Manau, kad čia kalbama apie svarbesnius dalykus nei tiesiog dviejų autorių ginčas:
Ainius Lašas prieš Lauryną Kasčiūną
A.Lašo straipsniai populiariuosiuose portaluose visuomet būdavo įdomūs – neperkraudamas sudėtingomis konstrukcijomis autorius pasiūlydavo kiek kitokį kampą. Beveik visuomet – blaivų, sveikai liberalų, nepretenzingą. Juolab, kad gyvena ir dirba užsieniuose – ir tai lyg pažadas, kad bus perspektyva „ne iš savų sulčių“. Kaip ir atsitikdavo.
Bet šis jo atsakymas kiek stebina. Labiausiai – ideologizuotu požiūriu į nacionalizmą. Kad A.Lašo taikinys šiame straipsnyje buvo lietuviškas konservatyvios dešinės nacionalizmas, o ne L.Kasčiūno analizuota Ukrainos problematika, rodo ne tik paskutinė teksto pastraipa, bet ir pats diskusijos akcentas – kone „išrašoma“ paskaita apie etninio/pilietinio nacionalizmų modelius.
Pati ši perskyra atsiduoda 5–6 dešimtmečio Hanso Kohno darbais ir jau kuris laikas rimtose studijose nėra taip tiesmukai taikoma – ji per daug abstrakti, stereotipinė. Pačios liberaliausios valstybės remiasi dominuojančiu nacijos naratyvu. Savo ruožtu etninio modelio valstybės (pokomunistinės šalys ES narės, Skandinavijos šalys) yra inkorporavusios liberalias normas į savo teisines sistemas. O kur dar šiuolaikinė migracija, senųjų ES narių bandymai gintis – reguliuoti migracijos srautus, diskusijos apie „multikultūralizmo žlugimą“ ir pan.?
Visa tai trina tų sterilių stereotipinių modelių ribas. Nėra taip paprasta visas blogybes suversti etniniam nacionalizmui, kaip ir nėra taip paprasta triumfuoti pilietinio nacionalizmo modeliui. Yra autorių (pavyzdžiui, Taras Kuzio), kurie tiesiog sako, kad šis stereotipas yra dar vienas vakarietiškos tradicijos centrizmas – užmesti Rytų Europai atsilikimo pavadėlį. Reali situacija visuomet yra komplikuotesnė. Be to, egzistuoja ir liberalus nacionalizmas – ir teorija, ir praktikos.
Antras momentas, rodantis, kad A.Lašas perskaitė oponuojamą straipsnį paviršutiniškai, yra tas, kad jam prikišama tai, ką anas sako priešingai, t.y. oponuojama tam, kas nėra tvirtinama. Man susidarė įspūdis, kad L.Kasčiūnas ir jo cituojama A. Applebaum kaip tik ir teigia, kad Rytų Ukrainoje jau susiformavo (tegul tyliai ir silpnai) ukrainiečių nacija ir kad būtent tai ir sutrukdė separatistams išplėsti savo diversiją. O ir tie trys regionai daugiau laikosi separatistų karine galia, o ne socialiniu žmonių palaikymu: Rytų Ukraina pasirodė nesanti pro-sovietinė, niekas ten nelaukia sovietinių šmėklų kareivių pavidalu.
Taigi pagrindinė L.Kasčiūno straipsnio mintis yra ta, kad Rytų Ukrainoje Rusijos skatinama diversija nesulaukė jokio rimto visuomenės palaikymo ir kad to priežastis galėtų būti minimaliai egzistuojanti nacionalinė (ukrainietiška) tapatybė. Provokuojanti, bet svarstytina mintis. Kaip ir itin drąsi mintis apie nacionalizmo potencialą stabdyti Rusijos agresiją ir saugoti Vakarus. Bet, kita vertus, ar mūsų baltiškasis nacionalizmas 1988–1992 m. nebuvo įrodymas, kad imperinei politikai nepavyko neutralizuoti stiprios nacionalinės sąmonės? Ar Sovietų sąjungos nepradėjo ardyti „nacionalistai iš pribaltikos“? Ar mes galime šiuos procesus, sekdami A.Lašu, pavadinti naiviuoju nacionalizmu?
Be to, ar nacionalizmo reikšmės svarstymas šiuose Rytų Europos geopolitiniuose procesuose ką nors turi bendra su eurazizmo ideologija, kurios artimumą („pasaulėjauta“) tokiems svarstymams A.Lašas prikiša? Negi teigdami nacionalizmą mes atitinkame imperinius Rusijos kėslus?! Čia jau matome vos ne visišką diskusijos ir oponavimo disonansą.
O kodėl taip atsitinka? Kodėl įvyksta toks disonansas viešojoje erdvėje?
Tai ir yra ta priežastis, dėl kurios ėmiausi šio komentaro.
Ir ši priežastis yra politinė, ideologinė, stereotipinė. Į bet kokį tvirtinimą apie nacionalizmo reikšmingumą Lietuvoje žiūrima lyg į pavojaus signalą. Net jei originalus straipsnis yra visiškai apie ką kita, užtenka, kad ten būtų paminėtas teigiamas nacionalizmo vaidmuo ir jis iš karto sukels reakciją, panašią į A. Lašo. Kalbėti apie nacionalinės tapatybės reikšmę tiesiog nepageidautina, net jeigu konkrečiu atveju tai apskritai neturi nieko bendra su dešiniuoju konservatizmu.
Tam tikrų pavojų yra, reikia pripažinti. Socialinė praktika rodo, kad masinis nacionalizmas linkęs suprimityvėti ir virsti išskiriančiu, represiniu, ksenofobiniu judėjimu. Bet lygiai taip pat nepriimtinas ir ideologizuotas nacionalinės tapatybės veiksnio vertinimas išimtinai per potencialios grėsmės prizmę. Ar mes neprieisime iki situacijos, kai bet kokia proga užsimenant apie lietuvių nacionalumą reikės iš karto deklaruoti savo supratimą apie ksenofobinius nacionalizmo pavojus?
Šis A.Lašo „atsakymas“ yra geras viešosios erdvės liudijimas, kaip lengva nuslysti nuo tiesioginės sveikos diskusijos į stereotipines, nacionalizmą a priori sugrėsminančias ideologemas: prie geopolitinių Ukrainos procesų analizės tiesiog iš niekur atsiranda perspėjimai apie „išskirtinio nacionalizmo modelio“ pavojus ir netgi „etninę trintį“ Lietuvoje!
Ideologizuotas kontra-nacionalizmas ir primityvusis ksenofobinis nacionalizmas – abu vienodai dusina mąstymą.