2019 metais du mokslininkai – Johnson ir Cesario – analizuodami duomenis rado, kad statistiškai nėra jokio reikšmingo skirtumo tarp baltųjų ir juodųjų aukų incidentuose, kai policija nušauna žmogų civilį. Taip pat nėra statistinio skirtumo tarp baltųjų ir juodųjų pareigūnų, kurie nušauna civilius. Kitaip tariant, rasinio elemento šiose dvejose statistinėse kategorijose nėra.
Tais pačiais mo liepos mėnesio pabaigoje atšaukia savo pirminį straipsnį (ČIA), nurodydami, kad jų tyrimo teiginiai neteisingai interpretuojami viešojoje erdvėje: „Given these issues and the continued use of our work in the public debate on this topic, we have decided to retract the article”.
Vadinasi, svarbi ne mokslinė objektyvi tiesa, bet jos panaudojimas viešoje erdvėje, politikoje.
Pirminis straipsnis buvo išspausdintas prestižiniame National Academy of Sciences leidinyje.
Sunku patikėti, kad ten renkasi žemesnio nei pirmo kurso statistikos studentų lygio mokslininkai, praleidę Johnson ir Cesario straipsnį.
Ši istorija kelia klausimą, ar identity politics nesikėsina į mokslinę tiesą?
Valstybei, žiniasklaidai (CNN, BBC, didžiausiems laikraščiams), didžiausioms verslo korporacijoms (Google, Facebook, Nike, Walmart, Apple), sporto ir pramogų industrijoms (Holivudas, NBA, NFL, The Walt Disney Company, FIFA, Eurolyga), švietimo sistemai ir universitetams priėmus dirbtinio mažumų skatinimo politiką – affirmative action – įsivyrauja visuotinis sutarimas, kad egzistuoja sisteminė diskriminacija.
Marksistinėse-komunistinėse diktatūrose, kaip Sovietų Sąjunga ir Kinija, valstybė nustatė panašią ideologinę schemą kas yra diskriminuojamas (tai – darbininkų klasė) ir kaip ji turėtų būti vaduojama. Iš šio taško buvo perrašoma istorija, vykdoma politika ir žiūrima į tarptautinius santykius. Visi moksliniai tyrimai taipogi buvo prižiūrimi ir turėjo atitikti mokslinio komunizmo tezes.
Praktiškai, nėra abejonių, kad panaši tendencija Vakarų valstybėse tik stiprės ir ideologinis identity politics elementas pradės kėsintis į mokslinę tiesą. Panašu, kad yra didžiulis interesas rasti klasių kovą, net jeigu jos nėra.
Iš šio akademinio ginčo aiškėja, kad JAV nėra sistemingai renkama informacija apie rasinį elementą policijos darbe (sulaikymai, nužudymai, kitos aplinkybės). Mokslininkai tiria tik iš duomenų gabalėlių.
Verta atkreipti dėmesį į tokius Johnson ir Cesario pastebėjimus, kuriuos jie pateikė savo atsakyme. Skirtingai negu jų kritikai Knox ir Mummolo, jie stengėsi naudoti kuo įvairesnę veiksnių kombinaciją. Rezultatas: rasinį elementą jie rado tik vienu atveju iš 144 testavimo atvejų.
Rather than try to identify one single benchmark for exposure to police in violent crime situations, we came up with 14 different proxies for exposure, some of which were generated from police data and some independently (Cesario et al., 2019). We used these proxies to analyze racial disparities (i.e., Pr(S|B) / Pr(S|W)) in three types of fatal shootings across two years (all shootings, unarmed and nonaggressing shootings, and shootings where a civilian was reaching for an object). Using a multiverse analysis, we found only one significant anti-Black disparity in 144 possible tests.
This is reflected in the fact that between 85%–90% of fatal police shootings involve armed civilians (Johnson et al., 2019; Nix, Campbell, Byers, & Alpert, 2017). While we do not know the exact rate at which police encounter Black and White individuals in the context of violent crime, we can estimate these rates from several different proxies.