Dalijamės sociologo dr. Andriaus Švarplio veidaknygėje paskelbtais pastebėjimais perskaičius Vytenio Radžiūno (LRT.lt) interviu „Kokie dešinieji Lietuvoje galėtų laimėti“ apie Lietuvos dešiniųjų partijų galimybes grįžti į valdžią.
Antraštės rėksmingumas (DELFI.lt, perspausdindamas LRT.lt portalo tekstą, originalią antraštę pakeitė sava: „A. Guoga turi pasiūlymą G. Landsbergiui“ – Tiesos.lt past.) klaidina, nepaisant to, kad ta A.Guogos mintis yra visiškai teisinga, vis dėlto Vidmantas Valiušaitis ir Aurelijus Katkevičius išsako daug gerų minčių.
Tačiau už tai, kad pradėjo imti interviu ne iš tradicinių apžvalgininkų, LRT.lt reikėtų pasveikinti (LRT.lt portale skaityti ČIA, o DELFI.lt – ČIA).
Pora pastabų.
1. „Socdemai yra tokioje pačioje ideologinėje krizėje, kaip ir konservatoriai“.
Ir tikrasis tos krizės vardas yra post-sovietinis liberalizmas, t.y. ex-nomenklatūrinis, klientelistinis, pokiliminis, nuo socialinės atsakomybės „atpalaiduotas“ laisvosios rinkos diktatas. Ir tai nėra ideologinė krizė, tai – fundamentalus elitistinis demokratinio atskaitingumo išdavimas.
Todėl nėra jokių realių vidinių sąlygų „rimtai peržiūrėti savo ideologinius pamatus ir kitaip pasižiūrėti į savo tapatybę“: negali „peržiūrėti“ tai, kas tave maitina ir kas tave suformavo. Gali tiktai transliuoti komunikacinius žaidimus.
Todėl šiaip jau R.Karbauskio partija turi visas galimybes atsiliepti į klientelistinio neoliberalizmo sukeltas atskirties problemas ir užsiauginti milžinišką populiarumą.
Ilgalaikis „tradicinių partijų“ anti-demokratiškumas sukūrė sąlygas naujai autoritarizmo bangai įsitvirtinti Lietuvoje – panašiai kaip Lenkijoje ir Vengrijoje. Galbūt ne klasikiniam autoritarizmui, bet didelei politinės galios koncentracijai, pvz., 2020 metais laimėjus konstitucinę daugumą, su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis. Ir tai yra iššūkis – kol kas dar tik potencialus – Lietuvos partinei sistemai. Ir jis yra palyginti nereikšmingas, turint omeny neatidėliotinas atskirties problemas.
2. „LS esąs įkritęs į korupcinio skandalo sūkurius ir neaišku, kuo tai baigsis“.
Vis dėlto jau aišku, kad su šias rinkimais jaunasis elektoratas parodė, jog įtikėjimas į abstrakčius liberalizmo lozungus, t.y. į vadovėlinius miražus, yra žymiai svarbiau už realią korupciją. 2016 m. rinkimuose į Seimą partinė korupcija yra legitimizuota racionaliu rinkėjų sprendimu. Su 21 amžiaus komunikacijų galimybėmis (ir visos žiniasklaidos parama) Liberalų partiją prispausti prie sienos nėra jokių šansų – jai jau išrašyta indulgencija.
3. „A. Guoga siunčia G. Landsbergį pas liberalus“.
Na, žymiai anksčiau (žr. 1 punktą) G.Landsbergis ir Co save pasiuntė ten, iš kur jau nebegrįžtama ir nepasikeičiama, o suaugama ir ginamasi, kandžiojamasi, taip bandant neva įrodyti Lyderystę. Formaliai Liberalų partija jiems būtų pats tas, bet didelio skirtumo nėra.
4. Na, ir puikios Aurelijaus Katkevičius įžvalgos:
„Net ir politologai, vertindami tai, kas vyksta, bando operuoti didžiąja dalimi XIX–XX a. sąvokomis ir instrumentais, bet viskas pasikeitė. Mes negalime matuoti tomis pačiomis liniuotėmis ir taikyti tuos pačius įrankius. Pasaulis keičiasi“.
Kelinti metai kalbame apie tradicinių politologinių sąvokų neadekvatumą. Dvaro politologija, suaugusi ir mintanti iš neoliberalistinės konjunktūros, bus paskutinė refleksijos grandinėje, ir tik gerokai post factum bandys apmąstyti „pokyčius“. Ir tik iš reikalo ir tik tuomet, kai visiems tegul ir neišsilavinusiems, bet sveiko proto savininkams jau seniai bus aišku ir jie jau bus nubalsavę.
„Lietuvos rinkimai esą iš principo niekuo nesiskiria savo dvasia nuo „Brexit“ ar JAV prezidento rinkimų, kuriuos laimėjo D. Trumpas.“
Vienas gerai žinomas politologas, kažkodėl įtikėjęs Moksliniu Metodu, iškart po Seimo rinkimų žadėjo parašyti (turbūt itin moksliškai pagrįstą) paaiškinimą, kodėl valstiečių-žaliųjų laimėjimas nėra to paties pobūdžio Brexito ir Trumpo pergalių proceso dalis.
Gerai, kad neparašė…