Vis dėlto kaip netoli pažengėme nuo barbariškumo. Neseniai viena iš „tolerantiškos“ stovyklos apgailestavo, kodėl monsinjoras A.Svarinskas nepakratė kojų anksčiau. Dabar iš kitos stovyklos „neliūdėtų, jeigu būtų rasti palaikai“.
Nepaisom bendražmogiško papročio bent trumpam susilaikyti nuo mirusiojo, nelaimės ištiktojo, kenčiančiojo dergimo. Senovės graikai olimpiadų metu nekariavo. Bent tuo momentu. Paskui jau gali. Visos tautos bent laikinai įteisindavo skirtumą tarp politinių, egzistencinių pažiūrų konflikto ir bendražmogiškų dalykų.
Dabar sugebėjo trolinti net tada, kai buvo paskelbta, kad be žinios dingo L.Graužinienės sūnus. Kažkas visuomenėje įsijungė „be stabdžių“.
Su Vilio Normano pažiūromis aš nesutikau, švelniai tariant. Bet štai dabar atsitiktinai užtikau seną jo straipsniuką, skirtą Garliavos istorijai (nepatikimos reputacijos laikraštyje, bet šiuo atveju tai ne esmė).
Vis dėlto jautrumas viešai neteisybei yra universalesnis dalykas nei individualūs raiškos ar pažiūrų skirtumai. Puiki įžvalga apie tikruosius teisinius nihilistus, tikruosius teisinės valstybės griovėjus pedofilijos istorijoje. Visiškai sutinku, kad tai buvo tie, kurie itin aršiai gynė teisinę valstybę. Ir, beje, tebegina iš ekrano, laikraščių, radijo, facebooko.
Kartais atsitinka taip, kad ideologinis oponentas tampa žymiai labiau vertintinas nei absoliuti dauguma išsilavinusiųjų, pažangiųjų, moderniųjų, dabar labai patriotiškai nusiteikusių vadinamųjų intelektualų – absoliučiai begėdiškai pratylėjusių ir pateisinusių teisinį nihilizmą, teisingumo sutrypimą ir viešas manipuliacijas…
Vilis Normanas. Garliavos drama: kai įstatymas stengiasi sunaikinti įstatymą
Karštas komentaras | 2012-04-23
Ne taip seniai apie Garliavos įvykius ir tarsi guminę lėlę tampomą mergaitę prabilęs Teisingumo ministras Remigijus Šimašius neslėpdamas išvardijo visus procedūrinius pažeidimus šioje istorijoje. Susidarė vaizdas, kad daugiau nieko ir nebuvo – tik pažeidimai. Kitaip sakant, įstatymas kovojo pats su savimi.
Teisingumas be teisinių įrodymų
Išryškėjo seniai Lietuvoje aptarinėjama tema: kad teisingumas yra pasiklydęs neteisybėje. Tarsi mantra kartojama „įstatymus reikia vykdyti“ gali užmigdyti su įstatymų teisingumu niekada nesusidūrusius žmones. Bet tie, kas nors kartą patyrė, kokie dvigubi standartai taikomi teismuose, nesiruošia užsnūsti. Klausimas paprastas – ar ši istorija negalėjo būti civilizuotai ištirta, surasti kaltieji, jie nubausti, išsiaiškintos painios bylos aplinkybės ir tik tuomet galėjo nugriaudėti grėsmingas: įstatymą reikia vykdyti?!
Kad įstatymų nevykdymas pats savaime nėra joks gėris – natūralu. Bet pažvelkime atidžiau – šį kartą, kad nebūtų pernelyg daug painiavos, koncentruokimės tik į faktus ir palikime nuošalyje sąmokslo teorijas, kurios reikalauja atskiro aptarimo.
Paprastas klausimas – kas buvo išsiaiškinta šioje byloje? Ar mergaitė buvo tvirkinama? Dabar, pagal teismo sprendimą, atrodo, kad ne. Toliau, kas atsakingas už visą eilę žmogžudysčių? Tas, kas užspringo žolėmis. O kad būtų įtikinamiau, jis dar teisiamas ir po mirties. Turbūt bausmė bus „iki negyvos galvos“.
Tai, kad visuomenė nematė jokių akivaizdžių įrodymų, tik dar kartą patvirtina: tikriausiai ir suinteresuotų tai daryti nebuvo.
Pradėjus iš pagrindų peržiūrėti teisinę sistemą, veikiausiai paaiškėtų, kad ji veikia kažkokiais kitais, mums, paprastiems piliečiams, nežinomais metodais.
Kaltų nerasta. Įsivaizduokite, kad tai privati bendrovė. Ar už tokį, švelniai tariant, broką, visi, dalyvavę teisingumo paieškose, nebūtų išmesti? Dabar – tik švelnūs papeikimai, kurie iš esmės nieko nereiškia.
Toks teisingumas, kai nepateikiama akivaizdžių įrodymų, yra bet kokio teisingumo parodija. Nebūtina čia ieškoti slaptų kėslų – užtenka to, kad teisingumo atstovai yra teisiniai impotentai, kuriuos jau seniai reikėjo nurašyti.
Byla neištirta – tai apie kokį įstatymo vykdymą čia kalbama?
Lakios formuluotės slepia demaskavimo baimę
Teisingumo atstovai visgi pateikia šiokias tokias „išvadas“, tarkim, tas pats Teisingumo ministras: „mergaitės buvo atsiklausiama, dalyvaujant psichologams“, bet ką ta mergaitė pasakė, neatskleidžiama. Kodėl? Ko bijoma?
Iš tiesų įstatymo funkcija yra padėti normaliai funkcionuoti socialiniam kontraktui. Įstatymas turi riboti tų žmonių, kurie kenkia kitiems, veiksmus.
Pažiūrėkime, kaip yra Lietuvoje, – įstatymas sukelia masinę nepasitenkinimo bangą, kurioje džiaugiasi tik tie, kas labai keistai išsisuko nuo kaltinimų, nors mesti kaltinimai buvo labai rimti. Įstatymas Lietuvoje neturi nieko bendro su žmogaus gynyba, jis naudojamas kaip priemonė, kad niekas neišsiaiškintų tikrųjų eilės žmogžudysčių, įtarimų pedofilija, absurdiškų įvairių lygių pareigūnų klaidų. Trumpai, įstatymas saugo pats save, bet ne žmogų. Nepamirškime, kas įkūnija įstatymą, ir bus aišku, kad įstatymas naudojamas gynybos tikslas. Bet tai – trumparegiškas tų, kurie mano, kad gali viską, požiūris. Šis tariamas saugumas – tai paties įstatymo griovimas, visiška jo niveliacija.
Šioje situacijoje, kai niekas nėra aišku, vykdyti kažkokį teismo nutarimą – tai pripažinti, kad ir nuteisti žmogų nereikia jokių įrodymų. Užtenka, jog kažkam tai naudinga.
Ar tikrai nebuvo įmanoma civilizuotai išspręsti šios bylos? Buvo galima, gal net ir dabar galima. Bet kažkas to labai nenori. Visiškai nenori.
Kas slypi po savigriova
Kad dabar teisinė sistema griauna save pačią – akivaizdu. Štai Teisingumo ministras pareiškė, jog po šios kadencijos pasitrauksiąs iš politikos. Matyt, pajuto, kad greitai žmonės ne piketuos, bet imsis ryžtingesnių veiksmų. Bet ar jis vienas kaltas?
Jaunas vyras greičiausiai pajuto, kad vienam pakeisti visą per ilgą nepriklausomybės laiką besiformavusią sistemą – tikrai ne jo jėgoms.
Ir pabandykime suprasti: jeigu jau šią Garliavos istoriją taip įnirtingai, taip akiplėšiškai bandoma nutildyti, tai kokie yra to motyvai? Jeigu teisėjai prisiima pedofilų vardą (kitaip būtų įrodę, jog čia šmeižtas), tai kokio masto aferos ir kokio masto nusikaltimai slypi už ir taip tragiškos istorijos?
Atsakymų toli ieškoti nereikia: šiuo metu pagrindiniai ir tautai labiausiai rūpimi klausimai turėtų būti susiję su energetika: VAE, Klaipėdos dujų terminalu, nuolatiniu reiškiniu tapusiu skolinimusi, vis didėjančia ekonomine katastrofa. Garliavos istorija padeda nukreipti dėmesį, nes žmonės negali ir jai likti abejingi.
Pažiūrėkit į A. Sekmoką, Energetikos ministrą, dantimis įsikabinusį į savo vietą – su tauta jis niekada nebendravo, nes turbūt pradėtų raudonuoti nuo pirmo klausimo: kodėl Lietuvos žmonės neinformuojami, kokią naudą gaus iš minėtų energetikos projektų ir kodėl mokslininkai juos vertina skeptiškai? Tai, kaip aršiai jis gina savo krėslą ir kaip bijo bet kokio sąlyčio su tauta, rodo, kad sąžinė turbūt nelabai švari. Ko bijoti, jei nesijauti dėl nieko kaltas?
Čia jums ne teisėsauga, kur gal ir galima gerai gyventi, – čia milijardai. Jeigu nesuskaičiuojamos trinkelės Gedimino prospekte, tai kas suskaičiuos tuos milijardus?
Todėl Garliavos istorija patogi. Bet tai jokiu būdu ne galutinis atsakymas. Jei teisėsauga kažką slepia, tai tas kažkas gali kainuoti daug aukštų pareigūnų galvų.
Kiekvienam, susipažinusiam su rusų mafijos veiklos būdais, aišku: mafijos šeima yra svarbiausia.
Ne saugumo struktūros stengiasi nuslėpti tikruosius šios istorijos vingius. Tai saugumo struktūros yra šantažuojamos, nes gali būti, kad ir koks nors labai didis žmogus yra pedofilas. Ir, paviešinus šią informaciją, griūtų daug milijardinių planų.
Ar galima ką nors pakeisti
Artimiausiu metu iš N. Venckienės greičiausiai bus išlupta mergaitė. Čia jums ne paprastas žaidimas. Žmonės yra nužudomi dėl dešimties litų. O ką galima padaryti dėl milijardo? Ironiški ir dažniausiai parsidavę politikos apžvalgininkai net neužsimena apie tai. Jie juk – ir tai net priverčia kvatoti – kovoja už valstybę. Aš irgi nesu prieš, kad pateikus akivaizdžius įrodymus, įstatymas būtų nevykdomas. Taip pat esu prieš nepagrįstas sąmokslo teorijas, kai nėra įrodymų.
Kadangi šioje istorijoje visa, kas daroma, – tai naikinami įrodymai, logiška, jog kažkam paaiškėjusi tiesa būtų nemaloni.
Įsivaizduokite, jeigu jūs būtumėte kaltinamas savo vaiko pardavinėjimu pedofilams, ar jūs nenorėtumėte, kad būtų pradėtas tyrimas ir viskas būtų nuodugniai ištirta? Net jeigu tai šmeižtas. Tai pirmyn – tirkim, o tada vykdysim teismo sprendimus.
Bet tai, kad jokių tyrimų nėra ir nebus, rodo, kad kažkas ten, kur nereikia, įmerkė savo organą. Ir dabar trūks plyš reikia viską kuo greičiau nutildyti.
Jeigu Lietuva tikrai būtų teisinė valstybė, tai apie tylą čia kalbėti būtų neįmanoma. Kur įrodymai, kad prieš mergaitę nebuvo panaudota prievarta? Ar kas nors juos matė? Kur psichologų išvados? Kodėl būtent apie tai nekalbama? Čia galima dalį kaltės suversti ir žmonėms, kurie nori, kad visi teisėjai būtų pedofilai – bet tada nepavyks rasti kaltų, nes jie tik to ir laukia.
Ir greičiausiai – čia visai ne teisėjai įsipainioję. Jie nėra tokie galingi, kaip atrodo. Turiu vieną gyvenimišką istoriją – kai visi žino, kad viename prabangiame name vyksta vaikų tvirtinimo orgijos. Visi tyli, nes suvažiuoja patys turtingiausi. Prasitarsi – sulygins su žemėm.
Paskutinė viltis – žmonės
Kad ir kaip baigsis istorija, jei nepavyks patiems žmonės kaip nors atkasti tiesos, mergaitė bus perduota mamai, mama su mergaite emigruos, viskas bus pamiršta. Pedofilų nėra daug. Tai liudija istorija. Ir jie nebūtinai turtingi. Bet turtingam žmogui tokia etiketė sugriautų visą gyvenimą.
Klaidingas įsitikinimas, kad čia egzistuoja koks nors klanas. Yra sukurta daug dokumentinių filmų, kaip tai vyksta. Vienas iš geresnių – „Prekyba žmonėmis“. Vaikai užverbuojami ar pagrobiami ir pardavinėjami brangiausiomis kainomis. Žmonės, kurie tai organizuoja, nėra pedofilai. Jie – verslininkai. Jiems parduoti vaiką – kaip nieko nereiškiantis sandėris. Per žurnalistinę karjerą teko matyti tokių žmonių. Apie tai jie kalba linksmai, tuo didžiuojasi, tų, kuriuos parduoda, nebūtinai vaikus, nelaiko žmonėmis. Jiems tokie padarai – prekės.
Lietuviams reikėtų išdrįsti kaip nors tai viešinti. Kaip nors slaptai rašyti į laikraščius, nebijoti rizikuoti. Nes kas žino, kieno vaikas bus kitas.
Teisiškai mes galime sakyti: Garliavos byla išspręsta, žuvo daugybė žmonių, mergaitė teigia patyrusi prievartą, bet niekas nekaltas. Kalti tik mirusieji, nes jie jau negali nieko paaiškinti.
Šioje istorijoje sunku ką nors teisti – gali nuteisti nekaltą žmogų pačiu baisiausiu nusikaltimu. Bet visiškai pagrįstai galima teisti teisėsaugą, bent jau dėl to, kad kažkam parsidavė, kad tėra (pinigais?) valdomos marionetės.
Vietoj pabaigos
Kuomet iškyla klausimas – kaip elgtis, kai teisėsaugos struktūros veršis į Venckų namus ir prievarta „atiduos“ mergaitę motinai, aišku, jog nepaklusti įstatymui – nusikaltimas. Tai beveik anekdotas. Tačiau kodėl Lietuvą pardavę žmonės ir net tie, kas dabar yra miestų merai, visiškai akivaizdžiai žurnalistų vadinami vagimis, nesėdi kalėjime? Ar jiems įstatymas negalioja? Paaiškinimas: kaltė neįrodyta, nors ji akivaizdi.
Situacija be išeities. Žmonės gali kliautis tik savimi. Tai joks teisinis nihilizmas – tikrasis teisinis nihilizmas yra ten, kur aukščiausius postus užimantys vagys naudojasi mūsų visų gerove, – tai juo reikia teisti.
Kai niekas neįrodyta, negalioja ir joks įstatymas. Kas čia sufantazavo, kad įstatymas yra aukščiau už žmogų? Reikėtų pasidomėti teisine filosofija ir tada bus aišku.
Jeigu kas nors norėtų išspręsti šią situaciją, tai paprasčiausiai paklaustų mergaitės. Be nė vienos pusės įsikišimo, su kuo ji nori gyventi? Ir būtų aišku.
Bet įstatymo sargai taip nemano. Jie sutryps bet kurį, nes jų žmogiškumas net nebuvo gimęs. Ar jie ne nusikaltėliai? Ar jų nereikia bausti?
Štai čia yra teisinis nihilizmas, užsakyti visuomenės formuotojai. Tauta jumis netiki. Nes ši tauta dar turi orumo, žmogiškumo ir atjautos.