Žiupsnelis to, žiupsnelis ano (žr. Mažvydo Jastramskio straipsnį „Kieno Seimas, kieno Vyriausybė?“), ir buriama pseudo-mokslinė šarada vien tik tam, kad pasakytų: „Nesikabinėkite prie Dobrovolskos ir Co“. Nieko iš kandidatų nereikalaukite – viskas yra gerai! Demokratijos ir politikos mokslų vardu!
Į dešinę – Šumpeterį, į kairę – Italijos vyriausybę, ir masės patikės šita „moksline“ išvada.
(Vietoj J.Šumpeterio laisvai galima cituoti M.Weberį ir jo politiko, kaip profesionalo, sampratą; o Italijos atveju – daugelis šios šalies vyriausybių skaičiuoja savo trukmę dienomis, o ne metais, tad M.Monti vyriausybė nėra joks krizės reiškinys-priežastis, o platesnės Italijos politinės sistemos simptomas. Technokratinės vyriausybės pliusus ir minusus Amerikos politikos mokslai yra išnagrinėję nuo Roberto McNamaros laikų 7 dešimtmetyje ir seniai aišku, kad vien technokratija neišveža, o ministro asmenyje turi susijungti politinis svoris + srities išmanymas).
Bet ne tai svarbiausia.
Svarbiausia, atkreipkite dėmesį, kaip paliekama dirbtinė dilema: arba parlamentinės daugumos vyriausybė, arba CV. Suprask, kadangi technokratija/CV (moksliškai įrodyta) yra blogai, tai nesikabinėkite ir leiskite partiniam pasitikėjimui diriguoti ministerijoms.
Tačiau dar yra ir trečias kelias – politinės kvalifikacijos standartas. Politikas nebūtinai turi būti teisininkas, kad vadovautų Teisingumo ar Vidaus reikalų ministerijoms, tačiau būtinai turi turėti politinę kvalifikaciją: turėti politines pažiūras, būti susipažinęs su esminėmis tos srities problemomis, turėti planą, kaip jas spręsti, turėti bent minimalų autoritetą tos srities bendruomenėje. Tiek plačioji visuomenė, tiek tos srities bendruomenė turi pažinoti žmogų. Tai – jo politinis kapitalas. Kitaip tariant, negali būti ministru žmogus iš gatvės – be jokios politinės ir dalykinės kompetencijos. Tu gali nežinoti daug smulkių biurokratinių detalių, bet tu turi turėti politines vertybes, pagal kurias tu nori įgyvendinti pokyčius toje sistemoje.
Be to, tos srities išmanymas yra ne technokratija ir ne CV, o elementari kvalifikacinė prielaida. Be jos nebus įmanoma realizuoti jokios politinės reformos. Atsisakant šitokio standarto, į ministrus tuomet galima siūlyti studentus – jie tikrai vykdys Vyriausybės planą ir laikysis tik dėl Premjero politinio pasitikėjimo, nes daugiau nieko jie ir nemokės.
Lietuvoje kilusi diskusija dėl kandidatų į ministrus kilo ne dėl jų CV, o dėl būtent dėl politinio svorio ir politinio dalykiškumo. Neišlaikytas advokatūros egzaminas nėra viską nulemiantis, bet objektyviai gėdingas faktas.
Bet daug svarbiau yra tai, kad, tarkim, ši kandidatė, nedemonstruoja jokio politinio suvokimo, kokios problemos yra šiame bare ir kaip jas reikėtų spręsti. Ir ji ne vienintelis toks kandidatas į ministrus. Dauguma ministrų kandidatų ir yra tokio pobūdžio „studentai“ – visiškai be jokio politiškai savarankiško svorio ir visiškai priklausantys nuo savo partinio užnugario. Tokie partiniai kareivėliai. Būtent todėl iš jų ir girdime, kad svarbiausias darbas – Vyriausybės programa. Ne reforma, ne politinė ministerijos vizija, bet…(kadangi tokios nėra) … kažkieno programa.
Nepaisant to, visa „didžioji“ lietuviška žiniasklaida palaiko šiuos kandidatus ir nekelia jiems visiškai jokių standartų. Koks kontrastas su prieš tai buvusiu „valstiečių-žaliųjų“ kabinetu! Ir koks panašumas į JAV didžiųjų medijų elgesį Trumpo (absoliuti kritika) ir Bideno (absoliutus palankumas) atvejais.
Todėl atsakymas yra aiškus. Politinis šališkumas nulemia viešas diskusijas, įskaitant ir pasigirdusius „teisininkų“ balsus ir šį konkretų „politikos mokslų“ atvejį.
Objektyviai šis kabinetas yra arti politikos infantilizacijos, tačiau kadangi yra palaikoma „progresyvistinė“ kryptis ir, užvis svarbiausia, įsivaizduojama, kad smogiama tam tamsiajam, nepaklūstančiajam elektoratui, tai tokiai vyriausybei ir tokiems kandidatams tiesiamas raudonas kilimas.
Mušk lietuvišką trumpistą – toks galėtų būti šios vyriausybės ir ją be išlygų palaikančių medijų bei ekspertų šūkis.