Labai geras Henry Kissingerio straipsnis (skaityti ČIA). Bet Lietuvoje jis iki galo bus nesuprastas.
Trys didžiosios geopolitinės vaizduotės. Dar kartą išryškėjusios, tik šįkart Ukrainos kontekste (anksčiau M. Golovatovo istorijoje, dar anksčiau – pokario rezistencijoje).
1. Rytų Europos (ypač Baltijos šalių).
Absoliutus priešpastatymas Rusijai. Kaltinimai Vakarams, kodėl jie nesiima griežtesnių priemonių suvaldyti Rusijos barbarybę. Vakarai kaip gyvybinis saugumas nuo Rusijos. Mums viskas aišku: reikia visais būdais atsikirsti Rusijai, tik Vakarai kažkodėl delsia. Viskas, ką daro Rusija tarptautinės bendrijos formatuose, yra tiktai ideologinė priedanga imperializmui pateisinti.
2. Rusijos.
Vakarai per ES asociacijos sutartį Ukrainoje sujaukė galios pusiausvyrą pačioje šalyje ir Rusijos-Vakarų galios balansą. Vakarai yra istorinis priešas, bet mes visuomet su jais rasime bendrą kalbą. Globalioje darbotvarkėje turime per daug bendrų interesų, kad jie subyrėtų dėl Ukrainos. Vitalinis interesas – ilgainiui mobilizuoti kultūrinius, ideologinius tapatumus, jau nekalbant apie karinius-politinius ryšius – ir taip kurti atsvarą JAV, Vakarų dominavimui, pamažu statyti daugiapolinį pasaulį.
Kas dėl Baltijos šalių, tai jos nevertos suvereniteto.
3. Pavadinčiau, subalansuotu požiūriu (arba – Vakarų požiūriu – realiuoju, jį ir pristato H.Kissingeris).
Keletas citatų. Atkreipkite dėmesį, kaip jo kone sutampa su V.Putino teiginiais!
„Pernelyg dažnai įvykiai Ukrainoje vertinami, kaip atviras susidūrimas: Ukraina prisijungs prie Rytų ar prie Vakarų? Bet norint, kad Ukraina išgyventų ir klestėtų, ji neturėtų tapti kurios nors pusės nutolusia karine stovykla, ji turėtų veikti, kaip tiltas tarp Rytų ir Vakarų.“
„Bet koks vienos pusės bandymas dominuoti prieš kitą privestų prie pilietinio karo arba šalies skilimo. Bandymas elgtis su Ukraina, kaip su Rytų ir Vakarų konflikto zona, dešimtmečiams paskandintų Rusijos ir Vakarų, ypač Europos bendradarbiavimą tarptautinėje politikoje.“
„ES turėtų pripažinti, kad būtent Bendrijos biurokratinis delsimas ir strateginio elemento subordinacija vidaus politikai, kai Ukraina derėjosi su Europa, pavertė tas derybas krize.“
„Savo ruožtu JAV turėtų vengti elgtis su Rusija kaip su nenormalia šalimi, kuri kantriai būtų mokoma Vašingtone nustatytų taisyklių.“ (A.Dugino idėja apie du skirtingus pasaulius, tik kitais žodžiais).
Vakarai, kaip ir Rusija, žaidžia globalų geopolitinį žaidimą. Kai JAV žiūri į Baltijos valstybes, ji pirmiausia galvoja apie Vakarų ir Rusijos galios balansą visoje Rytų Europoje iki Juodosios jūros (ir net plačiau – iki kovos su terorizmu, santykių su Kinija ar interesų islamo pasaulyje), o ne kaip pulti mus ginti. Mūsų Vakarų samprata ir Vakarų santykių su Rusija įsivaizdavimas iš esmės labai skiriasi nuo to, kuris realiai egzistuoja Vakaruose. Todėl greičiau nėra taip, kad „Vakarai nesupranta Rusijos“ (o mes ją neva pažįstame iš tiesų), kur kas tikroviškiau yra tai, kad mes autentiškai nesuvokiame Vakarų, tiksliau, realių Vakarų interesų.
Sunku ir nusikalstama nematyti mūsų pozicijos teisingumo. Bet jei norime geriau suvokti, kodėl B.Obama mieliau darbuojasi telefonu (ir dar su šou elementais, skirtais vidaus elektoratui), o ne puola įsiklausyti į mūsų teisėtus lūkesčius ir nepradeda konfrontacijos su Rusija, turime praplėsti savo geopolitinę vaizduotę.
Konservatorių rėksnus ir dviveidiškas patriotizmas kliudo realiau suvokti tikrąjį Vakarų ir Rusijos galių balansą. Tokios mintys kaip Kissingerio leidžia akimirkai praregėti, bet, žinoma, tik laikinai, iki kito karto…