Manau, kad šiuose rinkimuose niekas nelaimėjo, o labiausiai pralaimėjo socialdemokratų partija ir tautininkai.
1. Konservatoriai.
Garsiai trimituojama TS pergalė yra laimėjimas tik lyginant su priešrinkiminėmis prognozėmis – jie tiesiog gavo daugiau balsų, nei buvo tikėtasi. Tačiau iš esmės nepastebimas didesnis rinkėjų simpatijų antplūdis, elektoratas neišsiplėtė:
2009 m. Europos Parlamento rinkimuose, esant tik 21% aktyvumui, gauta 147 tūkst. balsų.
2012 m. Seimo rinkimuose, kai aktyvumas daugiau nei dvigubai didesnis (53%), – gauna 206 tūkst. balsų.
2014 m., esant aktyvumui 47 %, beveik kaip per praėjusius Seimo rinkimus, o balsų – 198 tūkst.
Tai tiesus įrodymas, kad šiai partijai palankus mažas aktyvumas, nes elektoratas gerai mobilizuotas, augantis bendras rinkėjų aktyvumas reikšmingai nedidina rinkėjų balsų. Šiemet, esant panašiam rinkėjų aktyvumui kaip ir 2012 m. Seimo rinkimuose, konservatorių elektoratas išliko panašaus dydžio. O lyginant su praėjusiais EP rinkimais – netgi prarastos dvi vietos: 2009 m. gavo 4, šiemet – 2. Tad sunku įžiūrėti kokią nors reikšmingą pergalę.
Tačiau konservatoriai skina pergalę gilesniame procese: jie baigia užkariauti didžiuosius miestus ir veržliausios visuomenės dalies simpatijas. Eskaluojama Rusijos grėsmė ir tarp jaunimo plintantis trolinimas bei humoristinės patyčios čia vaidina ne paskutinius vaidmenis. Procesas dar turi pridėtinę vertę – šiame visuomenės segmente jis politiškai marginalizuoja didžiausią konkurentą LSDP.
2. Socialdemokratų partija.
Šie rinkimai – gera pamoka partijai, kad nereikia žaisti su visuomene. Negalima siųsti į rinkimus ne pirmaeilį partijos politiką, negalima imituoti Prezidento rinkimų – užuot rinkėjus mobilizavusi, ši partija juos dezorientavo. Socdemai prisitaikė prie Lietuvos politinės konjunktūros – nenorėjo realiai konkuruoti ir konfrontuoti su D.Grybauskaite, tikėjosi tiesiog pratempti rinkimus, nes juos ir konservatorius iš esmės tenkina dabartinis politinis išsidėstymas valstybėje. Tik, skirtingai nuo savo dešiniųjų kolegų, kurie aiškiai mojuoja Rusijos vėzdu, kairieji neturėjo jokios aiškios politinės žinios. Todėl už tokį prisitaikėliškumą jie EP rinkimuose sumokėjo kainą. Sovietinio tipo nomenklatūrinė kompromiso formulė – nesupykdyti „viršininko“ (D.Grybauskaitės) ir išsaugoti „savo veidą“ – nesuveikė, nes jau ne tie beveidės politikos laikai. Įdomu, ar partija išmoks pamoką. Dar vieni tokie imitaciniai rinkimai, ir galima apskritai perleisti elektoratą Darbo Partijai ir Tvarkai ir Teisingumui.
Apskritai politinės kultūros prasme yra žalinga, kai dvi didžiausios politinės partijos atsisako savarankiškai dalyvauti valstybės Prezidento rinkimuose taip parodydamos visišką politinį konjunktūrizmą, prisitaikėliškumą, netgi politinį oportunizmą. Anksčiau ar vėliau jos turėtų už tai sumokėti kainą, kai reikės rasti populiarų vedlį po D.Grybauskaitės eros. Tokio paprasčiausiai nebus. Ir reikia pripažinti, kad čia LSDP turi pranašumą prieš konservatorius, nes jų lyderis populiarumu ženkliai lenkia konservatorių lyderius. Šiaip viskas logiška: abi sistemos partijos žaidė rinkimus, tik konservatoriai neapsimetinėjo, kad vykdo savarankišką politiką.
Bet lieka problema paaiškinti, kodėl Z.Balčyčio balsai nesitransformavo į partijos palaikymą EP balsavime? Z.Balčytis gauna beveik 500 tūkst. balsų antrajame ture, o štai jo partija sukrapšto tiktai vos 200 tūkst.
Greičiausiai atsakymas yra tas, kad šių balsų negalime traktuoti kaip balsų „už“ Z.Balčytį, juos labiau reikia traktuoti kaip balsus „prieš“ D.Grybauskaitę ir jie atėjo iš DP, TT ir mažesnių partijų elektoratų. Kaip bebūtų, LSDP tai yra didžiulis pralaimėjimas, turėsiantis pasekmių Z.Balčyčio pozicijoms partijos viduje.
3. Liberalų sąjūdis.
Didelis rinkėjų balsų padidėjimas nuo 117 (2012 m.) iki 188 tūkst. šiais metais. (Nedaug nuo jų atsilieka ir Tvarkas ir teisingumas – 60 tūkst. balsų augimas). Bet ar yra partijai kuo džiaugtis dėl politinės kultūros brandos ir elektorato stabilumo, jeigu partijos vedlys G.Steponavičius yra nureitinguojamas į trečią vietą, o partijos veidu šiems balsuotojams tampa politiškai visiškai „plikas“ žmogus: be jokios politinės istorijos, idėjų, pažiūrų, principų, išskyrus ekonominį pajėgumą prieš rinkimus atsidurti partijos sąrašo viršuje? Ar be politinio oportunizmo, kad „štai mes gavome daug balsų“, liberalams yra kuo daugiau džiaugtis? Liberalams nėra kur dėtis, bet būtų saviapgaulė A.Guogos atvejį aiškinti gretinant su Leonidu Donskiu ir praėjusiais EP rinkimais, nes nesulyginamos nei asmenybės, nei politinių pažiūrų nuoseklumas, nei intelektualumo aura. Sutikime – jeigu A.Guoga yra pagrindinis liberalų veidas, tai vargas liberalizmui Lietuvoje. Vis dėlto yra intriga kitų metų savivaldos ir dar kitų metų Seimo rinkimams, ar liberalai suks populizmo keliu ir taip bandys išsaugoti dabar gautus balsus. Taip pat bus įdomu stebėti, ar neatsiras trinties tarp konservatorių ir liberalų partijų, nes dabartiniai rezultatai gali būti vertinami taip: laikantis partijų brolybės linijos, laimi būtent liberalai, tad kova dėl to paties elektorato gali paaštrėti. Tai būtų į naudą, nes dabar sunku įžvelgti du skirtumus tarp jų.
4. Darbo partijos ir Tvarkos ir Teisingumo partijos elektoratas yra nestabilus, nes, kaip ir šių partijų politika, laikosi ant protesto politinio žaidimo, tad jų palaikymo svyravimai nėra kuo nors ypatingi. Vis dėlto pačiose partijose galime pastebėti dezorganizacinių elementų: DP tai patiria daugiau iš išorės spaudimo, o TT – dėl vidinės trinties tarp R.Pakso ir Mazuronių. Matyt, partijos artimiausiu metu spręs šias problemas ir nuo to priklausys jų ateities balsai.
5. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga bei L.Balsio žaliųjų partija, regis, gavo „žemės referendumo“ balsus ir tai yra pats didžiausias pralaimėjimas Tautininkų partijai, pretendavusiai būti viena iš šio elektorato konsolidacijos jėgų. Pralaimėjimas ypač skaudus, nes europiniai rinkimai palankūs būtent tautininkų politikai – tą parodė jų kolegų didžiulė sėkmė kitose Europos Sąjungos valstybėse. Šie rinkimai yra Lietuvos tautininkų fiasko ir reikia nebijoti tai pripažinti tam, kad būtų pasidarytos tinkamos išvados. Referendumo trijų šimtų tūkstančių balsų iliuzija išgaravo. Kodėl? Pagrindinė sąlyga modernizuoti tautininkų partiją ir sugrįžti į telkiantį vaidmenį yra praplėsti savo viziją – įtraukti socialino teisingumo, kovos už pilietinį interesą ir prieš viešas politines manipuliacijas motyvus. Tai yra tai, kuo pasižymi Naglio Puteikio politinė veikla. Vien tautiškumu Lietuvoje rinkimų nelaimėsi. Valstybėje nėra tautos be piliečių. Atsisakymas suvokti, kad tautos išlikimo ir susitelkimo interesai yra neatsiejami nuo pilietinio intereso turėti skaidrius valdžios politinius sprendimus visose valstybės gyvemimo srityse, yra Lietuvos tautininkų didžiausia bėda ir kliuvinys tapti modernia partija. Tautos kaip bendruomenės išlikimui svarbu ne tik kalbos, kultūrinės atminties išsaugojimas ar globalesnių jėgų (Europos Sąjungos) kritika šiuo pagrindu, bet ne mažiau svarbus yra ir teisingumo gynimas bendruose valstybės reikaluose. Dabar yra nemažai tyliųjų tautininkų inteligentų, įskaitant jaunimą, kurie koketuoja su politine konjunktūra: akcentuoja kultūrinį tautiškumą, bet vengia kritikuoti korumpuotus valdžios sprendimus rezonansinėse istorijose tokiose kaip, pavyzdžiui, pedofilijos, FNNT, VSD, V.Pociūno, E.Kusaitės istorijose, Konstitucinio Teismo ekscesus. Tautininkams nebūtina atsisakyti rūpesčio tautiškumu, bet, be platesnio pilietinio intereso gynimo, jie tiesiog uždarys „Tėvynę savyje“ ir virs radikalia tautiškumo tvirtove su 19 a. tautos samprata ir 21 a. populistine gynybos retorika. Tokiai politinei programai būtinai reikės išorės „priešo“ ir „kito“.
Apibendrinant, manau, galima pastebėti kai kurių teigiamų tendencijų: rinkėjai mobilizavosi prieš D. Grybauskaitę, bet šį protestą atskyrė nuo paramos socialdemokratų partijai. Kaip ir mobilizavosi žemės referendume ar paremdami Naglį Puteikį, bet natūraliai išsisklaidė neatsiradus, kas konsoliduotų ir tęstų atstovauti anti-sisteminiam interesui. Vadinasi, yra nemaža visuomenės dalis, kuri pakankamai išprususi ir pajėgi atpažinti, kur yra realus tautos ir valstybės interesas, o kur jau prasideda „vietinės kūdros“ kunigaikštukų susiskaldymai. Norint išlaikyti rinkėjų konsolidaciją, turbūt nėra būtinybės instituciniam jungimuisi, nes tinklinėje visuomenėje žymiai lengviau konsoliduoti bendram projektui, konkrečiam veiksmui nei primesti insttitucinį lojalumą.