Veidaknygė
Kai esi jaunas, svarbu per daug neįsijausti į vadinamąją karjerą, t.y. nesusitapatinti visiškai su tuo stumdymusi dėl scenos. Antraip neišvengiamai ir neatšaukiamai pradėsi gyventi pseudo-ritmu ir pagal pseudo-orientyrus. Prarasi, nes išduosi, tai, kas saugo ribą tarp tikra nuo netikra, tarp žmogaus ir vergo.
Senekai, Markui Aurelijui ar, ypač, Epiktetui karjera neturi jokios reikšmės. Karjera skirta vergams, tai techninio pasaulio „prasmės“ pavadinimas. Plg. techninis laikrodis vs. gamtos ritmas, „Akropolis“ vs. Akropolis (pirmasis yra Akropolio nekropolis), kvepiančios ir blizgančios „Duty free“ vs. babytės vištidė ar raudono agrasto krūmas, gelžbetoninis dangoraižis vs. juoda žemė.
Graikai tai, kas nepasiduoda sutechninimui, supragmatinimui, vadino dorybe. Krikščionims tai buvo dvasinis gyvenimas, dvasios pergalė prieš kūną. Visų laikų aristokratams tai buvo kilnumas, taurumas, pareiga, drąsa ir autoritetas.
Nyčė, stebėdamas, kaip vergas subankrotina, t.y. sukarjerina, sutechnina, suinstrumentina dorybę, ir nematydamas jokios išeities, tiesiog paskelbė mirtį šitam moderniajam techno-utilitaristui, desperatiškai šaukėsi Ubermensch‘o. (Už Nyčės karo prieš „Dievą“ iš tikrųjų slypi karas prieš užsimaskavusį žmogų-vergą, todėl Nyčė yra daug labiau krikščionis nei absoliuti dauguma krikščionių).
Prie Kanto imperatyvo gali priartėti tik nežiūrėdamas į pavardes, į karjerą, į sceną, o juo labiau – į Ekraną, t.y. į vergo gaminimo fabriką.
Dabar pagrindine dorybe laikytina tai, kiek tu nešiukšlini savimi viešojo eterio.