Veidaknygė
Įdomu stebėti, kaip nėra vien tik juoda-balta, kai yra daug pustonių, pusė tiesos arba tiesiog ne iki galo išsakytos tiesos, tačiau viešumoje akivaizdžiai stumiama viena linija ar palaikomas tiktai tam tikras įvaizdis.
Pavyzdžiui, Central Eastern University „susidorojimo“ atvejis Vengrijoje. Neteisinga uždarinėti neįtinkančius universitetus ar institutus, net jei jie yra visiškai propagandiniai, kaip, pvz., lietuviškas Laisvosios rinkos institutas (privati, ne akademinė Laisvos Rinkos Intereso institucija). Tu turi su jomis galynėtis kitomis priemonėmis, ne diktatoriškomis. Reikia palaikyti akademinę laisvę ir žodžio laisvę, nes jei išduodi teisės viršenybę tada, kai tau tinka, tuomet neturi jokio pagrindo priešintis, kai kita valdžia uždarinės jau tave.
Tačiau CEU įvaizdis kaip liberalaus universiteto, kaip akademinės laisvės bastiono yra tik pusė tiesos. Jis yra toks liberalus ir pliuralistinis, kad ten nė su žiburiu nerasi tradicionalistines vertybes puoselėjančių mokslininkų arba tų, kurie į neoliberalizmą, globalizaciją ir žmogaus teisių plėtrą žiūri atsargiau, bet ne mažiau moksliškai. Toks atvirumas, kuris pripažįsta tik tam tikrą perspektyvą, ir toks moksliškumas, kur vyrauja tik atitinkamos mokslinės teorijos. Toks politinis ekspertavimas, kuris į politines aktualijas žiūri tiktai per tam tikrą vieną prizmę.
Vakaruose daugelis universitetų, nors kai kas sako – dauguma, nejučia susiliejo su šiuolaikine ekonomine-politine-idėjine konjunktūra, nepastebimai tapo Progreso šaukliais, idėjiniais-moksliniais bastionais, kuriuose įsivyravo tik atitinkama idėjinė linija, paprastai žinoma Liberal Left vardu. Kitos mokslinės perspektyvos laikomos ne mokslinėmis, ne pažangiomis, ideologizuotomis. Idėjinė atmosfera tapo anti-pliuralistinė, anti-kritiška, kritiškumas pripažįstamas tiktai tuomet, jei jis nukreiptas demontuoti „nepažangius“ tautinius stereotipus, „ideologizuotus“ tradicinius vyro ir moters vaidmenis, „rasistines“ tautines ar lytines tapatybes.
Tuo tarpu kai kurie pavyzdžiai gali rodyti kaip tik priešingai. Pavyzdžiui, reikalavimas išimti „baltuosius rasistus“ Platoną ir Aristotelį iš studijų programų ar neseni smurtiniai proveržiai Berkeley universitete prieš atvykstantį lektorių rodo, kokio ideologizacijos/indoktrinacijos mastą pasiekė Liberal Left idėjos. Matome tokią tolerancijos rūšį, kuri skelbia išnaikinimo karą kitoms, „nepažangioms“ idėjoms ir jų skelbėjams – konkretiems žmonėms (vien tiktai už jų idėjas!), kuriai psichologinis genocidas (realiai – savavališkas ir neadekvatus terminas) yra reikšmingesnis nei realus genocidas. Būtent taip anksčiau elgdavosi sektantai ir kraštutiniai radikalai fanatikai.
Kita vertus, tai nuosekli 1968-ųjų gegužės revoliucijos Paryžiuje tąsa – indoktrinuotos, neadekvačios, susvetimėjusios sąmonės tąsa. Studentai nešė didžiųjų „laisvės“ šauklių Markso ir Mao Dzedungo portretus tuo metu, kai šių skelbtų idealų vardan milijonai žmonių buvo priversti kentėti ir mirti Laisvės gulaguose… Raymondo Arono akcentuotas „opiumas intelektualams“ ir kiti Pažangiosios Kairės neadekvatumai atgyja naujais pavidalais 21 amžiuje. Šie pavidalai yra žymiai labiau centralizuoti ir žymiai labiau įsiteisėję po demokratijos, tolerancijos, pliuralizmo, žmogaus teisių vėliavomis.
CEU Vengrijoje pagarsėjo ne vien tik kaip V.Orbano diktatoriškos politikos kritikai, bet ir kaip nuoseklūs vienos ideologinės krypties propaguotojai. Nuoseklus neoliberalistinis, kultūrinio marksizmo požiūris į Brexitą, Europos Sąjungą, D.Trumpą, migracijos krizę, postkolonializmą, lyčių lygybės politiką, rinkos laisvę ir t.t. Vargu ar vienos perspektyvos dominavimas nusipelno liberalizmo, akademinės minties laisvės, demokratijos, pliuralizmo aureolės. Progreso, kurio turinys yra išimtinai Liberal Left, sutapatinimas su demokratija jau tapo norma. Ir reikia pripažinti, kad tai yra klaidingas sutapatinimas.