Rugpjūčio 24-ąją, per Ukrainos Nepriklausomybės minėjimą Vilniaus Švč. Trejybės unitų bažnyčioje, Vytautas Landsbergis sakė „Reikia atmesti melą kiekvienoje apraiškoje“.
O kad šis principas būtų pritaikytas ir Lietuvos vidaus reikaluose!…
Kiek dabar daug patriotų Rusijos karinės agresijos Ukrainoje metu ir kiek mažai Respublikos gynėjų savos valstybės išdavysčių metu…
Neatsakius į Garliavos istorijos klausimą ir ypač į 2012 m. gegužės 17 d. klausimą, nebus įmanomas joks realus Lietuvos politinių procesų vertinimas. Čia glūdi kertinis akmuo, Ariadnės siūlas, atskiriantis ir sustatantis į vietą visus politinius ir ideologinius kontekstus Lietuvoje. (Panašiai, tik siauresne apimtimi, – ir Vytauto Pociūno pomirtinis šmeižtas, VSD ir FNNT istorijos, Eglės Kusaitės ir „Snoro“ bylos).
Negali būti joks patriotas, liberalas, konservatorius, kairysis, žmogaus teisių gynėjas ir t.t., ir pan., jeigu ten nematai valstybės išdavystės. Iš tiesų net labai gali: Respublikos užmiršimas praktiškai įgalina visas valstybines egzistencijas. Mūšiai tęsiasi, tik jau tuščiomis apkabomis – dėl grupinių interesų.
Tiesa aukščiausios viešos politikos srityje – nuo čia reikia pradėti. Bet tikriausiai pati valstybės veikimo prigimtis užtikrina, kad būtent čia ji mažiausiai tikėtina.