Toliau skelbiame sociologo dr. Andriaus Švarplio studiją, kurioje apžvelgiama nepriklausomos Lietuvos nacionalinio naratyvo kaita. Pirmąją dalį skaitykite ČIA.
2. Lietuviškasis tautinis naratyvas šiandien
2.1 Alvydas Jokubaitis: tuštėjanti tautinės valstybės politika
Per pastaruosius kelerius metus pasirodė gausus šio autoriaus straipsnių ir knygų spiečius, kuriose įvairiais rakursais analizuojamos tautos, vertybinės sąmonės, istorijos, politikos, mokslo, liberalizmo, demokratijos, moralės sąsajos. Visas temas ir potemes jungia aiškiai išreikštas autoriaus rūpestis apmąstyti tautinės bendrijos ir tautinės valstybės likimą dabarties politinėje situacijoje. Pati bendroji tendencija – tautinė valstybė yra neutralizuojama, silpsta jos pagrindai. A. Jokubaičiui būdingas filosofinis požiūris į tautiškumą, dominuoja ideologinių tautinės valstybės išplovimo sąlygų analizė.
Galbūt geriausia A. Jokubaičio idėjas analizuoti išskiriant būtent tris reikšmingiausias neutralizavimo tendencijas: mokslo, arba pozityvistinė neutralizacija, liberalizmo ideologijos atliekama neutralizacija ir tautinės kultūros neutralizacija. Visos jos formuluojamos kaip iššūkiai tautinei savimonei, nors tam tikroje istorinėje atkarpoje, nacionalizmų iškilimo, tautų prabudimo XIX a. epochoje, visi trys reiškiniai, visi trys ryškūs moderniosios Vakarų istorijos faktai – pozityvizmas, demokratija ir kultūra – buvo tautiškumo sąjungininkai. Mokslą tautinio sąjūdžio lyderiai traktavo kaip priemonę budinti tautą, atskleisti gilias istorines jos šaknis, didingą istoriją ir taip formuoti kolektyvinę tautinę tapatybę, suteikti istorinį įteisinimą naujai prisikeliančiai tautinei bendrijai. Liberalizmas tapo laisvės, demokratijos, kiekvieno asmens lygybės prieš įstatymą idėjų generatoriumi – tai buvo tautos išsilaisvinimo iš imperinio jungo pažadas. Kultūrinis kriterijus tautai apibrėžti tapo esminiu politiniu kriterijumi tiek tautos vidiniam tapatumui, tiek išoriniam atpažinimui ir, vadovaujantis tarptautine teise, gauti tautų apsisprendimo teisę, o kartu ir savo politinius namus, valstybę. Sykiu su moksliniu autoritetu, bendra istorija ir demokratijos pažadu kultūra formavo tautinės valstybės idėją, Vis dėlto ilgainiui visos trys tautinį sąmoningumą remiančios kryptys nustojo būti tautos sąjungininkės. Tautinė savimonė daugiau nebegauna jų paramos. Atvirkščiai, tiek pozityvistinių standartų vystymasis XX a., tiek liberalizmo ideologiniai principai savaime ir tautinės kultūros reikšmės nusilpimas tiesiogiai griauna tautinės valstybės idealus. Dėl tam tikros šių trijų ideologinių – pozityvistinio, liberalaus ir tautinės kultūros erozijos – principų šiuolaikinės konjunktūros (susiliejimo) tauta, kaip vertybiniais, moraliniais ir metafiziniais principais jungianti bendruomenė, patiria fundamentalią išformavimo ir dezintegracijos grėsmę. Tautai kyla fundamentalus vertybinis neutralizavimas.
Pozityvistinis istorijos neutralizavimas
XIX a. pradėję formuotis pozityvistiniai mokslinio pasaulėvaizdžio principai perėmė Švietimo epochos nustatytą idealą atkerėti pasaulį nuo religinių, mitinių, antgamtinių aiškinimų ir pereiti prie natūralių pasaulio sandaros priežasčių ieškojimo. Istorijos tyrinėjimuose šis sumokslintas požiūris virto metodiniu tyrimu apie tai, kaip viskas buvo iš tikrųjų, žinomu istorizmo vardu. Tautiniams sąjūdžiams istorizmas atrodė kaip rimtas autoritetingas metodas ne tik savosios tautos istoriškumui, bet ir politinėms pretenzijoms į teisę turėti savo valstybę, pagrįsti. Besivystantis istorijos mokslas tuo metu, XIX a. antrojoje pusėje–XX a. pirmojoje pusėje, buvo besiformuojančių tautinių valstybių sąjungininkas. Istorijos mokslas bundančioms tautoms teikė tai, ko joms gyvybiškai reikėjo – iš istorijos gelmių kylantį legitimumą, parodant, kad politiniai tautos reikalavimai yra pagrįsti, kad tauta nėra atsitiktinis, tik šiandien užgimstantis darinys. Praeities duomenys suteikė atgimstančioms tautoms jų taip akcentuojamo savarankiškumo, išskirtinumo, autonomiškumo pagrindimą, tačiau ilgainiui pozityvistiniai mokslo standartai iškėlė nešališkumo, objektyvumo, atsiribojimo nuo bet kokių vertybinių nuostatų principus. Mokslinis mąstymas šalina tautą, bet šioji visomis išgalėmis siekia būtent mokslo.[34]
Tai nulėmė įsitikinimą, kad tauta savaime nėra sau pakankamas, vertingas istorinis faktas, o greičiau to meto aplinkybių, ypač kapitalizmo, industrializacijos, ir spausdinto žodžio (laikraščių, knygų), pagimdytas politinio mobilizavimo padarinys. Įvyksta konfliktas tarp tautos, kaip vertybėmis, metafizika bei tikėjimu besiremiančios bendrijos, ir neutralaus, iš niekieno pozicijų žvelgiančio, abejojančio ir visas vertybines nuostatas metodiškai naikinančio istorijos mokslo. Anot A. Jokubaičio, istoriškai galime stebėti mokslo ir tautiškumo dialektiką: tautinės valstybės idėjai prieš šimtą ir daugiau metų reikėjo tautos kaip absoliutaus atskaitos taško. Mokslinis mąstymas ją pavertė viena iš teorinių hipotezių. Tautinio atgimimo lyderiai rodė pagarbą mokslui, bet jam sustiprėjus paaiškėjo, kad tauta yra istorinių aplinkybių, industrializacijos, moderniųjų komunikacijos priemonių ir kapitalizmo padarinys. /…/ Tautinio atgimimo laikais buvo manoma, kad tauta apibrėžia kultūrą, ekonomiką ir kitas visuomeninės gyvenimo sritis. Įsigalėjus pozityvizmui manoma, kad kultūra, ekonomika ir kitos visuomenės gyvenimo sritys apibrėžia tautą.[35] Taip mokslinis požiūris istoriją paverčia nepatikimu tautinio sąjūdžio sąjungininku.[36]
Liberalusis istorijos neutralizavimas
Liberalizmo keliami iššūkiai tautinei valstybei A. Jokubaičio mintyje turi kelias trajektorijas. Viena iš jų – filosofinė, vertybinė. Pačios pamatinės, filosofinės liberalizmo prielaidos yra nepalankios tautinės valstybės principams. Moralinis individualizmas, politinis atomizmas, metodologinis skepticizmas ryškiai kontrastuoja su tautiniu kolektyviškumu, bendru gėriu, moraliniu įsipareigojimu, atsakomybe ir ištikimybe tautai, tautinei valstybei. Šis neatitikimas savaime griauna tautinę savimonę ir istorijos politinę reikšmę. Modernioji tautinė valstybė pabrėžia individą pranokstančių dalykų – istorijos, kultūros, tautos ir bendruomenės – reikšmę. Liberalizmo politinė filosofija sunkiai suderinama su tautinio atgimimo veikėjų meile istorijai. Ši filosofija gina žmogaus teises, negatyviąją laisvę, teisės valdymą, demokratines procedūras ir laisvąją rinką. Tautinės valstybės idėja reikalauja ištikimybės tautai, jos istorijai ir kultūrai.[37]
Kita trajektorija yra liberalizmo sąjunga su pozityvizmu, kurio kvintesenciją autorius randa René Descartes’o metode. Liberalizmui, siekiančiam demistifikuoti visapusišką totalizuojantį kolektyviškumą individo naudai, pozityvizmas parankus tuo, kad čia – moksliniame metode – reikalaujama atsisakyti visų vertybinių principų, kuriais dažniausiai ir būdavo grindžiami kolektyvo totalumo postulatai. Kaip mokslas neranda vertybių gamtoje ir istorijoje, taip liberalizmas neranda tautos poreikio politikoje. Demokratijos prigimtis susijusi su R. Descartes’o abejonės metodu. Kaip ir R. Descartes’o metodas, demokratija nepripažįsta jokių savaime suprantamų autoritetų, įskaitant tautą.[38] Liberalams patogu, kai įsigali mokslinis, o ne metafizinis, religinis ar meninis, požiūris į pasaulį. Jų politiniams tikslams padeda mokslo skepticizmas, reliatyvizmas, objektyvizmas ir neutralumas vertybių atžvilgiu.[39]
Anot A. Jokubaičio, nuoseklus liberalas turėtų atmesti visokį kolektyviškumą, nes individo laisvė visuomet bus svarbiau nei tautos.
Tautinės kultūros neutralizavimas
Valstybė atsirado kaip pažadas puoselėti tautos kultūrą. Kultūra buvo neatsiejama nuo politikos Atgimimo epochoje, tačiau ilgainiui, vykstant modernizacijai, t. y. tautinei valstybei sėkmingai pildant duotus pažadus įsigalėjo individualistinis, atomistinis moralės požiūris. Prisidėjus pozityvizmo ir liberalizmo jėgoms tautinė kultūra neteko pagrindinės savo reikšmės, nes abi šios ideologinės jėgos propaguoja kultūrinį ir moralinį indiferentizmą. Tautinė valstybė nuo tautinės kultūros gynimo nudreifavo link individualias asmens teises ginančios, vertybinį neutralumą garantuojančios, politinės ir istorinės tautos savimonės puoselėjimo atsisakančios valstybės vaidmens. Stiprindami kovą už politinę laisvę, tautinių valstybių piliečiai pamažu pradėjo šalinti kultūrinius tautinio atgimimo pažadus. Tautinis tapatumas suvokiamas kaip asmeninio pasirinkimo reikalas, be kokių nors kultūrinių įsipareigojimų bendruomenei.[40]
Tautos žadinimas prasidėjo kaip kultūrinis sąjūdis, nuo pat pradžių angažavęsis kelti tautiečių ir būsimųjų piliečių raštingumą, moralinį ir dvasinį ugdymą. Tautinio sąjūdžio lyderiai žadėjo aukštosios kultūros prieinamumą valstiečiams, politinį lygiateisiškumą, socialinių ir ekonominių sąlygų gerinimą. Kultūriniai siekiai buvo neatsiejami ir neliko paskutinėje šios modernizacijos programos dalyje. Kultūrinis ir moralinis bendrumas turėjo persvarą prieš individualų autonomiškumo principą. Vėliau, išlaisvėjęs, individas pradeda įrodinėti, kad jis, o ne tauta, formuoja politinio gyvenimo principus.[41]
Tautiškumo likimas bendroje vėlyvosios Modernybės politinėje konjunktūroje
Susijungusios šios trys Vakarų kultūrinės tendencijos suduoda beveik triuškinamą smūgį XIX a. susikūrusiam ir šiandien jau beveik tik iš inercijos egzistuojančiam tautiniam mąstymui ir tautinės valstybės egzistavimo idėjinėms prielaidoms. Kituose savo veikaluose – Politika be vertybių ir Vertybių tironija ir politika – A. Jokubaitis šią problematiką pakylėja į dar platesnį lygį: mokslinio mąstymo, demokratijos, politikos, moralės, vertybių ribų klausimo. Bendra perspektyva šiais fundamentaliais klausimais nėra džiuginanti: vėlyvojoje Vakarų modernybėje įsivyravęs politinis liberalizmas su savo ištikimais sąjungininkais moksliniu pozityvizmu ir procedūrine demokratija sėkmingai neutralizavo moralinį mąstymą. Viso to rezultatas – moralinė tuštuma, negebėjimas pasaulio struktūruoti pagal gėrio–blogio kriterijus, procedūrinis demokratijos teisingumas, kuris visiškai aprobuoja ir įteisina skirtingų pasaulių lygiateisiškumą, o tai autorius vadina vertybių tironija.[42] Moralės nustūmimas į privačią individualių gyvenimo projektų sritį ir reikalavimas juos lygiateisiškai gerbti – šis didysis politinio liberalizmo laimėjimas įtraukti skirtingumus į demokratijos projekto esmę – tampa nesunkiai suderinamas su moraline barbarybe.[43] Galbūt tokiu pavyzdžiu galėtų būti Charlie Hebdo laikraštis – neskoningos, pigios ir primityvios karikatūros, žeidžiančios dideles tikinčiųjų grupes, pagal lygiateisiškumo principą yra traktuojamos kaip žodžio laisvės įsikūnijimas. Bendros politikos, moralės, mokslinio pozityvizmo, vertybių santykių problemos šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje tik sustiprina istorijos ir tautinio mąstymo neutralizavimo tendenciją. Tautiškumo likimas priklausomas nuo šių bendresnių ir fundamentalesnių neutralizavimo tendencijų, susiformavusių liberalios Modernybės viduje. Pačiai Modernybei patiriant transformaciją, kartu keičiasi ir tautinė valstybė. Tauta, kaip vienas iš pagrindinių ankstyvosios Modernybės moralinio hierarchinio mąstymo principų, patiria eroziją dėl tokiu būdu susimaišiusio liberalizmo, individualizmo, pozityvizmo ir vertybinio neutralumo kokteilio šiais laikais.
A. Jokubaičio idėjos, kaip ir jo cituojami šaltiniai, nurodo kultūros, taigi ir nacionalizmo, liekamąją vertę. Kultūrinis tautinis veiksnys vis dar yra demokratijos ir apskritai politikos pamatinė kategorija, o sąmoningu kultūriniu bendrumu pasižyminčios žmonių bendruomenės dar tebėra reali socialinė jėga. Nei vieno, nei kito kol kas nėra kuo pakeisti.
Tad tautiškumo politinė erozija sudaro visų autoriaus vardijamų prieštaravimų šerdį.[44]
2.2 Vytautas Radžvilas: tautos restauravimas liberaliojo totalitarizmo epochoje
Vakarų išlaisvinimo ideologijos tikrasis poveikis – įverginimas
V. Radžvilo ir A. Jokubaičio teorinius pagrindus jungia labai daug panašių motyvų ir idėjų. Jie abu iššūkį lietuviškajam tapatumui sieja su Vakarų visuomenės procesais ir vakarietiškomis ideologijomis. Apskritai filosofiniam lietuvių tautinės stovyklos sparnui (A. Jokubaičiui, V. Radžvilui, V. Rubavičiui) pirmiausia rūpi identifikuoti Vakaruose vyraujančias vertybines nuostatas ir jas analizuojant aiškinti Lietuvos situaciją. Panašiai kaip A. Jokubaitis siekia parodyti pozityvizmo ir liberalizmo sąjungą, nukreiptą prieš tautiškumo principą, taip V. Radžvilas pagrindines priešiškas vakarietiškas ideologijas įvardija kaip neomarksizmo ir liberalizmo mišinį, įsikūnijusį Europos Sąjungoje. Todėl prieš metus pasirodžiusioje savo studijoje Erotas ir revoliucija jis imasi šios kombinuotos ideologijos atstovo Herberto Marcuse’s teorijos analizės.[45]
Iš tiesų truputį trikdo nuo pat pirmųjų studijos puslapių V. Radžvilo išreikšta nuostata, kad čia analizuojamas objektas yra vos ne sąmoningai parengtas ideologinis projektas.[46] Vis dėlto preparuodamas H. Marcuse’s veikalą Eros and civilization. An inquiry into Freud (1966) V. Radžvilas savaip atskleidžia psichoanalitinės (Sigmundo Freudo) ir marksistinės tradicijų įtaką H. Marcuse’s idėjoms, iš kurių pagrindine laiko šią: marksistinės revoliucijos neįmanoma įvykdyti be erotinio instinkto išlaisvinimo.
H. Marcuse’s filosofiją ir jos pagrindu aiškiai apibrėžtą visą išlaisvinimo iš civilizacijos socialinių suvaržymų projektą V. Radžvilas vertina kaip užmaskuotą naujos vergijos formą. Panaikinus natūralius žmogaus prigimties jusliškumus, tiksliau – juos išlaisvinant iš socialinės, moralinės kontrolės, atsiveria niekuo nevaržoma perspektyva žmogų traktuoti kaip išteklių ir žaliavą kapitalistinėje ekonomikoje. Nepaisant to, kad visas išlaisvinimas buvo žadėtas kaip žengimas į harmoningesnę būseną (nuo libido prie Eroto, nuo kontrolės prie kūrybos, nuo Realybės prie Malonumo), realus išlaisvinimo poveikis yra individo prigimties pertvarkymas. Atrodo, kad V. Radžvilas marcuse’iškoje išlaisvinimo programoje mato tik individo dekonstravimą ir naują jo įverginimą, nes eliminuojami bet kurie moraliniai imperatyvai žmogiškajai prigimčiai suvaldyti. Lieka neaišku, kiek į žmogiškosios prigimties išplovimą, socialinę inžineriją ar naujų žmonių rūšių[47] išvedimą nuosekliai kreipia paties H. Marcuse’s idėjos, o kiek čia yra V. Radžvilo įžvelgta, nutylėta, trūkstama, nuosekli H. Marcuse’s minties grandinės numanoma dalis, ar (trečias variantas) tai išlaisvinimo revoliucijos neišvengiamas rezultatas postindustrinio kapitalizmo sistemoje, nesvarbu, ar pats H. Marcuse numanė tai, ar ne. Po visuotinai pripažinto H. Marcuse’s idėjinio indėlio apie asmens, visuomenės ir politikos sulėkštėjimą (vienadimensiškumą), epistemologinę ir socialinę žmogaus seksualinės prigimties kontrolę Vakarų kultūroje, visuomenę ištinkantį postpolitiškumą (t. y. realių alternatyvių establishmentui idėjų neutralizavimą), aristokratiško akcento į kūrybiškumą ir malonumą sunku taip peršokti į socialinę naujos žmogaus rūšies inžineriją remiantis vien tik paties H. Marcuse’s idėjomis.[48]
Kai kurios formuluotės signalizuoja apie V. Radžvilo išpažįstamą deterministinę, teleologinę ir visagalio elito kontrolę numatančią poziciją, pvz., kad už beribio ir nenumaldomo troškimo griauti ir ardyti visas nors kiek stabilias ir vien dėl šios priežasties „atgyventomis“ laikomas Realybės principų įkūnijančias socialinės tikrovės ir paties žmogaus formas glūdi visiškai racionalus ir praktiškas tokios „laisvinamosios“ veiklos tikslas.[49] Minėtas neaiškumas dėl peršokimo iš marcuse’iškojo laisvės, Eroto ir Malonumo į techninį žmogaus pagaminimą ir sąmokslinis, tikslinis žmogaus prigimties perdarymas signalizuoja, kad V. Radžvilo pateikiama analizė ir neomarksistinis išlaisvinimo projektas randasi dviejose nesusiliečiančiose (nebendramatėse) paradigmose. V. Radžvilo nuolatinės pastangos užpildyti H. Marcuse’s minties spragas ir viską matyti nuosekliame kryptingame žmogaus dekonstravimo plane yra visiškai suprantamos tik suvokiant, kad tai yra krikščioniškos paradigmos nusiskundimas nepriimtinu ir nesuprantamu žmogaus išlaisvinimu. Todėl visa, kas H. Marcuse’i yra išlaisvinimas, V. Radžvilui – pavergimas. Tai H. Marcuse’s įspraudimas į krikščioniškos pasaulėžiūros nulemtą moralinį planą žmogui. Tai nebendramačios žmogiškosios prigimties, socialinio ir politinio gyvenimo analizės.
Kad ir kaip ten būtų, V. Radžvilo teigimu, moderniausia vakarietiška žmogaus išlaisvinimo ideologijos versija, nepaisant emancipacijos siekių, virsta nauju žmogaus įverginimu. Sykiu su toliau aptariamu Europos Sąjungos vertinimu nesunku pastebėti, kad šioje perspektyvoje Vakarai vėl grimzta į saulėlydį, tiksliau – į dar didesnio nuosmukio ir pavergimo formas.
Europos Sąjunga – šliaužiantis totalitarizmas
Labai panašiai atsitinka ir su V. Radžvilo pateikiamais Europos Sąjungos vertinimais, skelbiamais gausiuose straipsniuose interneto portaluose. Būtent liberalistinį totalitarizmą jis mato kaip pagrindinę dominuojančią ideologinę ir praktinę politinę jėgą šiuolaikinėje Europos Sąjungoje. Europeizacija šioje sampratoje – lygu žmogaus prigimties perdarymui ir sužaliavinimui, o tai neabejotinai lemia tautiškumo išvietinimą ir neutralizavimą. Europos Sąjunga įkūnija tą H. Marcus’es ideologiškai pradėtą naujojo žmogaus įverginimo projektą naudojant neomarksistinės ir liberaliosios ideologijų skelbiamą individo, moralės, tautos dekonstravimą. V. Radžvilas nedvejodamas naująsias europinio totalitarizmo apraiškas lygina su senuoju sovietiniu komunizmu. Tęsdamas ir plėtodamas komunistinio totalitarizmo vykdytą „naujo žmogaus“ kūrimo eksperimentą liberalistinis totalitarizmas taip pat siekia „perdirbti“ žmogų ir pakeisti jo prigimtį. Jį diegiančių jėgų tikslas yra sukurti „naująjį europietį“ – istorinę ir kultūrinę atmintį praradusį, tautinės savimonės ir savigarbos neturintį kosmopolitišką klajūną ir vartotoją. /…tauta/ yra ta medžiaga vis naujiems ir kaskart radikalesniems „pažangiųjų jėgų“ sumanytiems ir vykdomiems socialinės inžinerijos eksperimentams.[50] Išeitį iš šios situacijos V. Radžvilas regi Europos sugrįžime prie dviejų jos ištakos šaltinių: krikščionybės ir tautiškumo. Skaitant šias idėjas nesunku vesti paraleles su liberalių Vakarų dekadansą postuluojančia krikščioniškąja (katalikiška) mintimi, tarkim, tarpukario Lietuvoje 1932 m. pasirodžiusia kunigo Juozo Lomano knyga Quo vadis, modernioji Europa? Abu jie išsako to paties pobūdžio nuostatą apie krikščioniškųjų šaknų netekusią Europą. Šitokios krypties vertinimai buvo būdingi tais laikais, kai revoliucinės ar modernizacijos pagimdytos politinės ir socialinės jėgos radikaliai griaudavo nusistovėjusias politinio ir moralinio gyvenimo formas, tuo sukeldamos krikščioniškos aristokratinės pakraipos atstovų itin pesimistines, o kartais ir apokaliptines, nuotaikas: gali tai būti Josepho de Maistre’o šėtoniškos revoliucijos vertinimai XVIII a. pabaigoje ar Europos nutolimas nuo krikščioniškų šaknų rusų literatūroje ir filosofijoje XIX a. (ir savotiškai atsikartojantis V. Putino Rusijos ideologinėse trajektorijose apie supuvusius Vakarus), ar Oswaldo Spenglerio Vakarų saulėlydis bei Juan Ortega y Gasseto pasidygėjimas masių iškilimu XX a. pradžioje. Visais šiais atvejais tokia pozicija laikytina sukrėstos Tradicijos refleksija į neregėto masto socialinius, politinius ir ideologinius pokyčius.[51] Todėl neatsitiktinai ir jau nenuostabu, kad V. Radžvilo straipsnių cikle Europos krikščioniškumo klausimu visas šis vyksmas nuo Apšvietos (ar netgi Renesanso) epochos iki šiuolaikinės ES yra vertinamas kaip žmogaus išžmoginimo procesas – krikščioniškos transcendencijos nykimo procesas.[52]
V. Radžvilo pateikiami Europos Sąjungos, neomarksizmo ir liberalizmo vertinimai išsiskiria radikalumu ir redukcionizmu. Net jeigu bandytume šioje kritikoje atpažinti kitų autoritetingų politikos tyrinėtojų tokias keliamas problemas, tokias kaip ES demokratijos deficitas, liberalizmo posūkis ginti tapatybės teises, politinio korektiškumo dilemos, vertybinio mąstymo nupolitinimas, būtų sunku sutikti su V. Radžvilo siūlomu tokiu paternalistiniu, voliuntaristiniu ES, liberalizmo ir neomarksizmo vertinimu. Jeigu tartume, kad ES tikrai egzistuoja tokia V. Radžvilo apibūdinama tendencija, iš karto turėtume teigti, kad šalia jos funkcionuoja ir kiti politinio mąstymo būdai. Neomarksizmas nereiškia vien tiktai žmogiškosios prigimties dekonstravimo (bet ir pasipriešinimą kapitalo, politiniam ir ideologiniam establishmentui), liberalizmas nereiškia vien tiktai totalitarinio politinio korektiškumo įteisinimo (bet ir asmens orumo apsaugą nuo bet kokios politinės-ideologinės prievartos), o ES nėra vien tiktai kryptingas šios programos realizavimas (bet ir sudėtingas įvairių priešgyniaujančių politinių programų konkuravimo laukas). Kai kuriose ES išsakomose politinėse nuostatose galima įžvelgti akivaizdų spaudimą tautiškumo principams,[53] krikščioniškam požiūriui į gyvybę ir lytiškumą[54], – yra daugelis dalykų, kurie prieštarauja tiek krikščioniškai moralei, tiek tautinei pasaulėžiūrai, ką V. Radžvilas išdidindamas padaro svarbiausiu Europos Sąjungos tikslu, pagrindine ES vystymosi logika. Tačiau akivaizdu, kad pagrindiniai liberalėjimo procesai vyksta Vakarų šalyse narėse ir nėra ES institucijų lyderių vienasmeniškai realizuojami. Kokie konkrečiai tie Vakarų visuomenėse vykstantys procesai ir kokios jų keliamos vidinės įtampos bei politinės pasekmės, ką apie tai diskutuoja žymiausi liberalių, komunitarinių ar kairiųjų pažiūrų tyrinėtojai? – šito V. Radžvilo analizėje niekur nerasime. Ir svarbiausia, kad čia nėra autentiškų Vakarų visuomenės problemų patirčių. Suprasti V. Radžvilą neraminančius procesus neįmanoma be platesnio žvilgsnio į tautiškumo likimą globalizuotame pasaulyje ar Modernybės vidinius prieštaravimus. Vis dėlto, jeigu visa Modernybė laikoma tiktai nukrypimu nuo krikščioniškos žmogaus prigimties kodekso, tada natūraliai visi sudėtingi kapitalizmo sukelti socialiniai, kultūriniai prieštaravimai suvedami į regresą – vien tik į naujas žmogaus pavergimo formas.
Labai panašiai atsitiko su Antano Maceinos pateiktais kapitalizmo vertinimais: pasirinkus tiktai religinę kapitalizmo traktuotę praleidžiama visas spektras kapitalizmo poveikio visuomenei ir politikai aspektų, ypač latentinio, nenumatyto, nekontroliuojamo poveikio.[55] Krikščioniškosios pasaulėžiūros nulemta sąmonė redukuoja moderniosios Vakarų kapitalistinės visuomenės vystymąsi į regreso, saulėlydžio, vidinio supuvimo, nutolimo nuo dvasinių krikščionybės šaknų įvaizdžius ir, jau nuosekliai, į naują žmogaus nuopuolį.
Būtent Europos integracijos aspektų visuma, kylanti iš jų pačių vidinių dėsningumų, ir domina šiuolaikinius Europos integracijos analitikus. Be viso to ES ir visų liberalių Vakarų kritika tampa vieno moralinio požiūrio ekstrapoliacija į idealų ideologinės kovos lauką. Virsta tikru ideologiniu mūšiu. Religinės sąmonės skatinamas politinis vertinimas gali visiškai sėkmingai užčiuopti kai kurias problemines europeizacijos ideologines ir politines tendencijas, tačiau jas geba analizuoti ne iš adekvačios vakarietiškos patirties padiktuotų dėsningumų, bet tik priešindamas su kita ideologija.
Lietuvių tautos nupolitinimas
Po tokių Vakarų ir Europos integracijos vertinimų jau darosi nesunku nuspėti pesimistinį Lietuvos vertinimą. Jei Vakaruose įsigalėjo žmonių nupolitinimas, ištautinimas, suišteklinimas, tai Lietuvos siekis kuo tvirčiau įsikorporuoti į Vakarų institucijas ir gyvenimą yra aklos vištos savanoriškas lindimas lapei į nasrus.
Ir čia V. Radžvilo mintyje galima išskirti dvi ryškias idėjų grupes: viena – tai tęsinys minčių apie Lietuvos nupolitinimą, ištautinimą, nukultūrinimą ir nulietuvinimą. Ir antra kryptis – šalia to paraleliai funkcionuojanti priešų paieška: kas atsakingiausias Lietuvoje už šį procesą. Ir daugiausia čia kliūva liberaliems intelektualams, ypač išeivijoje susiformavusioje organizacijoje Santara-Šviesa.
Tai yra labai būdingas bendresnis soil and blood nacionalizmo bruožas: moralinė išdavystė, kultūrinis atsisakymas dalyvauti tautiškume (kaip tai numato kolektyvinė tautinė moralė) suvokiamas kaip daug didesnė išdavystė negu konkretūs politiniai veiksmai nukultūrinant tautą. Darius Kuolys, kalbantis apie pilietinę visuomenę, yra didesnis blogis negu realius blogus politinius sprendimus priimantys politikai. Laisvųjų kultūrininkų organizacija Santara-Šviesa yra gerokai daugiau nusidėjusi Lietuvos nepriklausomybei nei sovietinės nomenklatūros valdymo tęstinumas ar oligarchiniai monopolistiniai ryšiai nepriklausomoje Lietuvoje.[56] Kalbos apie LDK paveldo reikšmę ir atvirą pilietinę visuomenę labiau kenkia Lietuvai nei realiai Lietuvoje susiklosčiusi socialinė-ekonominė-politinė atskirtis. Kultūriškai nepriimtina idėja traktuojama kaip daug žalingesnė Tautai nei tautą realiai supančiojantis blogas politinis valdymas. Tokia nuostata gali būti paaiškinama nebent remiantis tam tikra tautos religija arba tautos metafizika (plg. šiame straipsnyje 4.1 ir 4.2).
Panašiai ir V. Radžvilas tiesiog užsipuola liberaliųjų intelektualų mėgstamą temą apie LDK paveldo rekonstrukcijos reikalingumą šiuolaikinei Lietuvai, pabrėžiant multireligingumą, toleranciją, multikultūriškumą. Jis tai tiesiogiai sieja su aukščiau aptartu Vakarų ideologiniu tikslu neutralizuoti tautiškumą. Lietuvišką tapatumą turinčiais performuoti LDK tyrimais įgyvendinama bendra europinė istorinio pasakojimo „neutralizavimo“ strategija, kuria siekiama nupolitinti[57] istorinį pasakojimą. /…/ Atlikta „proeuropietiškų“ LDK tyrimų poveikio valstybinei istorijos politikai analizė leidžia teigti, kad Europos integracija yra egzistencinis iššūkis Lietuvos valstybingumui.[58] Šitaip suvokiamas tautiškumas gyvena tiek išorinių (Vakarai ir Europa), tiek vidinių (lietuvių kultūrininkų liberalų) priešų apsuptyje, ir šie du reiškiniai tarpusavyje sujungiami. Lietuvių kultūrininkai tampa vos ne europinio sąmokslo agentais Lietuvoje.
Kituose V. Radžvilo straipsniuose, pvz., dešimties straipsnių cikle Visuomenės ir valdžios santykis kaip egzistencinė Lietuvos valstybės problema, keliamos valstybės elitizacijos, susiformavusios politinės oligarchijos, nutolimo nuo laisvės ir Sąjūdžio tikslų, susvetimėjimo, demokratijos, laisvos rinkos simuliacijos, ideologijos, hegemonijos, solidarumo temos. Būtent šios temos yra arčiausiai Vakarų tyrinėtojų ir politikos filosofų nagrinėjamų temų apie savivaldos, kultūros reikšmę politiniam valdymui, apie kultūrinių tapatybių ir liberalizmo neutralumo (multikultūriškumo) sąsajas, apie globalizacijos ir protesto (dažniausiai kultūrinio, tapatybinio protesto) santykį. Bet visa tai V.Radžvilo mintyje užima nepalyginti mažesnę vietą nei dėmesys čia aptartoms Vakarų nuopuolio ir atnešamo naujo įverginimo idėjoms. Tad, turint galvoje Europos Sąjungos išlaisvinimo ideologijos keliamus pavojus Lietuvai, ne socialinis teisingumas ir ne demokratijos politinės problemos Lietuvoje pasidaro reikšmingiausios. Svarbiausia yra Tautos kultūrinė savastis, moralinis bendrumas Tautoje. Tautinės savimonės silpnumas – pagrindinė šių dienų Lietuvos socialinių, ekonominių ir kultūrinių problemų priežastis, teigia V. Radžvilas.[59]
Panašių idėjų galima rasti ir krikščioniškos pakraipos diskurse, kuris išsako antiglobalizacijos nuostatas, kritikuoja neoliberalizmo globalų įsigalėjimą, jo sukeltas valstybių nuskurdinimo, nutautinimo, suvienodinimo efektą. Lietuvos elitizacija ir vidinė atskirtis čia taip pat regima kaip šio didesnio globalizacijos proceso dalis. Visa ši kritika atitinka vakarietiškas panašaus pobūdžio toli gražu ne marginalines idėjas, tačiau tai, kuo išsiskiria ši lietuviška krikščioniško, katalikiško braižo kritika, yra atsikartojantys religiniai, apskritai prieš Modernybę nukreipti vertinimai.[60]
2.3 Vytautas Rubavičius: tautinė savivoka sudėtingame postmodernios kultūros ir kapitalistinės globalizacijos referencijų lauke
Kiek kitokį santykį su Tradicija randame V. Rubavičiaus tekstuose. Pirmiausia jie išsiskiria pastanga suvokti kapitalizmo, postmodernios kultūros ir globalizacijos fenomenus, jų savitarpio ryšius. Čia aptinkame įvairiausių temų ir jų suaktualinimą: technologinė, komunikacinė vaizdo kultūros analizė, laisvosios rinkos ideologijos funkcija globalizuotoje ekonomikoje ir Lietuvoje, vakarietiška ir budistinė dekonstrukcija, postmodernioji architektūra, visuomenės kritika postmodernaus subjekto sąlygomis.[61] Postmoderniojo kapitalizmo sukeliamoms socialinėms, kultūrinėms, politinėms pasekmėms skirta atskira studija, joje dominuoja neomarksistinis požiūris į globalizaciją.[62] Lietuvos politinio gyvenimo refleksijos sudėtos į internetinių straipsnių rinkinį Lietuva: korupcinė demokratija.[63]
Būtent platus V. Rubavičiaus akademinių šaltinių ir rūpimų problemų referencijų laukas sudaro sąlygas jam lietuviškos tapatybės, pokomunistinės demokratijos, lietuviškos europeizacijos problemas svarstyti kaip vakarietiškų procesų dalį. Vakarietiška postmodernybė čia atsiveria per jos pačios vidinę dinamiką, pasitelkiami Vakarų kultūros analizės ir filosofijos autoritetai. V. Rubavičių gelminės slinktys Vakarų modernizacijoje ir kultūroje domina pačios savaime, o ne kaip nuolatinis regresas ar teleologinis žmogaus įverginimas. Turbūt todėl jo mintyje lietuviška Tradicija suvokiama kaip rūpestis prisiderinti ir įsilieti į europinės kultūros erdvę, o ne kaip bastionas, kurį reikia visomis priemonėmis saugoti nuo išorės ir vidaus priešų. Taip pat yra svarbu patiems kurti ir įgyvendinti veiksmingą nacionalinio tapatumo stiprinimo programą, kuri skatintų „europėti“ ne menkinant ar ardant nacionalinį tapatumą, o jį puoselėjant ir tvirtinant europinėje kultūros ir politikos erdvėje.[64] Postmodernios vakarietiškos sąmonės konfigūracijos išgyvenamos kaip vyksmas savoje kultūrinėje erdvėje: tai neišvengiamai veikia Lietuvos visuomenę, politiką, kultūrą, tapatumą, urbanistiką.
Kalbant apie Lietuvos situaciją ir taupant laiką bei vietą iš V. Rubavičiaus idėjų galima suformuluoti tolesnį supaprastintą vertinimą (tikiuosi, jis per daug nenutols nuo originalių autoriaus intencijų). Lietuvių visuomenė, vaduodamasi iš socialistinio lagerio, Sąjūdžio metais išgyveno ypatingą tautinės sutelkties metą, tačiau greitai tautos kultūrinė tapatybė ir politinis suverenumas buvo pamestas paskutinįjį dešimtmetį vykstant neoliberalizmo inspiruotoms reformoms, kurias atliko buvę sovietinės nomenklatūros atstovai. Kadangi neįvyko jokios desovietizacijos, o neoliberalios reformos, pirmiausia laisvosios rinkos ir demokratinių institutų realizavimas, buvo pagrindinė grįžimo į Europą sąlyga (nustatyta ES), eurointegracija tapo nauju buvusios sovietinės nomenklatūros kursu, kuriam besąlygiškai pritarė ir Sąjūdžio, vėliau konservatoriškoji, stovykla (būtent todėl nėra jokio skirtumo tarp pozicijos ir opozicijos Lietuvos politikoje). Iš sovietinės imperijos išsivadavusi Lietuva pateko į Europos integracijos procesą, kuriame, dėl savų istorinių nacizmo, holokausto ir ekonominės globalizacijos priežasčių, Europoje įsivyravo nacionalumo, tautiškumo ir pačios teritorinės valstybės dekonstravimo politinė nuostata, t. y. politinis ir tapatybinis vieningos Europos projektas. Lietuvos valdančiajam elitui kuo skubesnis (besąlygiškesnis) įsiliejimas į tokią denacionalizuotą europinę erdvę yra ir jų valdžios tęstinumo garantija, ir sėkmingas jų pačių sovietinės praeities išskalbimas. Būtent todėl matome tiek didžiulę ekonominę ir socialinę atskirtį (kaip elito pasipelnymo iš neoliberalių reformų padarinį), tiek nenorą dalytis su piliečiais politine valdžia, tiek besąlygišką elito integraciją į Europą, paliekant visuomenę nuošalyje (Europos Konstitucijos ratifikavimas Seime 2004 m.). Iš čia kylanti didžiausia grėsmė – lietuvių tautos kaip kultūrinės ir politinės nacijos suverenumo nykimas. Valstybės elitizacija suaugo su europeizacija, o šios konjunktūros tikslas yra prisitaikyti prie ES rinkos ir politinių standartų devalvuojant nacionalinį tautos sąmoningumą, kuris iš esmės trukdytų tiek vidiniam elitizacijos procesui, tiek europinės integracijos unifikacijai.[65] Buvusi Lietuvos komunistinė nomenklatūra, suformuota iš partinių darbuotojų, įvairių ekonomikos šakų specialistų ir akademinio sluoksnio atstovų, išlaikė politinę ekonominę valdžią ir eurointegracinių procesų bei ideologijos pagrindu prisiderino prie ES politinio elito.[66] Taigi Lietuva atsidūrė tokioje išorinių ir vidinių aplinkybių politinėje konsteliacijoje, kuri visiškai nepalanki tautinės valstybės tęstinumui.
Kartkartėmis V. Rubavičius, panašiai kaip ir V. Radžvilas, Europos Sąjungai priskiria sąmoningos, kryptingos tautų dekonstrukcijos polinkį, bet tai sieja ne tiek su savaiminiu istorijos atsikartojimu (neva, kaip sovietinė valdžia kūrė nutautintą sovietinį žmogų, taip ir Europos Sąjunga kuria nutautintą europietį), kiek vidine Europos istorijos patirtimi ir filosofiniu intelektiniu diskursu, Jacques’o Derrida, Jurgeno Habermaso, Giorgio Agambeno, Asho Amino ir kitų svarstomomis idėjomis. Taip pat kartais pasigirsta panašus tonas pilietinę visuomenę traktuojant kaip tautinės bendruomenės antipodą ir ištautinimo grėsmę. Tai rodo, kad ir šis filosofas į savo svarstymų akiratį neįtraukė lietuviškojo liberalaus tautiškumo patirties ir pasaulėžiūros, atstovaujamos, pvz., Aleksandro Štromo ar Vytauto Kavolio. Kultūriškai suvokiama tauta čia išlaiko savo hegemoninį pavidalą ir nenumato liberalios individualistinės pasaulėžiūros kaip galimos tautiškumo sąjungininkės. O lietuviškoje liberalioje pasaulėžiūroje tauta ir pilietinė visuomenė neprieštarauja viena kitai. Ir tam visai nebūtina keisti konstitucinio segmento Tauta į Lietuvos tauta, ką daro Konstitucinis Teismas ar Lietuvos pažangos strategijos Lietuva 2030 autoriai. Lygiai taip pat nepagrįstai tautininkai visa tai primityviai susieja su liberaliųjų pilietinės visuomenės entuziastų rezgamu Tautos ištautinimu. Labai taikliai pastebėjo A. Jokubaitis teigdamas, kad nebūtina klausti, ar etninė, ar politinė Tautos samprata glūdi Konstitucijoje, atsakymas yra: ir viena, ir kita.[67] Ir jeigu čia pilietinės visuomenės koncepcijoje glūdi ištautininimo projekcija, tai ji atsiranda iš biurokratizuoto elito pastangų, o ne iš moralinio liberalaus individualizmo laikysenos. Tai daugiau elitizacijos problema, o ne liberaliojo tautiškumo.
Galima pastebėti, kad visos aptartos lietuviškojo tautinio tapatumo minties formos akcentuoja rūpestį dėl labai panašių dalykų, tik prie jų prieina skirtingais būdais: A. Jokubaitis – per politikos filosofinę (liberalizmo, pozityvizmo) analizės prizmę, V. Radžvilas – per ideologinę, V. Rubavičius – per sociologinio, filosofinio pobūdžio analizę. Visi jie mobilizuoja intelektines pajėgas rekonstruoti nacionalinę savivoką, kuriai daromas spaudimas Vakarų globalizacijos erdvėje. Ir šio tikslo vedini mato iš esmės tą patį iššūkį: tautos kultūrinio ir politinio suverenumo nyksmą. Tiek ši problema, tiek ir su ja tiesiogiai susijusios kitos jų apčiuoptos problemos (kaip, pavyzdžiui, kapitalistinio vartotojiškumo, politikos sukomercinimo, demokratijos savivaldos, moralinio individualizmo antisolidarumo, elitizacijos ir atskirties) rodo, kad lietuviškoji mintis vejasi vakarietišką mintį ir atpažįsta šiuolaikinės globalizacijos procesus savajame kieme – Lietuvoje. Vargiai šią lietuviškąją mintį galime priskirti prie tamsybinio provincialumo ar modernizacijos baimės, kaip tai norėtų padaryti Lietuvoje matomas Progreso diskursas, nors kai kuriais aspektais yra pagrindo joje įžvelgti bastioninės, uždaros, gynybinės lietuvybės. Kai kuriais aspektais, ypač V. Radžvilo mintyje, šis lietuviškas naratyvas Vakarų kultūrą ir politiką interpretuoja pernelyg redukcionistiškai, o kartu su vidinių priešų paieška linksta prie fundamentalistinio lietuvybės traktavimo. Vis dėlto tai neturėtų virsti pagrindine gaire vertinant tautinę stovyklą, nes joje taip pat egzistuoja nuostatos, visiškai adekvačios globalizaciją reflektuojančioms vakarietiškoms idėjoms.
2.4 Tautinės ir liberaliosios stovyklos priešprieša
Dėl ko galima tvirtai apgailestauti? Dėl to, kad šioje besiformuojančioje minties tradicijoje niekaip neatsispindi lietuviškojo liberalaus tautiškumo patirtys, moralinės ir politinės pažiūros. Tarp lietuvių tautininkų ir liberalų egzistuoja gilus nepasitikėjimo griovys: abi stovyklos niekaip nesukuria moralinės dialogo platformos. Jų politinį mąstymą kol kas skiria praraja, jei ne karas.
Šios priešpriešos užuomazgos, regis, siekia dar sovietinės okupacijos metus, liberaliajai Santarai-Šviesai skeptiškai žiūrėjus į uždarą, totalizuojančio tautiškumo, antiliberalų Lietuvos politinį projektą tarpukario Lietuvoje ir tęsiamą kai kurių Lietuvos nepriklausomybės organizacijų išeivijoje. Vėliau ši liberalių pažiūrų kultūrininkų pusiau organizacija kai kurių radikalių tautininkų buvo kaltinama bendradarbiavimu su KGB, o naujausiu šios linijos kaltinimų apogėjumi turbūt yra 2013 m. pasirodžiusi Eglės Wittig-Marcinkevičiūtės knyga Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis (knygą sudarantys straipsniai anksčiau buvo skelbiami Kultūros baruose). Be nepriimtino tono, itin prastos argumentavimo kultūros, vienpusiškų vertinimų knygoje yra formuluojamas šokiruojantis kaltinimas: Lietuvos liberalūs intelektualai apsisprendė atiduoti valstybę į sovietinio elito rankas.[68] Tai, anot autorės, buvo visų laisvosios Lietuvos bėdų šaltinis, o svarbiausia – išeivijos kilmės lietuviai liberalai (santariečiai) nuosekliai tampa valstybės žudikais.[69]
Ir kitais atvejais, kone kiekvienu istorinę atmintį liečiančiu epizodu, kyla nesutaikomas konfliktas. Pavyzdžiui, LDK paveldo klausimu: tautininkams LDK rekonstrukciją traktuojant kaip politinio mąstymo anachronizmą (švelnioji forma) arba kaip pilietinės visuomenės apologetų skatinamą tautos ištautinimą, keliantį grėsmę valstybės saugumui (radikalioji išraiška). Laikinosios Vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio perlaidojimo klausimu 2014 m. vėlgi kardinaliai išsiskyrė vertinimai.[70] Holokausto atminties, santykių su Lenkija, Antano Smetonos valdymo klausimai kol kas yra nevykstančio dialogo pavyzdžiai arba, tiksliau sakant, ko gero, dviejų lietuviškų moralinių pasaulėžiūrų mūšio laukas.
Tautininkų stovyklai laisvo žmogaus patirtis, kritika savos tradicijos, oralinis įsipareigojimas ginti pažeidžiamas žmogaus teises ir tuo pačiu tapatinimasis su savos kalbos ir kultūros tradicija yra neatpažįstamas tapatybės modelis. Už laisvo žmogaus moralinės filosofijos platformos tautininkai mato tik savo galios privilegijas maskuojančią intelektualų ideologiją, kuri tolimesniais siekiais artima lietuvių tautos ištautinimui ir demoralizavimui. Kaip matėme, pilietinės visuomenės idėja redukuojama į tautos priešų paiešką. O liberalams konkretus moralinis jautrumas ir solidarumas skleidžiasi visai kitoje plotmėje. Turbūt įspūdingiausiai moralinė laikysena apibūdinama A. Štromo trumpame atsiminimo pasaže iš susitikimo su Andrejumi Sacharovu: jautrumas svetimo žmogaus kančiai yra aukščiau visokios politikos.[71] Lietuviškas moralinis liberalizmas gimė sovietinėje disidentinėje laikysenoje ir jis įspūdingai gelmiškai susisaistęs su lietuviškumu, lietuvių kalba ir kultūra, su lietuvių valstybės nepriklausomybės kova.
Kita vertus, kai kada balsai iš liberaliųjų stovyklos rodo ignoravimo bruožus tautinės tradicijos rūpesčiui savo likimu globalizuotoje erdvėje atžvilgiu. T. Venclova, pavyzdžiui, didelį atgarsį viešojoje erdvėje sukėlusiame straipsnyje Aš dūstu apie lietuviškąjį tradicionalizmą rašo: Kalbama apie tradicines Lietuvos vertybes, kurios yra priešingos ir priešiškos abejotinoms Europos bei globalizmo vertybėms. Globalizmas esąs tik plėšraus kapitalizmo priedanga ir pseudonimas, o iš to plėšraus kapitalizmo turi naudos tik tamsios internacionalinės jėgos – paprastai dėl viso pikto nesakoma, bet gana aiškiai duodama suprasti, kad tai žydai (pavyzdžiui, Sorosas). Tos jėgos sąmoningai naikina tautas, o pirmiausia lietuvių tautą, kurios neapkenčia daugiau negu visų kitų.[72] Nors tai visiškai tikslus radikalios, pasakytume gatvinės, tautininkų minties apibūdinimas, jis ignoruoja rimtąją tradicijos ir globalizacijos konflikto pusę, kuri jaudina žymius pasaulinio garso tyrinėtojus.
Liberalus diskursas išsako negailestingą kritiką Lietuvoje paplitusiam ir įsisenėjusiam buitiniam antisemitizmui, tamsybiškai kitoniškumo baimei, atsisakymui pažinti kitas visuomenes ir kitas patirtis. Šio liberalus personalizmo pamatinės prielaidos susiformavo sovietinių laikų disidentinėje aplinkoje (pirmiausia, A. Štromo ir T. Venclovos atveju). Tam tikroje plotmėje – moralinio solidarumo ginti asmens laisvę – jo priesakai išliks veikiausiai amžinai. Matome, kaip jau laisvoje Lietuvoje ši kritika nepraranda aktualumo. Tačiau tuo pat metu ji kai ką ir praleidžia: politinę ir socialinę atskirtį, valstybės elitizaciją ir šioje terpėje įsigalinčius biurokratinio valdymo ideologinius aspektus. Visuomenės apačios, tai patirdamos visu savo gyvenimu, mobilizuojasi prieš šią naują nepriklausomos Lietuvos valdymo tendenciją, kuri glaudžiai susijusi su Lietuvos prisijungimu prie europinės globalizacijos. Natūralu, kad šiai mobilizacijai pasitelkiamas tradicinis vienijantis naratyvas – tautiškumas. Ir, kaip buvo visoje nacionalizmų istorijoje, taip ir dabar tautiškumo ideologija yra kaip dviveidis dievas Janas. Šiame lietuviškajame naratyve, kaip matėme, esama ir redukcionistinio europeizacijos traktavimo, materializuojančio į primityvią priešų paiešką, ir visiškai teisėto susirūpinimo tradicija, savivalda ir demokratiniu atstovavimu.
Lietuvoje susiformavusi atskirtis plečia biurokratizuoto ir ideologinio valdymo erdvę, kuri įtvirtina represuojančius naratyvus ir principus. Kaip matėme pedofilijos byloje, brutalia prievarta buvo įtvirtintas teisinės valstybės principas, vaikų teisių kontekste bandoma įdiegti neatitikimo vakarietiškiems standartams, lietuvių šeimos kaip smurtaujančių girtuoklių stereotipus, antiskalūninėje istorijoje ir žemės referendumo atvejais buvo pasitelktas europeizacijos, tamsaus provincialumo naratyvas. Visi didžiausi konfliktai visuomenėje pastaraisiais metais buvo įrėminti Progreso ideologijos: tamsuoliški visuomenės elementai trukdo pažangiajai Lietuvai europėti.
Kultūrinis liberalusis naratyvas didžia dalimi neatsiliepia į šias tradicijos ir globalizacijos susidūrimo problemas. Taip pat, neretu atveju, jis yra nepakankamai kritiškas Progreso ideologijos štampams Lietuvoje. Tai matome ir T. Venclovos viešuose pasisakymuose: šalia taiklios kritikos nėra atskirties reflektavimo. Susidaro įspūdis, kad tradicija yra tiktai kliuvinys Progresui ir turi žlugti kaip kadaise Strepsiado pasaulis iš Aristofano komedijos Debesys. Galima suprasti, kad liberali kritika tradicijai pirmiausia nukreipta prieš tamsybines antisemitines ir kitokias neapykantos formas, t. y. ji apeliuoja tiktai į radikaliąją lietuviškos tradicijos formą. Ir, nors ši forma gyvenime dažnai slypi po tradicija, tai trukdo atskirti ir analizuoti visiškai teisėtus tradicijos poreikius. Tradicija išlieka svarbus tapatybės šaltinis žmonėms orientuotis globalizuotame pasaulyje. Dar nėra aišku, kuo galima pakeisti demokratinio įteisinimo šaltinį – nacionalinę bendruomenę. Neoliberalizmu diegiama globalizacija įtvirtina elitizaciją – dominuojančių elitų sluoksnių palaikomą atskirtį. Sovietinė ir naujoji nomenklatūra su beatodairišku ryžtu tęsia šio pobūdžio politiką. Visa tai įvelkama į Progreso ideologiją, kuri tik dar labiau padaro visuomenę priklausomą nuo elito sprendimų. Ir visa tai matome Lietuvoje. Dėl to galima pasigesti liberaliajame kultūrininkų diskurse didesnio dėmesio šioms Tradicijos ir Progreso sankirtoms. (Teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad, pavyzdžiui, A. Štromas buvo aktyvus galios koncentracijos Lietuvoje kritikas: plg. jo kritiką Konstituciniam Teismui.[73] Jis apskritai išsiskyrė jautrumu ideologiniam dviveidžiavimui, net jei pastarasis grindžiamas tikru moraliniu imperatyvu, pvz., jis atvirai kritikavo kai kurias kovos prieš antisemitizmą ideologijos formas.[74] Taip pat pažymėtini kitų liberalų stovyklos atstovų E. Akesandravičiaus, L. Donskio, ypač D. Kuolio balsai, atliepiantys jautrius Lietuvos politinio gyvenimo aspektus.)
Būtent valstybės elitizacijos kontekste atsiveria ryškiau niuansuotas santykis tarp tradicijos ir progreso naratyvų. Tad dabar panagrinėsime konkretų epizodą – žemės referendumo atvejį. Jame kaip niekur kitur susipina valstybės elitizacija, atskirtis, socialinė mobilizacija bei Tradicijos ir Progreso naratyvai.
[34] J o k u b a i t i s, A., L o p a t a, R., min. veik., p. 56.
[35] Ten pat, p. 46–47.
[36] J o k u b a i t i s, A. Istorijos neutralizacija ir depolitizacija. In: L o p a t a, R., D e m e nt a v i č i u s, J., G u d ž i n s k as, L., J o k u b a i t i s, A., L a u r i n a v i č i u s, Č., M e r k i n a i t ė, S., N i k ž e n t a i t i s, A., R a d ž v i l a s, V., V i n o g r a d n a i t ė, I. Valstybė ir istorija, Vilniaus universiteto leidykla, 2014, p. 26.
[37] Ten pat, p. 18–19.
[38] J o k u b a i t i s, A., L o p a t a, R., min. veik., p. 50.
[39] J o k u b a i t i s, A. Liberalus istorijos pašalinimas. In: R a d ž v i l a s, V., D e m e n t av i č i u s, J., E i d i n t as, A., J o k u b a i t i s, A., M e r k i n a i t ė, S., S z l a c h t a, B. Istorijos subjektas kaip istorijos politikos problema, Vilniaus universitetas, 2011, p. 43.
[40] J o k u b a i t i s, A. Istorijos neutralizacija ir depolitizacija, min. veik., p. 31.
[41] Ten pat, p. 32.
[42] J o k u b a i t i s, A. Vertybių tironija ir politika, Vilniaus universiteto leidykla, 2012.
[43] J o k u b a i t i s, A. Politika be vertybių, Vilniaus universiteto leidykla, 2008, p. 7.
[44] Žr. J o k u b a i t i s, A., L o p a t a, R., min. veik., p. 347–353.
[45] R a d ž v i l a s, V. Erotas ir revoliucija: H. Marcuse’s psichoanalitinė žmogaus išlaisvinimo vizija, Vilniaus universiteto leidykla, 2014.
[46] Tai sukelia įspūdį, kad šia studija norima ne tiek išanalizuoti H. Marcuse’s filosofiją, kiek tiesiog laikyti ją to didžiojo priešo, neomarksizmo-liberalizmo lydinio, ideologiniu epicentru. Apšvietos epochos inicijuotas švietimas čia susilaukia vertinimo, kad tai yra individo ideologinio indoktrinavimo, o kalbant dar aiškiau – „smegenų plovimo“ priemonė, ir visa kritinė socialinė teorija apdovanojama tokiais epitetais kaip ideologijos „gamybos“ ir skleidimo įstaigos bei tikrieji ideologinės propagandos židiniai (p. 11), o paties H. Marcuse idėjos vertinamos pasitelkus paslėptą mąstymo logiką (p. 17–18) kaip teorijos ir ideologijos sampyną (p. 23).
[47] Ten pat, p. 95–96.
[48] Būtų panašu į bandymą F. Nyčės žavėjimąsi graikų dionisiškuoju kultu paversti pornografinio pobūdžio instinktu ar Epikūro Malonumo etiką traktuoti kaip juslinį hedonizmą. Tuomet tam tikras aristokratiškumas paskandinamas vulgarume.
[49] Ten pat, p. 89.
[50] R a d ž v i l a s, V. Šliaužiantis totalitarizmas, 2010, http://www.lrytas.lt/-12633775601261408014-%C5%A1liau%C5%BEiantis-totalitarizmas.htm
[51] Lietuviškos minties konservatyvumą tarpukariu Vidurio Rytų Europos kontekste puikiai atskleidė Leonidas Donskis. Žr.: D o n s k i s, L. Tapatybė ir laisvė. Trys intelektualiniai portretai, Vilnius: Versus aureus, 2005.
[52] R a d ž v i l a s, V. Europos krikščioniškumo klausimu, 2012, http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/aktualijos/europos-krikscioniskumo-klausimu-i.htm
[53] Europos Sąjungos prezidento Hermano Van Rompuy pasisakyme Berlyno sienos griuvimo 21-ųjų metinių proga nuskambėjusi frazė yra atspindys tos bendros Vakarų elitui būdingos nuostatos: The biggest enemy of Europe today is fear. Fear leads to egoism, egoism leads to nationalism, and nationalism leads to war, http://www.dailymail.co.uk/news/article-1328568/Nation-states-dead-EU-chief-says-belief-countries-stand-lie.html#ixzz3ejQP7u2s
[54] Plg. Estrelos Rezoliuciją Europos Parlamente (2013 m.), kuria buvo siekiama įteisinti abortą kaip moters teisę į reprodukcinę sveikatą.
[55] Tai komparatyvistiniame kontekste taikliai atskleidė L. D o n s k i s studijoje Antanas Maceina: doktrininis intelektualas XX amžiaus lietuvių kultūroje, Akiračiai, 1997, ir Tarp Karlailio ir Klaipėdos, Klaipėda, 1997, p. 188–228. Ši studija, būdama pirmuoju bandymu įvertinant tarpukario Lietuvos konservatyvią mintį iš vakarietiškų liberalių ir empirinių pozicijų (ypač anglosaksiško pasaulio), regis, kirto per plačiai. L. Donskis puikiai atskleidžia religinės pakraipos konservatyvumo sąsajas su fašistine tautos sampratos traktuote. Tačiau jo kritika (ypač epitetai retrogradiškas, iracionalus, doktrinieriškas, simpatizavimas fašistiniams režimams), atrodo, savaime suveda visą tą tarpukario Lietuvoje egzistavusį tautos-kultūros-religijos sąsąjų kontekstą į pavojingas politines implikacijas (antisemitizmą, holokaustą) turintį reiškinį. Neįmanoma nuneigti šių sąsajų, tačiau lygiai taip pat sunku nuneigti religinės Tradicijos tapatybinę reikšmę lietuvių visuomenei. To paties A. Maceinos religinė filosofija įkvėpė didelius katalikiško (ir ne tik) pobūdžio visuomenės sluoksnius (tarp jų ir sovietinio disidentinio rato žmones), ir ji aiškiai neturi nieko bendra su tautiniu fašizmu ar kitokio pobūdžio tamsybiškumu. Lygiai taip pat ši su antisemitizmu besiribojusi tarpukario Lietuvos tautinė ir religinė mintis ir tuomet, ir šiandien nėra vien tiktai sąmonės ir tapatybės duobės ir mąstymo trombos, kurios pavojingos praeities ir dabarties Lietuvai (ten pat, p. 228).
Plg. J o k u b a i t i s, A. Tauta ir valstybė: Antano Maceinos šimtmečiui, http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-06-09-alvydas-jokubaitis-tauta-ir-valstybe-antanomaceinos-simtmeciui/3783. Šiame straipsnyje bandoma parodyti, kad tradicija turi daugiau veidų, o jos reikšmė šiandienos globalizacijos sąlygomis gali būti suprantama ir kitaip.
[56] Plg. W i t t i g-M a r c i n k e v i č i ū t ė, E. Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis, Kultūros barai, 2013, p. 16.
[57] Nupolitinimas V. Radžvilo (ir iš esmės A. Jokubaičio) mintyje reiškia nutolimą nuo tautos. kaip valstybės pagrindo. principo. Jeigu valstybės politiškumas apmąstomas kitaip nei per kultūrinę Tautos sampratą, tuomet jis yra traktuojamas kaip nepolitinis arba nupolitintas.
[58] R a d ž v i l a s, V. LDK ir Lietuvos Respublikos sąsajų klausimas kaip šių dienų istorijos politikos problema. In: L o p a t a, R., D e m e n t a v i č i u s, J., G u d ž i n s k a s, L., J o k u b a i t i s, A., L a u r i n a v i č i u s, Č., M e r k i n a i t ė, S., N i k ž e n t a i t i s, A., R a d ž v i l a s, V., V i n o g r a d n a i t ė, I., Valstybė ir istorija, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2014, p. 108.
[59] R a d ž v i l a s, V. Lietuva išlikimo kryžkelėje, Respublika, 2011 09 03.
[60] Plg.: M a r t i n k u s, A. Lietuva lemtingame Homo sapiens rūšies istorijos taške, Šiaurės Atėnai, 2015 05 22, http://www.satenai.lt/2015/05/22/lietuva-lemtingame-homo-sapiensrusies-istorijos-taske/
[61] R u b a v i č i u s, V. Vėluojanti savastis, Vilnius, 2014.
[62] R u b a v i č i u s, V. Postmodernus kapitalizmas, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2010.
[63] R u b a v i č i u s, V. Lietuva: korupcinė demokratija, Vilnius, 2010.
[64] R u b a v i č i u s, V., Vėluojanti savastis, p. 186.
[65] Ten pat, p. 168–192.
[66] R u b a v i č i u s, V. Nacionalinis tapatumas: išlaikymas, savikūra ir tapatumo politika. In: Nacionalinio tapatumo tęstinumas ir savikūra eurointegracijos sąlygomis, Vilnius, 2008, p. 120.
[67] J o k u b a i t i s, A. Istorijos neutralizacija ir depolitizacija, min. veik., p. 11.
[68] W i t t i g-M a r c i n k e v i č i ū t ė, E. Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis, Kultūros barai, 2013, p. 16.
[69] Formalia prasme autorę jaudinanti tema tikrai verta dėmesio – kultūrinė desovietizacija (neįvykusi) ir to pasekmės tolesniam nepriklausomos valstybės politiniam vystymuisi. Tačiau tema aiškinama iš taip susiaurintos bendruomeninės etikos pozicijų, citatos ir vertinimai taip vienpusiškai sudėliojami į kasamus apkasus priešams, kad eliminuojamos net minimaliausios adekvataus pažinimo galimybės. Šitaip mosuojant absoliučiu moraliniu verdiktu, Lietuvos politinis peizažas natūraliai suskyla į dvi dideles juoda-balta stovyklas, per daug nesukant galvos apie kontekstus, motyvus, detales.
[70] http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-06-11-atviras-laiskas-del-j-ambrazeviciausbrazaicio-iskilmingo-perlaidojimo/83729 ir http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/asliogeris-ir-jo-kolegos-jambrazeviciaus-brazaicio-perlaidojimas-negali-butivertinamas-is-teisuoliu-pozicijos.d?id=58929585
[71] Kažkaip iš karto ir visiškai aiškiai supratau, kad Sacharovas nėra joks politikas, gudriai apskaičiuojantis savo žodžių ar veiksmų galimą praktišką poveikį bei rezultatus, o tiesiog be galo jautrus neteisybei žmogus, – žmogus, kuriam rūpi ne abstrakčiai politinės, bet konkrečios eilinio žmogaus eilinės problemos, ir kuris visiškai paprastai neįstengia nereaguoti į šalia jo egzistuojančią neteisybę, smurtą ar skriaudą, padarytą kitam, jos nenusipelniusiam asmeniui. /…/ Būtų tikrai gera, jei šio pasaulio politikai pasimokytų savo amato iš tokio apolitiško moralisto kaip Andrejus Sacharovas. Gal tada teiginys apie tai, kad praktiškiausia politika yra ta, kuri vadovaujasi morale, neskambėtų kaip paradoksas… Žr.: Š t r o m a s, A. Laisvės horizontai, ALK/Baltos lankos, 2001, p. 175–178.
[72] http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-07-14-tomas-venclova-as-dustu/47325