Veidaknygė
Galiu konstatuoti: Arvydo Šliogerio „Bulvės metafizika“ (2010) ir „Kasdienybės metafizika“ (2016) yra unikalus lietuviškojo matymo reiškinys. Aukščiausio rango substancinio Individo autonomija. Panaudojant (akimirkai) šiuolaikinį techno žodyną – pasaulinio lygio filosofija. Tiesiog neįtikėtina, kaip lietuvių kalboje ir kultūroje galėjo atsirasti kažkas panašaus.
Bulvė prieš visuotinį techno-biurokratinį-totalitarizmą. Konkretybė prieš abstrakčius universalius fantomus. Tavo matymas prieš ekspertinius, šamaninius burtažodžius. Individas prieš Anonimines universalijas.
Nejaugi tik bulvė liko iš to, kas gali pasipriešinti porno-Ekranui?
Turint galvoje, kokio masto viešumo viešnamis yra facebookas, baisu į šitą dilgėlyną dėti bulvės metafizikos mintis, jau nekalbant apie „diskusijas“, į kurias atskuba „turintieji teisę į nuomonę“. Vis dėlto surizikuosiu…
Skiriama visiems, kurie bent kartą, bent trumpam pajautė, kad kažkas iš esmės yra negerai su TV ir valstybės lyderiais, politika ir viešumos pornografija, gyvenimo kouchingu, projektais ir ISI indeksais, ekspertiniais seminarais, teisės viršenybe ir ateisiančiomis investicijomis; trišale taryba, dėmesio centrais ir informacine visuomene, atsinaujinimu ir atsijauninimu; BVP augimu, sėkmingu europėjimu, aukštojo mokslo „įvaizdžiu ir kokybe“ ir t.t., ir pan.
Jeigu pajautei pasidygėjimą visa ta „teise žinoti“, tuo drukteinišku, zvonkišku, oksanišku „gyvenimo šventimu“, vadinasi, tu jau esi pasiruošęs susitikti su bulve, esi suklusęs, ką ji tau pasakys.
Visiškai atsitiktinės, kaip sakoma, random citatos:
„Ne individas tarnauja visuotinybei, o visai priešingai – tik individas įprasmina visuotinybę ar netgi leidžia jai išvis pasirodyti: visuotinybė be individo lygi nuliui, ji netgi neegzistuoja ir prilygsta grynajam Niekiui. Tauta savaime irgi yra niekai: ne tauta yra tikslas, tikslas yra Sigitas Geda ar Bronius Radzevičius, o tauta yra tiktai mėšlas ar dirva, leidusi gimti ir pražysti šitiems individams. Individas yra viskas, o visuotinybė yra niekas.“
„Vaikui, barbaraui, primityvui, magiškų (ar videologinių) vaizdinių valdomam žmogui viskas yra imanentiška, viskas gali ar net turi paklusti jo valiai: tik reikia surasti tinkamas reikšmes, tinkamą užkeikimą, burtažodį, metodą, techniką etc. […] Kuo brandesnis žmogus, tuo geriau jis mato skirtumą tarp savo simbolių ir būties-anapus-ego bereikšmiškumo. Kaip tik tuo sugebėjimu matyti pačius daiktus, o ne vien jų žmogiškąsias kaukes, graikai ir skyrėsi nuo barbarų. Dabar šis skirtumas jau nebesuvokiamas. Antrasis barbaras, mosikuojantis mokslo reikšmių vėzdu, nuo pirmojo skiriasi ne esme, o jėga.“
„Mūsų gyvenimas tampa vis abstraktesnis: antjuslinė neregimybė vis agresyviau išstumia juslinę konkretybę. Visų pirma tai susiję su euristinio lauko praradimu. Euristiniu lauku aš vadinu tą vietą, kurioje žmogus, kaip individas, autorius ar kūrėjas, tiesiogiai susiliečia su daiktais ar kitu žmogumi. […] Tuo tarpu mūsų situacijoje kuriantis sąlytis su daiktu praktiškai išnykęs. Vyrauja spoksantis ir ryjantis daiktų naikinimas. Jo populiarus pavadinimas – vartojimas. […] Pragmatiniame lauke vyrauja ne globojantys, bet nihiliuojantys santykiai. Kita vertus, ten, kur dar išlieka globojantis, taigi, įdaiktinantis, sąlytis su daiktais, tarp kuriančio individo ir kuriamo daikto įsiterpia vartojantis žmogus, nihilistas par exellence – valdininkas, biurokratas, grynojo santykio „komisaras“. […] Mūsų pasaulis totalitarinis nepriklausomai nuo politinio valdymo formos. Jo esmė yra biurokratinis teroras, naikinantis gyvastingą individualizuotą būtį, kad ir kokiu pavidalu ji reikštųsi – žmogišku ar daiktišku. […] Kartu tai yra instrumentinės abstrakcijos teroras. Pastarojo trivialusis pavadinimas – informacijos srautas, kuris iš tikrųjų ne in-formuoja (įformina), bet eks-formuoja (išformina). […] iš daugiau anonimiškos, pasyvios, individo sąmonės vientisumą griaunančios eks-formacijos. Šiuo požiūriu žmogus jau yra ne in-formacijos šeimininkas, o eks-formacijos vergas ir auka. […] Anonimiškos „prasmės“ individui yra egzistencinės beprasmybės šaltinis, nes jos gniuždo egzistencinį spontaniškumą, mano prasmėkūros aktą ir pačią prasmėkūros galimybę. […] Tikrąjį prasmingumą individui dovanoja ne svetimos prasmės vartojimas, o savos prasmės kūrimas. Visi be išimties esame Didžiojo Anonimo vergai. Antikos pasaulio vergija, palyginti su dabartine, yra vieni juokai. Tik sugretinkime, tarkim, Temistoklį, Kimoną ir Periklį su dabarties „politiniais veikėjais“, ir iškart pamatysime, kad mūsų „valdovai“ anų fone yra tik lėlių teatro personažai. Kur jų autonomija, laisvė, spontaniškumas ir galia esmingai formuoti žmogiškąjį kosmosą? Anoniminė „tvarka“ visiškai paralyžiuoja bet kokį minties ar veiksmo individualumą. Didžiausias nusikaltimas dabarties pasaulyje – būti individualiam. Bet koks pirmapradis žmogus, bet koks į substanciją dar gebąs įleisti šaknis individas mūsų pasaulyje yra nusikaltėlis“.
„Vergija pasiekia savo viršūnę, įeina į savo esmę ir tampa, galima sakyti, tobula tik tada, kai vergui įdiegiamas įsitikinimas – arba, pasakius tiksliau, kai vergas pats įsitikinęs, kad jis yra ne tik laisvasis, bet ir pats laisviausias iš visų galimų laisvųjų, o jo laisvė – optimaliausias iš visų laisvės variantų. […] Garsiai tarti, kad visi laisvi ir lygūs, reiškia slapčia tarti, kad visi yra vergai, o kartu pašventinti absoliučią vergiją. Pagaliau reikia suprasti, kad vadinamoji masių visuomenė yra absoliuti vergų visuomenė, ko, deja, nesupranta nė vienas tos visuomenės analitikas ar net kritikas (pavyzdžiui, Ortega y Gassetas ar Baudrillard‘as). Žinoma, absoliučios vergijos neįmanoma suprasti tol, kol nesupranti, kad jos pamatas yra vadinamasis mokslas, o pasakius visai tiksliai – technologija ir jos nulemtas absoliutus despotizmas. Ir kuo „aukštesnė“ technologija, tuo radikalesnis šis despotizmas, tuo tobulesnė vergija, tuo labiau „mase“ paverstas hominidas įbrukamas į absoliučios vergijos būklę. Nėra tobulesnio pavergimo už Ekraną, o technologijos šamanai žada sukurti dar tobulesnes absoliučios vergijos mašinas, pavyzdžiui, nanokompiuterius implantus, kai pats hominidas taps totaliniu Ekranu, o sykiu – laisvės haliucinacijos valdomu galutiniu ir tobulu vergu.“