Jaunieji kolegos mokslininkai, nerašykite viešumoje taip, kaip ši jaunoji istorikė.
Kaip nerašyti? Facebookiškai. Arogantiškai. Pernelyg savimi pasitikinčiai. Referuojančiai į savo įsivaizduojamas kompetencijas. Visus dviem sakiniais pamokinančiai, visus paeiliui paauklėjančiai. Pasistenkite nedaryti tokių jaunystės klaidų (ČIA).
Priešingu atveju nesėkmė garantuota.
Nuo to, kad nuolat kartosime apie savo kompetencijas, stažuotes ir mokslinio metodo ypatingą galią – mokslo ir objektyvumo nepadaugės. Tuo galima lengvai įsitikinti paskaičius Mingailės Jurkutės apžvalgą Nerijos Putinaitės knygai „Skambantis molis“ (ČIA). Kažkodėl kompetencijos ir mokslinis metodas nė kiek nepadėjo jaunajai istorikei bent gramu suabejoti pagrindine ideologine Putinaitės tyrimo nuostata, kuri ir nulemia visą knygos „mokslą“ ir išvadas.
Kodėl sovietinis nacionalizmas vertinamas tik iš sovietinės valdžios pusės? Gal reikėjo tiesiog paklausti pačių žmonių, ką jiems reiškė tas „etnolingvistinis, administracinis, sovietų valdžiai tarnaujantis nacionalizmas“, „Lie-tu-va!“ ar Justinas Marcinkevičius?
O jiems tai nebuvo tuščia tautinė puodynė. Jiems tai buvo kolektyvinė atmintis ir tapatybė, atvedusi į Sąjūdį 1988 m. Profesionaliai istorikei M.Jurkutei toks klausimas moksliškai neiškilo.
Sekundė – tai nėra whataboutism‘as, kad kalbu apie visai kitą, prieš metus pasirodžiusį, jos straipsnį-knygos apžvalgą.
Noriu atkreipti dėmesį, kad kompetencijos ir mokslinis metodas nėra savaime atsparus ideologinėms nuostatoms. Tą seniai Vakaruose parodė mokslo istorikai ir filosofai, tokie kaip Thomas Kuhn‘as, Paul Feyerabend‘as ir Karlas Popper‘is.
Tą matome šiandien, kai Harwardo universiteto profesoriai ir Nobelio premijų moksliniai laureatai vietoj mokslo persisunkę politiniu aktyvizmu. Todėl kai kažkas prikišamai rodo savo kompetencijas ir mokslinį metodą, tenka suklusti.
Praleisiu M. Jurkutės teiginį apie priverstinį Centro valdžios suorganizuotą palaikymo raštą. Mes nežinom tikrosios padėties. Tik vienas momentas: šita M.Jurkutės versija yra tik jos nuomonė, ir vėl drąsiai ir prikišamai brukama.
61 pasirašantis asmuo yra labiau vertingas faktas nei vieno-dviejų ar net visų 17 oponuojančių darbuotojų nuomonė. Jei Centre mokamas itin mažas atlyginimas (kaip teigia šios jaunosios istorikės), vadinasi, 61 darbuotojui tai neturėtų būti svajonių darbo vieta, kad bet kokia kaina liktų ir pasirašinėtų tokius raštus. Ir čia reikia objektyvaus tyrimo, o ne prikišamai spėlioti.
Tačiau pagrindinė M.Jurkutės straipsnio mintis yra ta, kad štai yra rimtą istorinį darbą dirbančių mokslininkų ir yra pseudo mokslininkų, tokių kaip Dalius Stancikas, kurių veikla netgi padeda Lietuvos priešams propagandiniame kare.
Vėl postuluojamas mokslinis metodas, kompetencijos versus mėgėjiška profanizacija. Kunigo Jono Borevičiaus liudijimas JAV teisme 1986 metais neva gali būti traktuojamas platesniame kontekste, kai daug panašių liudytojų tokiose bylose siekdavo apsaugoti savo tautiečius nuo grąžinimo į Sovietų Sąjungą, kur jų lauktų susidorojimas.
Tebūnie. Vis dėlto prielaida, kad kunigas J.Borevičius melavo, yra ne daugiau patikima nei priešinga prielaida, kad kunigas, aktyviai dalyvavęs anti-nacistinėje veikloje, rizikavęs savo gyvybe, ir dabar nemeluoja prieš save, Dievą ir JAV teismą. Gali būti, kad jis tarėsi darąs gerą darbą – meluoja tam, kad išgelbėtų teisingą žmogų. Tačiau tai irgi tik prielaida – ir jai reikia pritaikyti mokslinį metodą ir ištirti.
Be to, D.Stancikas mini ir „žydų gelbėtojų Domo Jasaičio … ir kitų asmenų liudijimus apie aktyvią antinacinę J. Noreikos veiklą ir net žydų gelbėjimo organizavimą“ (ČIA).
Dar daugiau – kaip suprasti faktą, kad Šiaulių geto steigėjas H.Gewecke ir jo pavaduotojas 1970 m. Vokietijos teisme išteisinti, o štai jo nurodymą steigti Žagarės getą vykdęs J.Noreika (žymiai žemesnio pavaldumo ir savarankiškumo) dabartinių „Naujojo Židinio“ istorikų yra „nuteisiamas“?
Ar ir čia nereikėtų pritaikyti kompetencijų ir mokslinio metodo, kad būtų atsakyta ir į šitą klausimą? M.Jurkutė to nedaro. Visas dėmesys tik į prielaidą dėl J.Borevičiaus galimo melo ir į… nemokšiškumą bei Gulag chapter vertimą. Vėl ir vėl ta pati facebookiška arogancija. Vietoj mokslinio metodo.
Nedarykite taip, jaunieji mokslininkai. Mažiau facebooko, mažiau demonstratyvių kompetencijų ir daugiau tylaus, rimto istoriko darbo. Mums reikia mokslinį darbą dirbančių istorikų, o ne savo kompetencijomis viešumoje besitaškančių politinių aktyvistų.
Jau vieną kartą matėme, kaip baigėsi vieno „Naujojo Židinio“ istoriko mokslinis metodas ir kompetencija: „Kas čia per tipas?“. Atsimenate?
Liudas Mažylis ir vasario 16 d. Neriklausomybės Akto originalo radimas.
Tiesiog nedarykite taip.