Ką daro rinką aptarnaujantis ekonomistas? Jis pradeda iš dangaus mėtyti milijardus.
Matėme, kaip visų galų ekspertas Rimvydas Valatka viską paaiškino Europos centrinio banko trilijonu euru. Nei kas tą milijardą Lietuvoje matė, nei kas jį čiupinėjo, bet jis nukrenta iš dangaus ir viską paaiškina. Nieko daug nereikia svarstyti. Jei gyveni skurde – tiesiog prisimink trilijoną ir nurimk.
Aušros Maldeikienės straipsnyje „Kalafiorų sukilimas“: kas slepiasi anapus? matome dar kitokius skaičius: pasirodo, 603 milijonais eurų per metus padidėjo darbo užmokestis, ekonomika išaugo 680 mln. eurų, dėl to atsiranda 13 milijardų eurų (!), kurie nusėda mišriose pajamose (ypač smulkiame versle!), dar emigrantai sumeta 700 milijonų, ir dar plius „ne vienas milijardas“ iš šešėlio. Na, tiesiog milijardų kraštas.
Tai kur vis dėlto mes gyvenam: ar skurdo Lietuvoje, ar milijardinių pajamų krašte? Kas matėte tą pajamų didėjimą? Kas pajautėte, kaip tie minimi milijardai realizuojasi didžiosios visuomenės dalies piniginėse?
Toks yra „milijardinių ekonomistų“ primetamas požiūris. Bet gal mums verta pagalvoti visai apie kitokį požiūrį?
Pavyzdžiui:
1) Galbūt kainos kyla ne todėl, kad mistiškai auga žmonių pajamos ir „lyja milijardais“, o todėl kad neproporcingai auga prekybininkų pelnai? Kodėl nėra analizės apie pelnų didėjimą? Apie prekybininkų „dalį“ visoje gaminimo-tiekimo-pardavimo grandinėje? Kodėl iki šiol viešojoje erdvėje nėra kainos skaidrumo analizės?
2) Su pirmuoju klausimu nuosekliai susijęs ir kitas: galbūt kainų nesąžiningumą lemia realus, neoficialus prekybininkų diktatas visoms maisto rinkoms? Kur Konkurencijos tarnybos analizė apie oligopoliją, monopoliją, kartelinius požymius rinkose? Juk netolimoje praeityje jau buvo bausti bankai, telekomunikacijos bendrovės, prekybos tinklai. Kodėl dabar nėra tokios analizės? Smulkūs pieno gamintojai metai iš metų kalba apie prekybos tinklų spaudimą. Priešingai, negu teigia A. Maldeikienė, šiuolaikinis rinkos reguliavimas neturi nieko bendra su planine ekonomika. Kitu atveju Europos Komisiją, vykdančią anti-monopolinę politiką, reikėtų vadinti planinės ekonomikos institucija. Ekonomistė, sąmoningai ar ne, bet painioja planinės ekonomikos šmėklą su kova prieš piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi rinkoje – būtent tuo ir pasižymi didieji prekybos tinklai Lietuvoje.
3) Kodėl „milijardinių ekonomistų“ analizėje nėra skurdo refleksijos? Ką reiškia realus skurdas Lietuvoje? Kiek žmonių jame gyvena ir kaip „auga“ jų pajamos ir koks šio „augimo“ santykis su prekybininkų pelnais? Kodėl nėra nė vieno ekonomisto, kuris paimtų skurdžiausio Lietuvos visuomenės sluoksnio perkamosios galios dydį ir palygintų su kainų didėjimu? Kas tuomet, jei pasirodytų, jog kainos auga žymiai labiau nei pusės visuomenės pajamos? Pagal socialinę atskirtį Lietuva yra ES dugne – gal bent vienas ekonomistas galėtų paanalizuoti, kokį vaidmenį šioje atskirtyje vaidina kainų-pajamų santykis? Pasaulio ekonomistai (pvz., Th.Piketty) kalba apie kapitalo koncentraciją 1% turtingiausiųjų rankose, tai kodėl Lietuvoje, esant tokiai itin didelei atskirčiai, taip ir neatsiranda nė vieno ekonomisto, kuris paanalizuotų prekybos kapitalo neteisingą koncentraciją?
Viską sudėjus kyla dar vienas klausimas: kodėl visi viešumoje kalbantys ekonomistai renkasi „milijardų lietaus“ veiksnį, kuris neva natūraliai paaiškina kainų augimą ir tuo pačių rinkos teisingumą, o ne realaus skurdo ir rinkos piktnaudžiavimo perspektyvą? Kodėl jie gina „natūralią“ kapitalo koncentracijos eigą?
Juk esmių esmė yra ta, kad didžiojo visuomenės sluoksnio pajamų neužtenka amortizuoti pabrangusio pragyvenimo. Didžioji dauguma Lietuvos piliečių negali gyventi oriai. Legaliai, atvirai, oriai. Čia yra faktinė esmė. Ir joks „milijardų lietus“ negali paneigti šito.
Jeigu į tai neatsižvelgiama, turime situaciją, kai melo ekonomiką aiškina melo ekonomistai.
P.S. Kiek kartų A. Maldeikienė straipsnyje „Kalafiorų sukilimas“: kas slepiasi anapus? ir vėl apeliuojama į ekspertinę didybę ir nežinia kokiu pagrindu išrašomi ekonominio neraštingumo priekaištai? Aš suskaičiavau tris. Ką tai labiau primena: vakarietiškus ekonomistų retorinius ginčus ar sovietijos nomenklatūroje matytą pseudo-autoriteto praktiką, plačiai paplitusią ir dabarties Lietuvoje – aukštajame moksle, biurokratijoje ir apskritai statuso santykiuose?