgiama iš pokšto (sutinku, pokštas visiškai nevykęs, bet tai tik pokštas), o kai beveik 100 000 šeimų sako: „Alio, mums iškilusi grėsmė!“ – nematoma, nenorima matyti. Gerai, kad dar neminimas ir neginamas Austėjos Landsbergienės biznis iš valstybės pinigų.
Vienintelis teigiamas dalykas šioje kalboje tokia šventa proga yra Europos įvertinimas. Pirmą kartą įžiūrima, kad Europa per tuos 28 metus labai pasikeitė. Bet iš karto reikia pasakyti – visas šios partijos žiedas, labiausiai įskaitant patį pirmą asmenį – Anūką, yra visiškai priešingų pažiūrų. Partija laikosi elitistinės Pažangos kurso, pagal kurį didžiausios viltys dedamos į labiausiai prorusiškas valstybes Europoje – Vokietiją ir Prancūziją.
Tad išvada yra tokia, kad kiekvienam mūsų reikia atrasti savo sausio 13-osios prasmę.
Viena tikrai aišku: visi Lietuvos Laisvės gynėjai, nuo 1919 m. vasario 13 d. (kada žuvo pirmasis Lietuvos karininkas) iki sausio 13-osios gynėjų nekovojo ir nežuvo už elitistinę, anti-demokratinę ir globalizuotą Lietuvą. Jie kovojo ir žuvo už savo šalį, už savo žemę, už savo pasaulį ir tradicijas. Už savo šeimas ir savo valstybę. O ne už atitrūkusius nuo piliečių ir šeimų politinius funkcionierius.
Atėjo metas klausyti ne įvaizdžių ir retorikos, o tikrovės ir tiesos.