Skelbiame paskutinę, baigiamąją sociologo dr. Andriaus Švarplio studijos, kurioje apžvelgiama nepriklausomos Lietuvos nacionalinio naratyvo kaita, dalį. Pirmąją dalį skaitykite ČIA, antrąją – ČIA, trečiąją dalį – ČIA.
4. Lietuva tarp Tradicijos ir Progreso
4.1 Tautiškumo ir liberalumo modernioji egzistencinė įtampa
Norint suprasti tautinio ir liberalaus naratyvo galimybes reaguoti, reikia atidžiau pažvelgti į jų moralinių pasaulėžiūrų pagrindus.
Lyginant liberaliąją ir tautinę lietuviškumo stovyklas aiškėja, kad svarbiausias bruožas yra ne jų ideologija, ne įsitikinimai, ne retorika ir ne principai, t. y. ne vienokia ar kitokia artikuliacija. Visų reikšmingiausias bruožas čia yra skirtingas moralinis pasaulėvaizdis – kaip dvi paralelinės visatos egzistuojančios moralinės platformos. Arba, kaip pasakytų M. Casstellsas, tapatybė kaip visos paskesnės artikuliacijos ir politinio veikimo šaltinis. Ne principai, bet egzistencinės laikysenos, išeities pozicijos, lemiančios veikimą ir mąstymą realiame pasaulyje.
Tautiškumo tapatybė skleidžiasi tautos religijos moraliniame horizonte. Tauta čia yra gyvas organizmas, čia mąstoma tarsi kraujo ryšiais. Tu negali būti laisvas ar nepriklausomas atžvilgiu to, kas laiduoja tavo egzistenciją. Čia tauta nėra sąvoka, nėra idėja, nėra principas, nėra kolektyvinė ideologija, – visa tai tėra antriniai, refleksyvūs dalykai. Reikia suvokti soil and blood nacionalizmo egzistencinį mikroetnokosmosą, kad ši jausena, pasaulėžiūra turi ir teikia asmeniui savo etiką, savo politiką, savo tiesą (ir klaidą), savo ekonomiką, savo draugus (ir priešus), savo valstybę, istoriją, praeities ir ateities bendrumą, tai yra visa tai, kas vadinama prasme, socializacija, bendru likimu. Panašiai kaip religijoje, čia veikiama ir mąstoma tautos kaip tiesos režime, tik ši tiesa nesuvedama į transcendentinį personalinį principą kaip monoteistinėse religijose, o skleidžiasi tautiniame bendrume. Nėra reikalo šičia veltis į diskusiją, kiek tai yra industrinio kapitalizmo pagimdyta ir centralizuotos valstybės per švietimo sistemą įdiegta solidarumo forma, o kiek – reali bendrystė. Kur kas daugiau argumentų turi pirmoji (E. Gellnerio, E. Hobsbawmo, B. Andersono) stovykla, bet ne todėl, kad jie svaresni ar jų pusėje daugiau faktų, o tiesiog tik todėl, kad nėra jokių tikrų kriterijų pamatuoti antrojo – etninio religinio – matmens, todėl nėra jokių mokslinių priemonių jam apginti. Pozityvizmas yra bejėgis prieš etninį mikrokosmosą, kaip mokslas yra bejėgis prieš religiją. Mokslui ir visai modernistų stovyklai teliko aprašyti išorinius nacionalizmo raiškos elementus: ideologiją, sąvokinį aparatą, aukštosios kultūros ir švietimo sistemos įtaką (E. Gellneris), spausdintą kapitalizmą (B. Andersonas), išrastas tradicijas (E. Hobsbawmas) ir t. t. Bet joks mokslas ir joks sąvokų aparatas negali prieiti prie tapatybės kaip prasmės šaltinio nepadaręs iš jo objekto (daikto), t. y. jo ne neutralizuodamas ir taip nesunaikindamas. Tautiškumo neįmanoma apginti mokslinėmis priemonėmis – jis gali tik reikštis arba pasyviu (imanentiniu) misticizmu, kaip, tarkim, poezijoje ar gamtos pajautoje, arba aktyviu ideologiniu, politiniu veikimu.
Liberaliojoje lietuviškumo stovykloje dominuoja visai kitokio pobūdžio egzistencinis laukas. Jis nėra nei geresnis, nei pažangesnis, nei blogesnis už etnotautinę tapatybę. Tai tiesiog kitoks tapatybės šaltinis. Tai, kas vadinama liberalumu, tautiškumo kontekste reiškia būtent žmogų, iškritusį iš bet kurios rūšies kosmoso, kaip imperatyvią tvarką numatančios sistemos. Tikrasis liberalas yra ne tas, kuris yra nutrūkęs nuo vietinių šaknų, tradicijos ir išpažįstantis universalias humanistines vertybes, – tai būtų tautiškumo etikos sau konstruojamas antipodas. Ir juo labiau jis nėra sąmoningas tautiškumo vertybių išplovėjas europeizatorius – tai jau būtų tautiškumo etikos įdarbinimas ieškant politinių priešų, t. y. tai, kas artima šovinizmui.
Tikrasis liberalas pirmiausia yra neužbaigtas žmogus – jis tarsi išspjautas iš Prasmės kosmoso ir paliktas vienas susigaudyti savo gyvenime, savo visuomenėje, tautoje, valstybėje, bendroje žmonijos patirtyje. Modernizacijos jėgos natūraliai išspjauna individus iš etnotautinio kosmoso, lokalių bendruomenių, tradicinės visuomenės, moralės, pasaulėžiūros ir praktikos, tai sukelia pasekmių asmens tapatybei. Čia ir yra A. Giddenso, U. Becko ir Z. Baumano aptariama modernizacijos nulemta rizika[90]. Kaip žinia, Emile’is Durkheimas savo klasikiniame 1897 m. veikale Savižudybė šiuo procesu aiškino savižudybių fenomeną modernioje visuomenėje: individas iškrenta iš tapatybę ir prasmę jam garantavusios tradicijos.[91]
Būtent čia glūdi tikrosios socialinės individualizmo ištakos – tai tam tikras susvetimėjimas, nutolimas nuo savo tradicijos, istorijos, kolektyvinių prasmių (kviečiančių ir reikalaujančių asmenį atpažinti save kaip subjektą). Kultūrinis liberalas (V. Kavolio prasme) gali būti ištikimas savo tautai, angažuotis jos kultūrai ir savo tapatybę suvokti tautos istorijos, kultūros ir kalbos rėmuose, tačiau jis visuomet liks neaiškus (A. Šliogeris[92]) greičiausiai iš pradžių pats sau, o paskui ir savo tautos kolektyvinėms prasmėms. Jis gali iš jų semtis įkvėpimo ir tapatybių prasmės, ir būti negailestingas nepriimtinoms tautiškumo formoms. Tai yra sudėtinga individualistinės modernios sąmonės moralinė platforma, atsiradusi iš tradicinės visuomenės generuojamų kolektyvinių prasmių suirimo. Panašiai kaip Alberto Camus romane Svetimas pagrindinis herojus yra susvetimėjęs su savo motina ir aplinkiniu pasauliu, tačiau būtent tokio keisto (svetimo) santykio ir neatpažįsta kolektyvinė moralė tiek tame romane, tiek ir, dažnu atveju, tautinės etikos realiame gyvenime.
Universalios solidarumo formos (kaip, pvz., jautrumas kitų žmonių kančioms ar jų patiriamai neteisybei) yra liberalo tapatybės centre, ir jos įmanomos tik tam tikru atstumu nutolus nuo artimiausios bendruomeninės etikos. Ši liberalui būdinga universalaus solidarumo tapatybė neorientuoja į universalumo ir partikuliarumo (tautiškumo) dirbtinį supriešinimą. Lietuviškieji liberalai V. Kavolis, A. Štromas, T. Venclova buvo stipriai angažuoti lietuvių kultūrai ir nematė jokio prieštaravimo savo kultūrinėje ir politinėje veikloje tarp tautiškumo ir liberalaus individualizmo. Vis dėlto ši laikysena yra kitokio pobūdžio nei ta, kurią numato tautos metafizika.
Tautiškumas liberalui yra kaip vidinis kultūrinis, egzistencinis dialogas, t. y. veikiantis individualizmo pagrindu, o ne kaip apriorinė ištikimybė tautiniams priesakams. Kolektyviniai tautiškumo ritualai niekada nesulauks besąlygiškos ištikimybės iš liberalo individualisto. Tautiškumas tiesiog kitaip egzistuoja individualaus liberalo ir tautininko sąmonėje. Tradiciniame tautiškume individualizmas leidžiamas tiek, kiek jis neprieštarauja ištikimybei tautos totalumui (istorijai, atminčiai, antlaikinei bendro likimo bendruomenei, pralietam kraujui dėl nepriklausomybės). O liberalioje nuostatoje dominuoja asmens vienkartiškumas ir neapibrėžtumas – čia tautiškumas yra svarbus, bet niekuomet ne absoliutus tapatybės šaltinis.
4.2 Tautos metafizika individualizuotoje vėlyvojoje modernybėje: ar Tradicijos laukia Strepsiado pasaulio likimas?
Tautos metafizikoje Tauta nepaleidžia individo kurti savo gyvenimo projekto – neprognozuojamo, radikaliai neapibrėžto, rizikingo. Dėl šios priežasties čia nėra ir tokio paties radikalaus skirtingumo galimybės, negali būti ir radikalios kritikos. Asmuo uždaromas Tautoje, kuriamas kolektyvinės moralės numatant, kad tai aukščiausias gyvenimo realizacijos tikslas. Sąjūdžio metais ypač populiari Justino Marcinkevičiaus žodžiais sukurta daina byloja: Tai uždaryk mane/ Tėvyne savyje/ Kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro/Taip kaip uždaro vakarą naktis/ O tu man atsakai: „Aš tavo laisvė“. Tauta iš esmės čia yra Dievo, Tiesos, Amžinybės, Prasmės ir Laisvės sinonimas. Šioje tautos metafizikoje iš esmės yra atnašaujamos E. Durkheimo ir daugelio kitų religijotyrininkų, sociologų, antropologų aprašytos archajiškos bendruomenės gyvybės, mirties, amžinybės, antlaikiškos gyvųjų ir mirusiųjų bendrystės, kraujo, kančios mišios. Esmiškai būtent tokia samprata grindžia lietuviškos tautinės tradicijos politinę mintį. Lietuvių tautos nupolitinimas iš tiesų reiškia jos nukultūrinimą, o tai atitinka ištikimybės moralinei tautos bendrystei sulaužymą. Tik tokiu būdu galima suvokti lietuvių tautininkų mąstymą ir retoriką apie išdavystę, kosmopolitų puolimą, savus ir priešus.[93] Tai nesekuliarizuotos, religinį braižą turinčios sąmonės bruožas, būdingas į tradicinės kolektyvinės moralės teikiamą prasmę ir tapatybę orientuotai pasaulėžiūrai.
Susidūrimas su globaliu pasauliu, vakarietiška visuomene, radikaliu individualizmu, socialiniu atomizmu, egoizmu ir narcisizmu, su neoliberalios globalios tvarkos skatinamu gyvenimo ekonomizmu ir vartotojiškumu lietuviškai tautinei metafizikai reiškia didžiulę dilemą: ar adaptuotis prie globaliai besiformuojančio individualizmo, ar stoti į titanišką kovą su globaliais ir vietiniais politiniais priešais? Kadangi ji neturi jokios moralinio individualizmo platformos, konservatyviajam lietuviškumui nelieka kito pasirinkimo – tik stoti į žūtbūtinę kovą dėl savo išlikimo. Būtent todėl kartais regime tragikomiškas situacijas, kai susiduria sakralus tautiškumas su sekuliariu individualizmu: kas vieniems lietuviams yra šventa ir suvokiama kaip tragiška grėsmė, tas kitiems lietuviams kelia tiesiog juoką.[94]
Totalusis tautiškumas, jeigu visą modernų pasaulį vertina kaip nuopuolį, regresą ir todėl rezga gynybinius bastionus apsisaugoti nuo jo, tampa aklu modernioms socialinėms, politinėms, ekonominėms, kultūrinėms patirtims, kurias išgyvena lietuviai visame pasaulyje ir pačioje Lietuvoje, ir taip stumia sakralųjį tautiškumą į užguitą gynybos kampą. Visuomenė, kuri jau paliesta net ne moralinio individualizmo, o vartotojiško liberalizmo, o tai iš esmės yra atomistinis komfortinis egoizmas, jau nebeatpažįsta tų tautinio solidarumo formų, kurios ką tik buvo išgyvenamos dar jos tėvų.
Šiuo požiūriu vadinamasis liberalus lietuvių nacionalizmas yra parankesnėje situacijoje, nes tautiškumą suvokia būtent per laisvą asmens gyvenimo prizmę. Pats didžia dalimi paveiktas emigracinės patirties, jis daug atviresnis šiuolaikinio pasaulio patirtims, sykiu išsaugodamas tautinę atmintį.
Bet ar tautos metafiziką jau reikėtų nurašyti į istorijos šiukšlyną? Ir ar liberalusis nacionalizmas yra nepriekaištingas dabarties lietuvių tapatybės modelis?
Tokie klasikiniai autoriai kaip jau minėti A. de Toqueville’is ar M. Weberis genialiai įžvelgė demokratijos elitizacijos problemas. Globalizacija jas užaštrino, ir tai neturėtų stebinti, jeigu ją pirmiausia suvokiame kaip naują kapitalo politinės galios formavimąsi viršnacionaliniame (tarptautiniame) lygyje. Moderniais industrializmo laikais susiformavęs nacionalinis įteisinimo principas nėra pajėgus tęsti šios savo funkcijos dabartinėmis sąlygomis. Ypač tai akivaizdu Europos Sąjungos atveju, fiksuojant chroniško demokratijos deficito problemą. Viršnacionalinės institucijos netenka įteisinimo, nes nukertamas ryšys su nacionaliniu We the People. Globalizacija, tiesiogine prasme, išauga nacionalinius rūbus, o būtent juose susiformavo kol kas vienintelis žinomas politinės valdžios įteisinimo būdas.[95] Iš čia kyla tas principinis tokviliškas švelniojo despotizmo ar vėberiškas, michelsiškas elitizacijos pavojus: globalios valdžios elementai dar daugiau nesiskaito su žmonių valia nei nacionalinė valdžia – su ją tiesiogiai rinkusiais žmonėmis. Globalizacijos kuriama nelygybė dar labiau išryškina asimetriją. Iškyla nauji pasipriešinimo mazgai tinklinėje visuomenėje – paprastai jie remiasi senais kultūriniais resursais (nacionalizmu, religija, teritorija), bet projektuoja į naujas (globalaus dominavimo) aplinkybes.
Iškilus naujoms solidarumo formoms globalizuotame pasaulyje vėl pastebima tapatumo galia mobilizuoti žmones kolektyviniam veiksmui. Aukščiau šiame straipsnyje minėti autoriai pastebi, kad autentiškumo etika, tautiniai, religiniai, kaip ir naujai kuriami teritoriniai, seksualiniai tapatumai, tampa gyvybinga politine jėga demarkacijos linijoms brėžti. Galima etnomikrokosmosą vadinti nacionalizmo stabais, archajišku Strepsiado pasauliu, bet negalima išvengti pripažinimo, kad jis veikia žmones ir kad jis gali būti vienintelė demokratinį atstovavimą teigianti jėga. Vertindami tik pagal Progreso ideologinį štampą mes taip pat praleidžiame visus tuos Lietuvos politinio establishmento veiksmus nustumti ir laikyti piliečių valią neįgalia atskirtyje. O būtent į šį neįgalumą bei atskirtį ir reaguoja šiandieninis tautiškumo mobilizavimas. Prikeldamas savo archajišką metafiziką tautiškumas tuo pačiu metu išreiškia visiškai pagrįstą Lietuvos elitizacijos, nomenklatūrinio valdymo, atskirties, nelygybės problemą, su kuria susiduria ir kiti globalizacijos veikiami pasaulio regionai. Kaip matėme iš skelbtų A. Jokubaičio, V. Rubavičiaus idėjų, jie aiškiai išsako šias problemas. Ir verčia iš naujo prisiminti komunitarų, pavyzdžiui, Ch. Tayloro, Alasdire’o MacIntyre’o, P. Manento idėjas apie kultūrinės bendruomenės (tautos) svarbą demokratijai ir savivaldai.
Šiame kontekste tautiškumo mobilizacija, pasirodo, nėra vien tik nostalgija istorijos ūkanose negrįžtamai pradingusiai epochai. Taip pat tai nėra vien tik regreso jėgų priešinimasis Progresui. Ir nėra tik provincialumo pagimdyta globalios Modernybės baimė. Lietuviškojo tautiškumo mobilizacijos požymiai greičiau yra lokalus epizodas tų globalių problemų, kurias išgyvena daugelis pasaulio regionų, valstybių ir visuomenių.
Liberalusis, ir ypač kairysis, diskursas Lietuvoje aiškiai ignoruoja šias problemas, didžiausią dėmesį sutelkdamas į tamsybinius, neofašistinius, antisemitinius lietuviškos Tradicijos elementus. Taip pat toji liberaliosios stovyklos diskurso dalis, kuri teigia besąlygišką lietuvybės atvirumą globalizacijai ir ignoruoja Progreso diskurso represyvumą (biurokratiškumą) tradicijos atžvilgiu, atrodo pernelyg nekritiška. Ji tiesiog sutampa su Progreso ir Pažangos naratyvo intencija demontuoti Tradicijos hegemoniją ir civilizacijos vardu prievarta ją atverti pažangiems politiniams principams. Progreso naratyve atsikartoja senasis imperialistinis ir kolonialinis Europos pranašumo prieš barbarus mitas, taip pat – eurocentristinė modernizacijos nuostata.
4.3 Progreso naratyvas Lietuvoje
Tradicijos ir progreso santykis niekuomet istoriškai nebuvo neutralus. Net klasikinė sociologija nepastebimai puoselėjo savyje Vakarų etnocentristinę nuostatą – numatė linijinį, tokį patį Vakarų modernybės atsikartojimą likusiame pasaulyje. Multiple modernities teorija pakoreguoja šią sampratą ir pateikia kompleksiškesnį santykį tarp Modernybės ir Tradicijos. Pačia prigimtimi modernūs protesto sąjūdžiai nėra protestas prieš Modernybę, bet veikiau siekis išsaugoti savo tapatumą globalėjančioje modernybėje, kuri, jų akimis, grasina jų tradicijai. Visa, kas dažnai suvokiama kaip priešiška, antimodernu, provincialu, tamsybiška, yra ne kas kita kaip vietinių bendruomenių teisėta kultūrinė reakcija siekiant išsaugoti tai, kas joms brangu. Žvelgiant iš multiple modernities perspektyvos, tai yra bandymas prisitaikyti prie patiriamo globalizacijos spaudimo. Vienos prisitaikymo strategijos savo moralinėmis platformomis gali būti labiau suderinamos su šiuolaikiniais poreikiais negu kitos. Vienos gali siūlyti gynybinį bendruomeninį rojų (panašiai kaip lietuviškas konservatyvus tautiškumas ar amerikietiškas religinis fundamentalizmas) kaip atsvarą globalizacijai, kitos – moralines perspektyvas, numatančias kuriančiąsias adaptacijas prie šiuolaikinio pasaulio. Visa ši įvairovė liudija tapatybių reikšmę – ekonomizuotoje ir dominavimą steigiančioje globalizacijoje tapatybės virsta kolektyvinį solidarumą inicijuojančia jėga.
Globalizacija neateina savaime, nėra neutrali, o yra įdiegiama (C. Calhoun), todėl jai atstovaujantys interesai Progreso ir Tradicijos sankirtą vėl įvelka į sau palankią dominavimo formą. Progreso naratyvas civilizacijos vardu nusprendžia, kokios tapatybės yra vertingos, o kokias reikia transformuoti. Ypač biurokratų viešoje retorikoje būdingas prisitaikymo prie standartų motyvas. Vaiko teisių kontrolierė Edita Žiobienė iš Prezidentūros tribūnos pareiškė, kad Lietuvoje vaiko auginimo standartai yra labai žemi ir neatitinka Europos ir net kaimyninių šalių standartų.[96] LGBT bendruomenės partnerystės ir šeimos statuso siekis, taip pat ir didžiųjų žiniasklaidos priemonių palaikomoje retorikoje, lydimas binarinės opozicijos: homofobija, ksenofobija, provincialumas prieš Europą, toleranciją, laisvę, civilizaciją.
Nors visiškai nėra reikalo neigti lietuvių visuomenėje paplitusio negatyvaus nusistatymo prieš homoseksualus, vargu ar galima Tradicijos kovą už šeimos institutą vadinti tamsybiniu ir antimoderniu. Homoseksualų teisė į šeimą, skirtingai nuo individualios asmens laisvės į privatų gyvenimą, nėra visuotinai pripažinta žmogaus teisių dalis, nors Vakarų valstybėse gyvuoja tendencija įteisinti tos pačios lyties santuoką viešojoje politikoje. Tradicija paprastai nebūna nusiteikusi prieš modernias (klasikines) žmogaus teises, demokratijos institutus ar prieš individualias homoseksualų teises, todėl ji nėra antimoderni ar tamsybiška. Savo garsiojoje kalboje popiežius Pranciškus II teigė: kas aš toks, kad teisčiau gėjus. Tradicija gina savo teisę į viešojo gyvenimo normas, viešosios politikos institutus, į savo bendruomenišką autentišką etiką. Ji taip ginasi nuo jaučiamo globalizacijos spaudimo iš viršaus įdiegti viešojo gyvenimo normas: šalia homoseksualų santuokų kyla problemiškų klausimų dėl vaikų seksualinio švietimo mokyklose ar religinių bendruomenių teisės skelbti religines tiesas savo ganomoms avelėms. Tik vienintelėje Airijoje homoseksualų santuoka buvo įteisinta tautos referendumu, ir tai demokratijos ir savivaldos požiūriu neabejotinai teigiamas dalykas. Labai panašus procesas kaip Lietuvoje vyksta ir Vakarų valstybėse bei kituose pasaulio regionuose. Prancūzijoje, Italijoje ar Limoje demonstracijose už tradicinę šeimą ar gyvybę susirenka nuo kelių šimtų tūkstančių iki milijono žmonių.[97] Vargu ar tai yra nemodernių, archajinių ksenofobų, homofobų, totalinių nacionalistų, šovinistų demonstracijos. Veikiau tai – Tradicijos siekis apginti savo tapatybę viešajame gyvenime. Taip pat įdomu, kad prieš šį siekį ir Vakarų valstybėse naudojamas Pažangos naratyvas. Prancūzijos vidaus reikalų ministras Manuelis Vallsas, reaguodamas į šiuos protestus, sakė, kad tai antimaištas: antielitinis, antivalstybinis, antimokestinis, antiparlamentinis, antižurnalistinis, /…/ bet virš visko, antisemitinis, rasistinis ir homofobinis. Kalbant paprasčiau, jie yra prieš respubliką.[98] Viešosios (valstybės) politikos klausimai dėl tos pačios lyties šeimų, seksualinio švietimo mokyklose, abortų įteisinimo naujai brėžia politinį konfliktą Vakarų visuomenėje, kuriame akumuliuojamos tradicinės ir naujos tapatybės kovoje už dominavimą viešoje politikoje. Darant prielaidą, kad vieni tapatumai yra pažangesni už kitus, visa tai tampa panašiau į civilizavimą tempiant už ausų, ir jau primena ne civilizaciją, o antidemokratines tironijos apraiškas.
Progreso naratyvas labai dažnai įtraukia žmogaus teisių diskursą. Žmogaus teisių doktrina patiria ryškią transformaciją Vakarų visuomenėse ir teisinėse sistemose. Klasikinės žmogaus teisės, įkūnytos pirmosiose pasaulio konstitucijose XVIII a., gimė kaip centrinės valdžios prievartos apribojimas, pirmiausia, asmens, žodžio, pažiūrų, religijos laisvės atžvilgiu. Jeffersonas, Burke’as, Paine’as, Millis sudarinėjo skirtingus individualių laisvių katalogus, tačiau iš esmės jiems visiems būdingas tas pats argumentas – laikyti valdžią pažabotą.[99] (Iš čia JAV Konstitucijos pirmoji pataisa: Congress shall make no law respecting an establishment...). Šiuolaikinės žmogaus teisės, reaguodamos į postindustrinių saviraiškos vertybių įsigalėjimą, linksta ginamų teisių sąrašą plėsti į tapatybių erdvę, pozityviosios laisvės sritį. Reikalaujama, kad valstybė užtikrintų žmogaus teisių, antidiskriminacijos principo sklaidą viešojoje politikoje. Centralizuotai įdiegiamos ir palaikomos žmogaus teisės turi kelti susirūpinimą dėl negatyvios laisvės sferos siaurėjimo. Ironiška, kad Tradicija, ilgą laiką buvusi tiesiog paradigminiu liberalizmo priešininku, dabar, atrodo, bus vis labiau priverčiama remtis į negatyvios laisvės principą, norėdama apginti teisę į pažiūras, kurios nesutampa su viešąja valstybės politika.
Lietuvoje Pažangos diskursas vystosi ypatingoje terpėje – vienoje didžiausių socialinių ir politinių atskirčių ES. Tad biurokratizuoto, antidemokratinio ir savivaldos principą pažeidžiančio veikimo čia galima tikėtis daugiau. Tautos principą traktuojant tik kaip praeities vienkartinį įteisinimo šaltinį, o pačią tautą – kaip tamsias mases, kurias reikia administraciškai kontroliuoti, Progreso naratyvui atsiveria didelė erdvė nedemokratinėms iniciatyvoms grįsti. Elitams simuliuojant konsensusą su tauta atsiveria civilizuojančio despotizmo pavojus.
Galiausiai Lietuvoje Progreso naratyve dažnai visiškai nepagrįstai spekuliuojama Rusijos korta, siekiant sukompromituoti Tradicijos reiškiamą susirūpinimą jai aktualiais dalykais.[100]
4.4 Lietuvių nacionalinio naratyvo trūkumas – moralinio pliuralizmo stoka?
Vakarų visuomenėje XVIII–XX a. žlungant transcendentiniu pagrindu suformuotoms ir į socialinę hegemoniją pretendavusioms kolektyvinėms asociacijoms (Bažnyčiai, religinei moralei) susiformavo išlaisvintą moralinį individualizmą (egoizmą) su viešuoju interesu sutaikančios filosofinės ir moralinės doktrinos bei konkrečios teisinės, politinės platformos. Jos sugebėjo performuluoti ir išsaugoti empatiją, solidarumą, pasitikėjimą ir naujai susieti nuo tradicijos atitrūkusį individą su valstybe, neprarandant kolektyvinių asociacijų tapatybės ir gyvybingumo. Socialinis kontraktas įvyko ir jame buvo įtvirtintas moralinių visatų pliuralizmas (pirmiausia kaip religinių karų XVI–XVII a. moralinė išvada), sykiu išsaugant solidarumą ir pasitikėjimą, kurie rėmėsi ne tiek meile ir pozityvumu, kiek veikiau iš baimės kylančiu suvokimu, kad reikia išsaugoti valstybės neutralumą religinių, kultūrinių partikuliarumų atžvilgiu, jeigu nenorima pasiduoti prievartai. Lemtinga yra ir tai, kad netekus tradicinio solidarumo šaltinio, dezintegracinį užtaisą turintis egoistinis savanaudiškumas buvo amortizuotas nauja (sekuliarizuota) empatijos etika, nukreipusia egoistinį individualizmą į moralinį individualizmą. Taip dezintegruojančios modernizacijos jėgos buvo suvaldytos ir įtvirtintas sekuliarus viešasis pilietinis laukas, kuriame rungiasi tiek ikimodernaus pobūdžio religinės programos, tiek visiškai egoistinės laisvos rinkos jėgos, tiek etninės ar kultūrinės bendrijos. Modernizacijos jėgos eliminavo Bažnyčią ir ikimodernią kolektyvinę solidarumo moralę iš hegemonijos pozicijų, tačiau sugebėjo sukurti pilietinį solidarumo modelį, kuriame užtikrinamos skirtybių teisės.
Vidurio Rytų Europoje ikimodernios asociacijos (Bažnyčia) buvo pagrindinis valstybingumo laidas. Nacionalinės visuomenės formavosi pagal dominuojantį etnosą ir ikimodernią religinę pasaulėžiūrą. Ši jungtis: etnosas–Bažnyčia–religinio pobūdžio tautinė kolektyvinė moralė, – buvo valstybingumo atgavimo žlungant Sovietų Sąjungai stuburas. Todėl skirtingumai čia vertinami iš dominuojančio etnoso ir (religinės) kolektyvinės tautinės moralės pozicijų.
Europinės globalizacijos jėgos ardo šią hegemoniją pirmiausia išlaisvindamos ekonominį individą, kuris virsta egoistiniu rinkos individu, nukreiptu prieš bet kurias solidarumo ir pasitikėjimo formas, jas keičiant į pokomunistines oligarchinio, monopolinio, šešėlinio pobūdžio viešojo valdymo struktūras. Progreso naratyvas taip pat siekia panaikinti lietuviškos Tradicijos hegemoniją tiek propaguodamas rinkos egoistinį individualizmą, tiek reikalaudamas įtvirtinti tapatybių skirtingumą (kova prieš homofobiją, ksenofobiją, antisemitizimą, diskriminaciją, už lyčių lygybę). Daug ženklų rodo, kad lietuviškos tradicijos hegemonija užsiliko tiktai įstatymuose, tuo tarpu tiek politiniame, tiek viešajame žiniasklaidos lauke, tiek jų abiejų nulemtoje jau dominuojančioje konjunktūroje susiklostė Tradicijai visiškai nepalanki terpė. Dėl to, stingant moralinio pliuralizmo koncepcijos, Tradicijos ir Progreso santykis Lietuvoje virsta gintis mėginančios Tradicijos ir puolančio Progreso santykiu.
Tautinis A. Jokubaičio ir V. Rubavičiaus naratyvas tiksliai užfiksuoja Tradicijos (tautinės valstybės) erozijos tendencijas, tačiau jis siūlo veikiau gynybinį lietuvybės projektą ir nenumato moralinio individualizmo bei pliuralizmo tautinio pobūdžio nacionalinėje valstybėje, kokia vis dar yra Lietuva. V. Radžvilo idėjose ryškiausiai įžvelgiama kolektyvistinės tautinės moralės pretenzija į hegemoniją, tai akivaizdu Priešų paieškos retorikoje. Su Tradicijos naratyvu kartu sklindančios priešų paieškos, priešiškumo skirtybėms retorika yra aiškiai nepriimtina, nes vaikosi istorijoje girdėtas šmėklas. Eliminuodama moralinį individualizmą tautininkų stovykla priversta vėl prikelti kolektyvinę moralę, o valstybės politiką padaryti jos įkaite. Dėl to kol kas sunku įvertinti, kiek tautininkų siūloma tautinės valstybės rekonstravimo programa (kalbos, istorijos, atminties konsolidavimas valstybės politikoje) yra bastioninio kultūrinio rezervato kūrimas, beviltiškai pretenduojantis į Tautos hegemonijos projektą, o kiek sveikas Tautos suverenumo atstatymas kartu su mažumų teises gerbiančiomis ir moralinį individualizmą bei pliuralizmą pripažįstančiomis nuostatomis.
Tradicijai trūksta politiškumo, t. y. suvokimo, kad politiniame projekte šalia dominuojamos lietuvių tradicijos egzistuoja ir kitos Lietuvos valstybingumui lojalios bendruomenės. Kaip matėme, A. Jokubaitis, V. Rubavičiaus ir V. Radžvilas labai daug kalba apie Tautos suverenumo atstatymą, ir tai jiems yra modernusis politiškumas par excellance, tačiau jų idėjose nėra liberalaus moralinio individualizmo platformos, be kurios neįmanomas joks kuriantysis lietuviškos tapatybės projektas. Be jo tautinės valstybės prikėlimas reiškia tik bandymą naujai prikelti Tradicijos hegemoniją.
Savo ruožtu liberalams trūksta atidumo Tradicijos poreikiams ir globalizacijos sukuriamai dominavimo konjunktūrai, kuri Lietuvoje labai palanki dėl sovietinės kilmės nomenklatūros ir naujai susikūrusio elito besąlygiško siekio įsijungti į europinės globalizacijos formuojamą tinklą ir nustumti šiam kursui trukdančius visuomenės elementus. Liberalai pernelyg lengvai neatpažįsta Tradicijoje autentiškumo etikos (Ch. Tayloras), tautiškumo mobilizacinės jėgos (C. Calhounas, M. Castellsas) ir reikšmės demokratinei savivaldai (A. de Tocqueville’is, P. Manentas), todėl būdami pagrįstai užsiėmę gatvine Tradicijos apraiška – antisemitizmu ir ksenofobija, jie nuosekliai nemato Progreso naratyvo sąjungos su vietine elitizacija ir dėl to įsiteisėjančios atskirties. Šį dominavimą kai kurie liberalai net gali lengvai pateisinti kaip būtiną priemonę tradiciniams elementams patraukti civilizuotų standartų link. Kita vertus, liberalusis lietuvių nacionalizmas turi moralinio individualizmo platformą, kuri daug parankesnė lietuviškajai modernybei ar postmodernybei.
Kol kas nacionalinis naratyvas yra pernelyg poliarizuotas į dvi savitarpio pažinimui niekaip nepasiduodančias stovyklas – tautinę ir liberaliąją. Ši socialiniame, politiniame procese vykstanti daugiabriaunė diskusija ir sudaro pagrindą šiandieniniam nacionaliniam lietuvių naratyvui. Ji tiesiogiai susieta su pagrindiniais globalizacijos keliamais iššūkiais, patiriamais Europoje ir pasaulyje. To konflikto metu ypač svarbu suvokti, anot C. Calhouno, kad čia nėra progresyvių ir provincialių jėgų, gerųjų ir tamsiųjų stovyklų. O didžiausias iššūkis yra ne apginti tradicines ar progresyvias pažiūras, bet pilietinę laisvę daryti įtaką politiniams sprendimams.
[90] Modernybė, galima sakyti, sulaužo ginamuosius mažos bendruomenės ir tradicijos rėmus, pakeisdama juos daug didesnėmis, nuasmenintomis organizacijomis. Žr.: G i d d e n s, A. Modernity and Self Identity, Princeton university press, 1991, p. 33. Rizikos, rizikos suvokimas ir rizikos valdymas visuose visuomenės sektoriuose tampa nauju konflikto ir socialinio formavimosi šaltiniu. Žr.: B e c k, U. Risk Society: Towards New Modernity, Cambridge: Polity Press, 1992, p. 99. Jūs ir aš esame palikti vieni su savo sprendimais. Mes neturime moralinio kodo, kuris būtų absoliutus ir universalus. Žr.: B a u m a n, Z. Modernity, Postmodernity and Ethics. An Interview with Zygmunt Bauman, 1992, Telos 39 (Fall), p. 137–138.
[91] Žiūrint sociologiškai, kultūrinis individualizmas išauga tradicinės visuomenės suirimo ir moderniosios anoniminės visuomenės formavimosi sandūroje. Nors abstraktesnėmis formomis individualizmas jau reiškėsi britų politinėje filosofijoje XVII–XVIII a. (individas kaip teises turintis Subjektas prieš absoliučią karaliaus valdžią) arba dar anksčiau Renesanso epochoje (kaip dar platesnio masto viduramžiškos Vakarų mentalinės sacrum-profanum struktūros transformacijoje: tą parodė Louis D u m o n t a s savo studijoje Esė apie individualizmą, Baltos lankos, 2002).
[92] Nuolat siekti aiškumo, bet niekada nebūti ir netapti aiškiam iki galo ir galutinai – nei sau, nei kitiems. Galimas daiktas, kad tokį svyravimą tarp momentinio aiškumo ir galutinio neaiškumo ir galėtume laikyti Kavolio savastimi, ypač kad jis pats XX amžiaus istorijos ir žmogaus provaizdžiu irgi laikė neaiškųjį žmogų. Žr.: Š l i o g e r i s, A. Laisvojo šaulio taku. In: Vytautas Kavolis: asmuo ir idėjos, ALK/Baltos lankos, 2000, p. 230.
[93] Plg. http://alkas.lt/2012/06/13/a-patackas-kvislingai-apie-atvira-laiska-del-j-ambrazeviciaus-brazaicio-iskilmingo-perlaidojimo/ ir http://www.propatria.lt/2012/04/zigmaszinkevicius-kosmopolitai-puola-i.html
[94] Homoseksualai ruošiasi įsiveržti į Lietuvos sostinę Vilnių, iš naujo mus okupuoti ir vykdyti tautos genocidą. /…/ „Kas Lietuvos patriotams belieka daryti? Ar atsisakyti Dievo, Šventojo Rašto, Dekalogo ir Lietuvos istorijos, ar gintis visomis sielos ir kūno jėgomis. Laisvės kovotojų vardu pareiškiu, kad mes ginsimės, nebodami jokių aukų, net ir gyvybės“ http://kauno.diena.lt/naujienos/miesto-pulsas/monsinjoras-asvarinskas-homoseksualai-ruosiasi-mus-okupuoti-papildyta-231290#ixzz3eoZXM7vB
[95] ES yra labiausiai pažengusi nacionalinio suvereniteto atidavimo viršnacionalinėms institucijoms linkme, todėl neatsitiktinai europinėse studijose atsiranda akademinių bandymų naujai pagrįsti politinį įteisinimą. Ieškoma naujų formulių: ne iš žmonių, bet žmonėms (S c h m i d t, V. A. The European Union: Democratic Legitimacy in a Regional State? Journal of Common Market Studies, 2004, vol. 42(5):975–997); ne partikuliari kultūra, bet postnacionalinis konstitucinis patriotizmas (H a b e r m a s, J. The Postnational Constellation: Political Essays, transl., edited, and introd. by Max Pensky. Cambridge: MIT Press, 2001); ne politinis atstovavimas, o ekonominis efektyvumas (M a j o n e, G. Europe’s ‘Democratic Deficit’: The Question of Standards, European Law Journal, vol. 4, no. 1, March, 1998, p. 5–28).
[96] Šie žodžiai, ištarti Lietuvoje, didelį rezonansą sukėlusioje 7-mečio Gabrieliaus Bumbulio istorijoje 2014 m., kai jo dėdė su motinos žinia mėgino per Švediją išvežti berniuką į Lietuvą močiutei auginti, nes motinai Norvegijos vaikų teisių apsaugos tarnyba Barnevernet buvo suspendavusi motinystės teises. Ši istorija iškėlė į viešumą dar daugiau panašių atvejų. Lietuvos užsienio reikalų ministerija ir Vaiko teisių tarnyba buvo kaltinamos neveiklumu ir nenoru rūpintis Lietuvos piliečiais užsienyje. Pabrėžtina, kad šioje, Norvegijoje netekusių vaikų šeimų istorijoje, Lietuvos valstybės institucijos kartu su nevyriausybinių organizacijų, prasmingais pavadinimais Gelbėkit vaikus ar Žmogaus teisių stebėjimo institutas, atstovais viešoje retorikoje vieningai stengėsi problemą adresuoti lietuvių šeimoms, girtuokliams ir mušantiems vaikus. (Užsienio reikalų ministras viename interviu pasakė: prašyčiau, jeigu galima, nemušti savo vaikų). Tai yra jos atkartojo Progreso naratyvą, viešajame diskurse palenkdamos lietuvių šeimą pažangesniems standartams, o konkretų rūpestį Lietuvos piliečiais ir vaikais nustumdami į antrą planą. Dar daugiau, jos viešai pradėjo rinkti statistikos duomenis ir argumentus, kad diskredituotų problemą, neva ji esanti žiniasklaidos nepagrįstai išpūstas burbulas. Sunku įsivaizduoti sovietinių laikų disidentinio pobūdžio žmogaus teisių gynimo organizacijas (pvz., rusų Memorial), kad gavusios signalų apie žmogaus teisių pažeidimus, jos pirmiausia pultų rinkti oficialią valstybės statistiką apie tai, kad nėra problemos.
[97] Paryžius: http://www.bbc.com/news/world-europe-22671572 Roma: http://www.ncregister.
com/daily-news/one-million-marchers-for-marriage-in-rome/ Lima: https://www.lifesitenews.
com/news/hundreds-of-thousands-join-massive-march-for-life-in-lima-peru.
[98] http://www.theguardian.com/world/2014/feb/02/france-protests-families-paris-lyon
[99] B e r l i n, I. Dvi laisvės sąvokos. In: Šiuolaikinė politinė filosofija: antologija, sud. J. Kis, Vilnius: Pradai, 1998, p. 61.
[100] Plg.: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/d-sakaliene-ar-prarysim-kremliaus-jauka-irisspjausim-savo-laisve.d?id=68178184