Politinis balsavimas beveik niekada nebūna racionalus. Tik normatyviniuose moksliniuose modeliuose atsiranda logika, pagrįstumas ir rational choice.
Pavyzdžiui, 1993 m. prezidentu išrenkamas A.M.Brazauskas. Koks racionalus tikslas ką tik išsivadavus iš tiek aukų pareikalavusio režimo čia pat balsuoti už buvusį to režimo vadą, besimaudžiusi prabangoje okupacijos metu?
Prieš metus, 1992 m., vakarykščiai komunistai laimėjo 73 (!) vietas Seime. Tai buvo įrodymas, kad okupacija mentalitete jau nebuvo okupacija, jau buvo susigyventa su režimo primestu gyvenimo būdu, kuris politikoje reiškė „balsuosiu už Poną – visą galvą už mane aukštesnį, labai protingą, man nepasiekiamą, tačiau kurio žmogiškumas, nuoširdumas galbūt duos mums malonių“.
Manau, tai ir yra post-sovietinio regiono mentaliteto esmė: pilka, beveidė zona, be jokios Aristotelio formos – tikslo, minties, tapatybės, dizaino, aiškių skiriamųjų linijų; pasąmonės siautėjimas. Pono ir Tarno santykio mentalitetas. Vakarai šiam politiniam mentalitetui priešpastato šimtmečiais besiformavusias ekonomines/socialines/vertybines perskyras ir tapatybes.
Dar du vėlesni pavyzdžiai liudijo racionalumo bankrotą ir šešėlinės zonos įsivyravimą. A.Zuokas ir liberalai su E.Masiuliu. Viešai apsivogęs oligarchų klapčiukas Abonentas vėl tampa Vilniaus meru. Vogti galima. Racionaliai ir legaliai. Vėliau analogiškai, tik į kitų oligarchų kišenę įklimpusi liberalų partijos viršūnėlė staiga paskelbia, kad „racionalaus proto“ žmonės turėtų manyti, kad partija yra ne prie ko, o ima tik jos lyderiai.
Dabartiniai Lietuvos prezidento rinkimai visiškai ne išimtis, o post-sovietinio mentaliteto tąsa. Racionalumo ir logikos čia mažai, bet neadekvatumo, manipuliacijos, emocinio įvaizdžio – su kaupu.
Gitanas Nausėda. Koks racionalumas gali būti įžvelgtas G.Nausėdos išrinkime, kai visą gyvenimą dirbęs Bankų interesams ir aktyviai prisidėjęs prie nekilnojamo turto burbulo augimo 2005–2007m., staiga per naktį tampa gerovės valstybės advokatu? Visiškai neracionalu. O tai juk esminė šio kandidato rinkiminė žinia!
Dar prieš nepilnus trejus metus kandidatas buvo vienas labiausiai matomų advokatų naujojo darbo kodekso, kuris suteikė itin daug lanksčios galios darbdaviams. Socialinė gerovė objektyviai yra visiškai kitoje – darbuotojų pusėje, bet kandidatas dabar į akis sako „Socialinė Gerovė“!
Racionaliam jo atmetimui užtektų vien namo istorijos: nesvarbu, kad teisėtai (mat pamatų griuvėsiai jau buvo), bet neteisingai namas pastatytas ant visos Lietuvos galvos, nes akivaizdu, kad tai nėra paprasto žmogaus praktika. Tai greičiau yra oligarchinė praktika naudotis privilegijomis, kurios eiliniams piliečiams yra neprieinamos. Nacionaliniai draustiniai ir yra viešasis gėris tuo, kad juo turi naudotis visi piliečiai, o ne įstatymų spragas išnaudojantys turčiai.
Tokiame kontekste visai kitaip nuskamba kandidato žodžiai „džiaugiuosi, jog žmonės manimi patikėjo“… Iš tikrųjų kandidatui reikėtų labai džiaugtis. Politinis rinkėjų iracionalumas išgelbėjo kandidatą.
O gal kitos kandidato vertybės pasižymi nepaprastu svoriu? Krikščioniškos minties institutas parengė kelis klausimus visiems kandidatams. G.Nausėda išsiskiria iš visų kitų kandidatų savo neapibrėžtomis pažiūromis (plg. ČIA). Nepaprastai lanksčios pažiūros, visiems įtinkančios pažiūros.
Ingrida Šimonytė. Nuo pat pradžių: ką bendro su konservatizmu turi ši konservatorių kandidatė? Pagal pasaulyje vykstančios atgimstančio konservatizmo ir globalizmo kolizijos bruožus, ši kandidatė yra 100% liberalios kairės kultūrinių pažiūrų. Konservatizmas sako: Tradicija, Šeima, Lokali (nacionalinė) Bendruomenė, I.Šimonytė sako: globalios (ES) institucijos, vienalytės santuokos, globalus atvirumas.
Toliau, kas matėte kandidatės nuoseklias politines pažiūras? Gal ČIA? Pabandykite surasti. Tai yra laisvas rašinėlis rinkimų tema, bet ne politinė programa, juo labiau – ne vertybės.
Gauname vieną didžiausių šių rinkimų paradoksų: abu į antrąjį rinkimų turą išėję kandidatai visiškai nepasirengę įvardinti ir reflektuoti svarbiausių Lietuvos gyvenimo problemų. TV debatai priminė, kaip visada, deklaracijų deklamavimą.
Kandidatė daug laiko dirbo biurokratinį darbą ministerijoje, vėliau jos, kaip finansų ministrės, vaidmuo buvo nevienareikšmis vykdant fiskalinę politiką, t.y. skolinantis iš tarptautinių institucijų.
Kandidatė ėjo su šūkiu būti Konstitucijos garantu. Nuo ko reikia ginti Konstituciją ir demokratiją Lietuvoje? Kas sukelia didesnę grėsmę: oligolopolinis-biurokratinis valdymas ar neaiški (menama?) grėsmė Konstitucijai?
Kandidatės biurokratizmas ir anti-tezė Laisvei ryškiausiai matomas jos požiūryje į Vaiko Teises. Ji aiškiai gina tą įstatymą, kurio sąlygomis suvešėjo neproporcingas Biurokratinis anoniminis kišimasis į prigimtinę piliečių sferą – šeimą. Dar vienas paradoksas: plačiai liberalių pažiūrų kandidatė pasisako už itin biurokatizuotą anoniminę sistemą, kas tikram liberalui būtų pirmiausiai naikintinas dalykas.
Kaip G. Nausėda tiesiog fiziškai yra tipiškas didelio Kapitalo (konkrečiai – bankų) atstovas, taip I.Šimonytė yra tipiška anti-konservatoriško, biurokratiško politinio mąstymo atstovė.
Tačiau abu kandidatai turi puikių asmeninių savybių. Šuniukas Grikis ir „Šveiko nuotykiai“ yra gerai, bet ką tai turi bendro su rimta politika? Brazauskas irgi buvo labai geras žmogus. Kaip ir Brazausko atveju, tos asmeninės savybės gali ir padėti priimti valstybinius sprendimus, ir pakenkti jiems. Bet tai nėra politinis vertybinis stuburas.
Tai kodėl šie kandidatai yra išrinkti? Todėl, kad balsuojama iracionaliai – už asmenines savybes. Tai ir yra grožio konkurso esmė. Tik čia politinis grožio konkursas. Realių valstybinės reikšmės problemų šiose rinkimuose įvardinta nebuvo (be kelių epizodų), niekas net nebandė įsipareigoti Laisvei ir Piliečiams.