Veidaknygė
Pažiūrėkite, koks buvo „pažangiųjų“ planas, kur buvo jų mintis?
Pirmiausiai reikėjo apsiskelbti „pažangiaisiais“ – tam, kad parodytum, kas yra neliečiamieji; kas turi išlikti savarankiškas tvarkytis aukštojo mokslo pinigus. Pakalbėti TV studijose apie „kokybę“ – čia jau nebuvo sunku (nors niekas taip ir nesuprato, iš kur čia atsiranda kokybė).
Po to atsiranda planas: mechaniškai sustambinamas Kaunas, bet du kaunietiški neliečiamieji lieka savarankiški. Tiktai vienas pasiima visą Kauną, o kitam visiškai užtenka savos medicininės imperijos, iš kurios jis gyvens bet kokiu atveju prie bet kokių reformų (nes ten valstybė valstybėje – „Geležinkelių“ analogas).
Vilniuje situacija analogiška: išlieka du neliečiamieji, vienas pasiima viską (LEU, Šiaulius ir kt.), o kitam paliekama teisė egzistuoti savarankiškai. (Klaipėda „aukojama“, nes jokio „navaro“ virškinti už 200–300 km esantį kąsnį; net nusileidžiama iki to, kad rizikuojama tapti pirmiesiems pasaulyje, turėsiantiems Uosto universitetą – nauja universiteto rūšis: universitetas, funkcionuojantis Uostui).
Viskas. Visa reformos esmė, tiesa, truputį iš kitos pusės. Jokios loginės, strateginės, koncepcinės prasmės šitame suskirstyme nėra, išskyrus vieną mintį: neliečiamieji išlieka savarankiški ir pasidalina Lietuvą.
Juk Plane yra didelis nenuoseklumas: jeigu kalbame apie globalius universitetinius centrus Kaune ir Vilniuje, tai kodėl abiejuose miestuose LSMU ir VGTU išlieka atskiri? Kodėl jie neinkorporuojami į „globaliai konkurencingą super universitetą“?
Atsakymas – todėl, kad jie nuo pat pradžių yra neliečiamieji.
Tai štai kur visa pažangiosios universitetų lygos mintis. Tarptautinė kokybė, tsakant…
Globalus konkurencingumas, šimtukai ir kokybė – viešosios komunikacijos žaidimui, o finansinis išlikimas ir pralobimas viso Lietuvos aukštojo mokslo sąskaita – realiam karteliniam susitarimui.
Būtent todėl, kad nėra jokios kitos minties, išskyrus šitą grobuonišką, savanaudišką, antivalstybinę, kartelinę mintį, būtent todėl Plane nekalbama apie tikrąsias aukštojo mokslo problemas: 1) finansavimą; 2) universitetų (ex-sovietinį) nomenklatūrinį, elitistinį valdymą; 3) būtinybę išlaikyti klasikinio universiteto prioritetą prieš rinką; 4) humanitarinių-socialinių mokslų niveliaciją; 5) programų dubliavimąsi. Pagrindinė Plano žinia – sustambinimas.
———————————————————————————
Vis dėl to, vienoje vietoje jie buvo teisūs: iš sustambinimo kokybė tikrai automatiškai atsirastų – atskiros produkcijos eilutės susistambintų ir svoris „padidėtų“ (bet apie šitą buhalterišką kokybę jau kalbėjom anksčiau).
Kai kurie užsienio patirties ragavę žmonės dar išsako iš pažiūros racionalius, bet realiai utopinius įsivaizdavimus. Pvz., anksčiau kalbėta apie masto ekonomiją – sujungus gautųsi tokia sinergija, visi gražiai suneštų savo įnašą į didesnį darinį, susitaupytų valdymo kaštai, didesnis – pigiau, efektyviau. Ir antra mintis: kodėl negali Kaunas sekti Harvardu, Cambridgu, kai dideliame centre (nors abu jie nėra dideli, pvz., Vilniaus universitete, studijuoja daugiau studentų nei Cambridgo universitete, bet tiek to) sukoncentruoja įvairūs mokslai ir klesti tarpdicsipliniškumas.
Atsakymas, kodėl abi šios mintys yra utopija, yra toks: negalima taikyti post-sovietinei tikrovei harvardiškų standartų – jie bus iškraipyti. Sinergija ir tarpdiscipliniškumas gali veikti tik artes liberales mokykloje ir institucijos kultūroje, o ne ten, kur už viešuosius pinigus perkama institucija, yra įvardijama kaip komercinė paslaptis ar oportunistiškai ankstinami rektoriaus rinkimai, ar vidury baltos dienos vaikantis įvaizdžio klastojama istorija, ar asmens išlikimo dekano poste kadencijų problema sprendžiama … pakeičiant fakulteto pavadinimą (ir taip vėl naujai skaičiuojant dvejas kadencijas).
Masto ekonomija universitete irgi gali veikti tik ten, kur yra pagarba bendruomenei, kur nėra didelės atlyginimų atskirties, kur įvaizdis nereiškia kokybės, kur yra žymus horizontalus valdymas, t.y. ten, kur yra tam tikri amortizaciniai garantai, kad valdymo elitai nenusavins ekonomijos.
VDU siunčia aiškią žinią – mūsų identitetas yra ne tas, mums nepakeliui su tokia „naująja kokybe“. Mes ne šventieji, turime trūkumų ir žinome savo problemas. Bet artes liberales yra mūsų gyva tapatybė ir susijungimas su nomenklatūrinio valdymo institucija artes liberales reikštų mirtį.
VDU yra unikalus pirmiausia tuo, kad neturėjo ir neturi sovietinio nomenklatūrinio šleifo ir kad instituciškai pavyko išlaikyti Amerikos lietuvių įdiegtus vidinės kultūros principus: bendruomenės reikšmę, atvirumą, laisvę, kritiškumą, saviraišką, pagarbą. VDU tapatybės esmė: kultūra ir bendrasis išsilavinimas yra viskas, o rinka, darbo vieta ir specializacija yra antraeilės reikšmės. Visa kita – tik detalės.
Jeigu VDU imasi plėsti artes liberales modelį ir tapti stambesniu Universitetu, reikia žiūrėti, kad tai nebūtų tas pats „pažangiųjų“ planas, tik ant VDU pagrindo. Tam reikia saugiklių. Aukštas stojimo balas nebus išeitis, nes agronomui ar sodininkui, ar būsimam dirvožemio specialistui tikrai nėra tikslo praeiti klasikinės kultūros filtrą. Proftechninės asmenybės tipo nesumiksuosi su klasikine filosofija (beje, tai senasis Sokrato, Platono, Aristotelio argumentas). Daug geresnė išeitis – klasterio modelis. Tam tikras sluoksnis bendro išsilavinimo, o paskui – į „dirvožemį“, „trenerį“.
Bet kokiu atveju, įgyvendinus „pažangiųjų“ planą, dėl minėtų priežasčių nebūtų jokios masto ekonomijos, kokybės, bet realiai būtų sunaikinamas artes liberales universitetas. Nauja VDU iniciatyva yra geresnė bent jau tuo, kad ji išsaugo artes liberales. Išsaugo idėją, kad universitetas netampa rinka, o išsilavinimas yra daugiau negu specialybė.