Ir patys rinkimai, ir jų analizė buvo apie viską – tik ne apie esmines savivaldos problemas.
Skaitėme, kiek kokia partija gavo balsų, pakilo/nukrito, kas kiek turi galimybių antrajame ture… Techninės demokratijos triumfas, tariant, kad tai kartu yra ir turinys.
Pagrindinės problemos: savivaldos atvirumas visuomenei, finansų skaidrumas, oligarchiniai ryšiai su valdžia (monopolijos), visuomenės įtraukimas į politinius sprendimus – visiškai nuėjo į antrą planą.
Tęsiasi prasčiausios imitacijos tradicijos: užtenka pašnekėti šį bei tą apie „sutvarkysime“, „padarysime“, „už žmogų“, „prieš korupciją“, „gyvensim geriau“ ir to užtenka, kad paimti valdžią…
Reikia klausti, ne ką galės/negalės naujieji tiesioginiai merai, o ko imsis nomenklatūrinės (kažkodėl vadinamos tradicinėmis) partijos, kad viskas liktų po senovei.
Bendra išvada: valdžios ratas sukasi toliau.
Pokyčiai pilietinės demokratijos link yra tokie lėti, kad vietoj proveržio nusimato tolesnis pokomunistinis neskaidrių verslo-politikos sąsajų įšalas.
P.S. Palyginus su B.Nemcovo Rusija akivaizdu: ten valdžia kontroliuoja prievarta (ir tai aiškiai matyti), pas mus valdžia pasislėpė už demokratijos procedūrų imitavimo (ir to aiškiai nematyti, o padėtis Rusijoje atlieka raminamąją funkciją mums).