Veidaknygė
Štai taip formuojasi Minčių Policija (skaityti ČIA) – pamažu einame Vakarų pramintu politinio korektiškumo keliu.
Įdomu, kad kovotojams prieš seksizmą visiškai nerūpi masinis, akivaizdus, kasdienis moters seksizmas visais viešos erdvės kanalais, pirmiausia pradedant delfi.lt, kai moteris yra nupiginama iki sekso objekto-daikto-kekšės. Mat su žiniasklaidos kapitalo interesais (clickais, reklama, pinigais) nepakovosi, jie yra neliečiami. Todėl reikia medžioti kitur – „pataisyti“ vyro mąstymą, bet ne per idėjinį ginčą, o tiesiog viešai gėdinant, verčiant aiškintis, t.y. darant socialinį spaudimą, sukuriant socialinio nesaugumo atmosferą „prasižengėliui“.
Matant Vakarų patirtį, šios linijos tikslas yra platesnis nei tik paskiri „žinomi žmonės“. Tai yra siekis performatuoti viešą erdvę ir politiką pagal vienos interesų grupės vertybinį suvokimą per viešos baimės, cenzūros, spaudimo atmosferą.
Pasivadinimas „lyčių lygybės gynėjai“ nieko nereiškia. Čia yra ne lyčių lygybė, o tik siaurų interesų aktyvizmas, primenantis minčių terorizmą. Šių „lygybės kontrolierių“ ir „teisių institutų“ viešas veikimas turi vieną panašų bruožą su islamiškuoju terorizmu: abu nori įsteigti viešą baimę. Antri žudo ir, kaip akivaizdžiai įvykiai Turine rodo, – jau pasodino Europą ant baimės adatos. O štai „lygybės kontrolieriai“ siekia, kad žmonės bijotų savo minčių – kad jas tikrintų pagal kažkieno jau nustatytus standartus. Todėl jie „kabina“ darbovietes, institucijas, kad jos viešai atsakinėtų cenzoriams ir taip palaikytų bendrą cenzoriaus liniją – kurtų visuotinę baimės atmosferą dėl atitinkamų minčių.
Taip uzurpuojama viešoji erdvė. Kažkas tyliai jau nustatė viešos erdvės standartą. Žmonės pradeda bijoti reikšti mintis, nes paskui reikės aiškintis. Susiaurinama minties, sąžinės, saviraiškos laisvė. Įsivyrauja teisingų pažiūrų sąrašas, kurioms negalima prieštarauti ir abejoti. Kažkur labai girdėta? „Tiesos ministerija“? Pravda? Novosti ‚Vremia‘?
Klasikiniai liberalai bijojo teisingų pažiūrų diktato. Apšvieta gynė viešą erdvę nuo prietarų ir sakė, kad tam būtina viena sąlyga – galimybė racionaliai svarstyti bet ką, bet kurią tiesą. Jeigu Tiesa yra viešai įsteigta, tuomet ji atlieka Prietaro funkciją – ji draudžia ir naikina laisvą, savarankišką mąstymą, t.y. įsteigia Tiesos diktatūrą, viešos nuomonės despotizmą. Apšvietos liberalai šią Laisvės–Viešos Erdvės dialektiką puikiai suprato. Todėl iš čia ateina Voltero „aš nekenčiu tavo pažiūrų, bet darysiu viską, kad tu jas galėtum skelbti“. Arba J.S.Millio įsitikinimas, kad „naujausia despotizmo forma yra daugumos pažiūrų diktatas viešoje erdvėje“. Monteskje sakė: „Kai išnyksta matomi konfliktai, tuomet nėra laisvės“, t.y. kai vienos pažiūros nurodinėja, o kitos tik atsiprašinėja, tuomet išnyksta laisvė. JAV 20 a.pr. konstitucinės teisės korifėjus Oliveris Wendellis Holmes viešą erdvę suprato kaip „market of ideas“, vadinasi, laisvu racionaliu įtikinėjimu paremtą ginčą, kur niekas neturi idėjos monopolijos. A.a.Leonidas Donskis šiuo klausimu aiškiai klydo teigdamas, kad politinis korektiškumas yra ne daugiau kaip neįžeidi kalba – problema yra kur kas platesnė.
Šių dienų viešos erdvės cenzoriai pasiruošę sunaikinti „neteisingų pažiūrų“ skelbėjus, kaip kadaise Stalino komisarai, ieškoję liaudies priešų. Homofobija, islamofobija, seksizmas, „hate speech“ tokiu atveju atlieka viešo Cenzoriaus funkciją – viena sąvoka automatiškai iškeliamos privilegijuotos socialinės grupės, „nustatomas“ pažeidėjas ir vienos pažiūras padaromos nekvestionuojamomis. Kaip parodė Ten Walls atvejis, priešingoms pažiūroms yra numatytas tik vienas likimas – būti klaida ir atsiprašyti (ČIA). Kaip sako Pascalis Bruckneras, „kad išvengtų bet kokios kritikos, fundamentalizmas 1970-aisiais išrado terminą „Islamofobija“, kad akompanuotų ksenofobiją – semantinį skydą… Islamofobijos išradimas atlieka keletą funkcijų: neigti realų Islamo agresyvumą Europoje ir netgi jį įteisinti, bet ypač – nutildyti tuos musulmonus, kurie drįsta kritikuoti jų tikėjimą“. Realybės ir kritikos neigimas.
Reali lyčių lygybė – pajamų, įsidarbinimo, vaikų auginimo klausimai, sąlygų šeimoms palengvinimas (t.y. tie klausimai, kurie leistų moteriai atsikvėpti, didintų realią moters laisvę) „lyčių lygybės“ komisarams rūpi mažiau nei socialiniai įvaizdžiai ir minčių kontrolė.
Radikalus šio „lygybės ir įvairovės“ fronto sparnas disponuoja totalitarinės, radikalios, talibaninės visuomenės ir žmogaus prigimties pertvarkos idėja. Revoliuciniu užtaisu ji daug stipresnė nei bolševikinė socialinė revoliucija Rusijoje. Ši paradigma draudžia moteriai priskirti gimdymo funkciją. O vyro-moters lytiškumo perskyrą laiko socialiniu konstruktu. Blogiausia yra tai, kad ji yra totalinė – siekia prievarta pakeisti oponentų mąstymą ir panaikinti oponuojančią nuomonę. Savo agresyvia, persekiojančia taktika ji neleidžia tradicionalistams susitaikyti su realiu Apšvietos progreso pasiekimu – moters savarankiškumu, realia lyčių laisve, individualaus gyvenimo autonomija (įskaitant homoseksualus). Toks radikalumas stumia visuomenę į susipriešinimą – taip didinama neapykanta.
Savo agresyvumu „lyčių pertvarkymo“ programa iš esmės niekuo nesiskiria nuo to gatvinio jovalo, sveikinančio gėjų žudynes ar pasirengusio primušti kitaip atrodantį; tik tiek, kad viena stovykla yra civilizuotai apsirengusi ir kalba iš ekranų, o kita – išsilieja delfi anoniminiuose komentaruose. „Lyčių lygybės kontrolieriai“ prievarta fetišizuoja moterį ir taip dar labiau ją atiduoda gatvinės neapykantos girnoms.
Reikia apsaugoti moters laisvę nuo radikalaus feminizmo agresijos. Pastarasis pristato tiktai vieną – radikalią – moters laisvės viziją, kuriai greičiausiai nepritaria absoliuti dauguma moterų – ne todėl, kad yra „nesusiprantančios vergės“, o greičiau todėl, kad jaučia šios programos nenatūralumą ir radikalumą, kad „su vandeniu išmetamas ir kūdikis“.
Niekieno laisvė negali būti apsaugota, jei yra ribojama viešoji erdvė.