Tokios agresyvios insinuacijos, kaip Arkadijaus Vinokuro „Dešiniųjų demagogų siaubas – vaikų teisės“, jau nėra viešoji erdvė. Tai kvietimas susidoroti.
Vilniaus universiteto rektoriui siūloma „patikrinti“ doktorantą, o saugumo tarnyboms – pasidomėti Rusijos naratyvų atkartojimu.
Stebint šio veikėjo ir jo analogų Vakaruose raišką kyla mintis apie „demokratijos fašizmą“. Yra taip uoliai ginančių demokratiją, kad nesibodima stigmatizuoti (atskirti asmenį ar grupę žmonių) ir siūlyti susidoroti.
Dar atkreipkite dėmesį, koks statistikos vaidmuo „žmogaus teisių“ gynimo procese. Pirma, viskas sujautrinama ir susubjektyvinama tiek, kad kiekvienas grubesnis žodis bus priimtas kaip patyčios, smurtas. Proceso pabaigoje yra smurtas žvilgsniu (Vakaruose jau yra), galbūt net išprievartavimas žvilgsniu. Antra, gaunama teisinga statistika – visur ir viskas yra diskriminavimas, patyčios, prievarta. Trečia, užsiundomas valstybės aparatas su teisingomis NVO „ravėti daržo“. Ketvirta, iškraipomos ir žlunga prigimtinės, natūralios žmonių asociacijos ir institucijos, tokios kaip šeima, vyro-moters santykiai, mokykla, universitetas, mokytojo-vaiko santykiai.
Reikia bet kokia kaina stabdyti genderistines „vaiko teises“. Naikinti jų institucinius stogus. Nutraukti finansavimą sistemą aptarnaujančioms NVO. Kitaip tariant, reikia grąžinti vaiko teisių apsaugą prie Konstitucijos standartų.