Siūlau panagrinėti Mažvydo Jastramskio pasisakymą Veidaknygėje (ČIA) – pavyzdinį bandymą apginti politikos mokslą.
Štai tik kelios citatos:
A solid H.Clinton lead – apklausose absoliučiai dominavo būtent tokia žinia.
85% prieš 15% tikimybė, kad laimės H.Clinton – ar tikrai tai tėra „polls‘ų kaita kas dvi savaites paklaidos ribose“, kaip sako Mažvydas Jastramskis? Negi tai galima vadinti „šansai beveik lygūs“?
279 rinkikų balsai prieš 228 – kaip toks galutinis rinkimų rezultatas atspindi mokslininkų pognozes „paklaidos ribose“? Negi tai pranašauto solidaus H.Clinton dominavimo paklaidos ribos?
Vis dėlto ne. Tai – akivaizdus mokslinių apklausų rezultatų žlugimas ir Mažvydas Jastramskis kažkodėl nori jį paneigti.
Praktiškai visi M.Jastramskio minimi pavyzdžiai yra nesusiję su problemos esme. Užuot kalbėjęs apie esmę, skaitytojas užverčiamas prieštaringų įžvalgų, šalutinių nuorodų į JAV rinkiminio elgesio tyrimus, asmeninių aplinkybių ir išvadų kratiniu.
Pavyzdžiui, kaip didžiausias atradimas pateikiamas Alan Abramowitz ir Steven Webster (2016) „žinių atnaujinimas“ apie „negatyvaus šališkumo (negative partisanship) teoriją“, „kuri puikiai paaiškina Trumpo iškilimą: negatyvus šališkumas reiškia, kad tu balsuoji ne už, bet prieš. O kas geriau įkūnijo poziciją „prieš Obamą“ negu Trump“?“
Atleisk, Mažvydai, bet tai buvo nemažos dalies išsilavinusių balsuotojų „už Trumpą“ pozicija. Apie ją pas mus rašė Kęstutis Girnius, Marius Laurinavičius, o aš kalbėjau studentams per paskaitas. Tas didysis 2016 m. mokslinis atradimas remiasi sveika politine nuovoka. (O štai kokiu mastu, kaip pasiskirsto ši nuovoka ir ir dėl kokių tikslesnių aplinkybių, jau būtų naudinga skaičiuojančiosios politologijos pagalba).
Bet nenukrypkim nuo esmės. Tai, kad keli nurodyti mokslininkai prognozavo rinkimų rezultatą ties paklaidos riba, nenuneigia fakto, kad prognozių-rezultato santykis yra triuškinamai nepalankus prognozėms. Keli mokslininkai galbūt išgelbėja „kabinetinio mokslo“ prestižą, bet „likusio“ mokslo rezultatai rodė absoliučią H.Clinton pergalę… Ir, deja, politiškai buvo transliuotas ne „kabinetinis mokslas“, bet būtent tas „likęs mokslas“.
O dabar dar keletas prieštaravimų iš M.Jastramskio pateikiamų minčių:
a) „Pirma, apklausų trūkumai yra įvardijami dažnoje rinkiminėms prognozėms skirtoje literatūroje“.
Dar sykį: žiniasklaidoje platintų prognozių ir galutinio rinkimų rezultato santykis viršija bet kokius toleruojamus trūkumus.
b) „Demokratiniame pasaulyje, ar tai būtų Lietuva, ar JAV, daugėja (yra daug) independent voters, kurie apsisprendžia vėliau, neturi aiškių rinkiminių preferencijų.“
Tačiau šis veiksnys kažkodėl nesutrukdė viešojoje opinijoje mokslo autoriteto vardu transliuoti žinią apie neva solidų H.Clinton pirmavimą? Dabar, jau po laiko, ištraukti kažkokį slaptą veiksnį ir juo imti aiškinti neatitikimą yra daugiau negu keista – jeigu šis veiksnys buvo toks svarbus, tai kodėl M.Jastramskio minimi „kietieji“ mokslininkai neįtraukė jo į savo prognozes? Juk „posle boja, kulakami ne mašet“?
c) „Apklausos rodo populiarumą, intenciją, tarp jų ir veiksmo yra nemažas skirtumas.“
Tai ko vertas mokslas, jei nesugeba apskaičiuoti šio skirtumo? Kam mums pasitikėti prognozėmis, jei žinome, kadesama neatitikimo tarp žodžio ir veiksmo? Jeigu jau pasitikime, tai preziumuojame, kad tas neatitikimas tarp žodžio ir veiksmo neturi būti toks reikšmingas. O jeigu jis reikšmingas ir neištirtas, tai reikėtų susilaikyti nuo prognozių ir išvadų.
d) „Galiausiai, apklausos nureprezentuoja atitinkamuose, įtakinguose viešos erdvės baruose stigmatizuojamus kandidatus ar partijas: LDDP 1992, Le Pen 2002, Trump 2016.“
Jei išties dominuojanti žiniasklaida nureprezentuoja kandidatus ir paveikia rinkėjus, tai kodėl jie staigiai apsisprendžia balsuoti visiškai priešingai? Ir dar tokiu dideliu mastu? Tai gal mokslo užduotis ir yra įvertinti šituos veiksnius? Beje, sveika politinė nuovoka sakė lygiai tą patį ir dabar – kad D.Trumpo puolimas medijose sukelia priešingą efektą. Jeigu Mokslas yra informuotas apie šį nureprezentavimą, tai kodėl jis prabyla tik tada, kai reikia apginti Mokslo autoritetą?
e) „Vis dėlto čia reikia pastebėti – pagal vienus rinkimus vertinti prognozių metodus apskritai negražu ir nemoksliška“.
Teisingai. Bet toks excuse‘as yra paskutinės vilties bastionas: kai kas nors nepavyksta, visuomet galime sakyti, kad tai – išimtis. Jeigu turėtume longitudinių duomenų, kaip pavyko-nepavyko prognozuoti, tuomet galėtumėm ir diskutuoti. Todėl šis argumentas dabar net nesvarstytinas, nes jis gali liudyti ir prognozių sėkmingumą, ir nesėkmingumą.
f) „Obama buvo pirmas pokario JAV prezidentas, kuris sugebėjo būti perrinktas su 7.5 procentų nedarbu. Demokratams ir taip per daug sekėsi, kažkada sėkmė baigiasi – respublikonų dominuojamas Kongresas aiškiai signalizavo, kad tide is turning (angl. banga grįžta – red. past.). Viltis buvo poliarizuojantis Trumpas. O ar buvo itin svarbu ta jo poliarizacija?“
2009 m. spalio mėn. nedarbas siekė 10%, Obamos kadencijos pabaigoje – tik 5%. Kodėl amerikiečių visuomenė turėjo mestis prie poliarizuojančio Trumpo būtent dėl šio – nedarbo – veiksnio?…
Tiesą sakant, knaisiotis po atskirus minties pasažus ir ieškoti prieštaravimų nesuteikia man jokio malonumo. Visiškai nesiekiu demaskuoti Mažvydo Jastramskio. Laikau jį vienu geriausiu empiristinės politologijos ekspertu Lietuvoje. Bet tas hiper-aktyvus uolumas ginti Mokslo autoritetą nuo nemokšų budulių stebina, todėl ir atkreipiau dėmesį į tas neadekvačias pastangas, kurios, beje, atsispindi ir teksto stiliuje.
Visų pirma, nei mokslą reikia ginti, nei buduliai jį puola. Yra akivaizdi skaičiuojančiosios politologijos ir sociologijos nesekmė JAV prezidento rinkimų kampanijoje. Ir čia reikia ne ką nors ginti, o analizuoti, kodėl taip atsitiko.
Lietuvoje ne pirmą kartą panašiai yra atsitikę per Seimo rinkimus (naujausias atvejis: socdemų pervertinimas ir valstiečių-žaliųjų neįvertinimas). Labai panašiai kaip Amerikoje, ir pas mus dominavo ir buvo aiškūs didžiojo verslo, politinio elito ir didžiosios žiniasklaidos lūkesčiai: nuvaryti socdemus ir iškelti konservatorius su liberalais.
Neturiu vieno recepto paaiškinti šituos susikirtimus. Bet akivaizdu buvo viena – tai politinis žiniasklaidos dominavimas prieš D.Trumpą. Kiek tokiam „aplinkos“ spaudimui yra pajėgūs atsispirti mokslininkai, neaišku, nors būtent jie turėtų būti atsparūs.
Viena aišku, kai kas nors siekia dominuoti, negali vykti nei normalūs politiniai debatai, nei normali politinė analizė, nei mokslinis tyrimas – karo metu objektyvumas krinta kaip pirmoji auka.
Na, o pabaigoje dar reikia atkreipti dėmesį į politines tokio hiper-pozityvistinio angažuotumo pasekmes. Joks mokslinis paaiškinimas nėra galutinis Tiesos apreiškimas – jis tik gali padėti suprasti, lyginti, interpretuoti remiantis kitais duomenimis, kitu mokslu. Pretenduoti į aukščiausiąją Tiesos instanciją mokslo vardu yra senos pozityvistinės mokyklos bruožas, jis jau senai yra paneigtas ir tokio pretenzingumo atsisakyta.
Dar blogiau atsitinka tuomet, kai pozityvistas mokslininkas įžengia į politinį lauką ir su šiuo Mokslo-Tiesos autoritetu bando įsitraukti į politinių aktualijų svarstymus. Rezultatas – tokie „svarstymai“ tampa ideologizuotos pozicijos stūmimu.
Pvz., tas pats M.Jastramskis kiek anksčiau ant savo Veidaknygės sienos buvo sukilęs prieš neva per daug generalizuojančias kategorijas apie dvi Lietuvas ir pasisakęs už labiau individualią prieigą. „Lietuva irgi yra pasidalinusi į dvi dalis. Viena dalis mato dvi Lietuvas, kita stengiasi matyti taip, kaip yra“.
Savaime tai teisinga intencija – realybė visuomet sudėtingesnė nei kategorizavimas diskurse. Tačiau ar tikrai nėra pagrindo įžvelgti dviejų Lietuvų – dominuojančią „Progreso“ ir skurdo Lietuvą? Apie tai į viešąją erdvę rašau nuo 2010 m. ir randu daugybę empirinių pavyzdžių, liudijančių, kaip dominuojanti Lietuva siekia įtvirtinti šį savo dominavimą prieš skurdžių-marginalų Lietuvą. Pakanka pažiūrėti į pajamų žirkles, kapitalo koncentraciją, regionų atskirtį (Vilniaus gyventojo pajamų vidurkis sudaro 125%, o Kauno – 70 % ES pajamų vidurkio) – negi šios problemos, šie skaičiai nesuteikia pagrindo kalbėti apie dvi Lietuvas? Turbūt ir Thomas Pikettty, atlikęs panašią kapitalo ir skurdo koncentracijos analizę, per daug generalizuoja, nes juk „reikėtų žiūrėti individualiau“? Galiausiai, skaičiukais galima paneigti ir skurdo egzistavimą apskritai – juk kiekvienas „individualus“ žmogus supranta skurdą savaip…
Gal išties nėra skurdo, atskirties, dominavimo, elitizmo, o yra tik daug Lietuvų ir iš esmės viskas gerai?..
Mokslo, kaip aukščiausiosios Tiesos, apologetai neišvengiamai nudreifuoja į idelogizuotų pozicijų gynimą. Regis, taip atsitiko ir šį kartą. Plaudamas politikos mokslo mundurą, M.Jastramskis legitimizuoja ir užvualiuoja akivaizdžią problemą ir… taip išplauna politikos mokslo pamatą. Užuot aiškinus priežastis, aistringai postuluojamas Mokslo Autoritetas, įveliama daug pseudo argumentų ir taip tiesiog nutolstama nuo objektyvaus problemos atskleidimo.