Su tuo baltuoju Rusijos konvojumi panyrame į nežinia kokius siužetus.
Karas Ukrainoje galutinai įtikina, kad mes atsidūrėme kino salėje. Karas – tai filmas tarptautinei auditorijai. Mes sėdim kino salėje ir vartojam siužetus, įvairias jų interpretacijas (plg. Stjepan Meštrovič „The Balkanization of the West“), o tiesioginiai fronto dalyviai atsiduria visiškame „anapus“ ir paliekami vienintelėje realybėje – išlikti gyvam žudant priešą, kaip kad E.M.Remarko „Vakarų fronte nieko naujo“.
Jau vien įsileisti humanitarinį konvojų yra didžiulė klaida – taip įteisinama Rusijos pozicija kare. Juk negali įgauti jokio legitimumo toks veiksmas šalies, kuri skatina karą: pati kursto, pati siunčia „humanitarinę pagalbą“. Ar kas nors dar regėjo tokį valstybės „išsisukinėjimą“ kaip Rusijos veiksmai Ukrainos kare? Juk vienu metu buvo sakoma, kad ir Krymo žalieji žmogeliukai su Rusija neturi nieko bendra… Valstybė įvaldo formalius tarptautinės teisės legitimumo principus ir ima vedžioti visus už nosies kurpdama siurrealistinius siužetus.
Rusija tiesiog dar kartą įrodo, kad įžengėme į išties šizofreninę būseną – galima meluoti kaip pirmokui, maišyti purvinas kortas visų akivaizdoje ir tuo pat metu dar aiškinti apie humanizmą, teisingumą ir legitimumą. JTO Saugumo Taryba darosi jau panaši į darželio smėlio dėžės „kovas“ – kas sugalvos ir prastums sau parankias kalbines formuluotes. Vyksta kova dėl kalbos, vaizdo, tekstinių formuluočių, nors realūs veiksmai rodo visiškai priešingus dalykus.
Į šį filmą mes įtraukti ne savo noru ir neturime jokių galimybių iš jo ištrūkti ar jį paveikti – net savo užimta pozicija. Rusija yra bjaurus avangardas, tokio pasaulio pirmūnas. Uodega pradėjo vizginti šunį: kova dėl formalių siužetų tampa svarbesnė už kovą su tankais.
Pati propaganda turbūt dar niekada nebuvo tokia akivaizdi ir primityvi. Bet nauja ir grėsminga yra tai, kad Rusijos veiksmais tarptautinėje bendrijoje toks realybės klastojimas įteisinamas prisidengiant tarptautinės teisės formuluotėmis.