Putinas įsiveržė į Europą. Ar isteriška ruoštis totaliam karui su Rusija? Ar naivu nesiruošti?
Vėl ir vėl, ir taip – visą gyvenimą, man rodomos nuotraukos iš 1939 metų Lenkijos vasaros: saulės nutvieksti žaidžiantys vaikai, madingai apsirengusios moterys Krokuvos gatvėse. Teko matyti ir vestuvių 1939 metų birželį nuotrauką – jos vyko mano dabartinio namo sode. Šios nuotraukos perteikia pasmerktumo nuotaiką, nes žinome, kas įvyko po to. 1939 metų rugsėjis atnešė invaziją ir iš Rytų, ir iš Vakarų. Okupaciją, chaosą, destrukciją, genocidą. Dauguma žmonių, dalyvavę tose vestuvėse, greitai buvo nužudyti arba emigravo. Nė vienas iš jų niekada negrįžo namo.
Žiūrint retrospektyviai, dabar lengva juos palaikyti naiviais. Užuot šventus vestuves, jiems reikėjo viską mesti, mobilizuotis ir ruoštis totaliniam karui, kol dar galėjo. Dabar turiu paklausti: ar 2014 metų vasarą tą patį turėtų daryti ir ukrainiečiai? Ar prie jų turėtų prisijungti ir Centrinė Europa?
Suprantu, kad skaitytojams iš JAV ar Vakarų Europos šis klausimas gali skambėti isteriškai, kvailai ar apokaliptiškai. Bet išklausykite mane bent jau todėl, kad būtent tokius pokalbius dabar galima išgirsti rytinėje Europos pusėje. Paskutinėmis dienomis Rusijos pajėgos, nešdamos prieš tai nežinotos šalies, Naujosios Rusijos (Novorossija), vėliavą, peržengė pietryčių Ukrainos sieną. Rusijos mokslo akademija neseniai paskelbė, kad šį rudenį ruošiasi išleisti Naujosios Rusijos istoriją – ieškos jos šaknų Kotrynos Antrosios asmenyje. Maskvoje cirkuliuoja įvairūs Naujosios Rusijos žemėlapiai. Kai kuriuose iš jų šiai šaliai jau priskiriami Charkovas ir Dnepropetrovskas – miestai, dar vis esantys šimtus mylių nuo vykstančių kautynių. Kai kurie pratęsia Naująją Rusiją palei jūrą, kad sujungtų Rusiją su Krymu, o vėliau – ir su Padniestre, Rusijos okupuota Moldovos provincija. Net jei tai prasideda kaip nepripažinta „uodeginė“ valstybė – Abchazija ir Pietų Osetija, „valstybės“, kurias Rusija išplėšė iš Gruzijos, yra geri pavyzdžiai – Naujoji Rusija gali išsiplėsti laikui bėgant.
Šią valstybę turės sukurti Rusijos kariai, o kiek jų reikės, priklauso nuo to, kaip tvirtai Ukraina kausis ir kas jai padės, bet galiausiai Rusijai reikės daugiau nei kareivių, kad išlaikytų šią teritoriją. Naujoji Rusija nebus stabili, kol joje gyvens ukrainiečiai, norintys, kad ji liktų ukrainietiška. Bet tam taip pat yra išeitis. Prieš kelias dienas Aleksandras Duginas, kraštutinis nacionalistas, kurio pažiūros padėjo suformuoti Rusijos prezidento pažiūras, padarė neeilinį pareiškimą. „Ukraina turi būti apvalyta nuo idiotų“, – jis rašė ir pasiūlė „šunsnukių rasės“ „genocidą“.
Bet Naująją Rusiją taip pat bus sunku išlaikyti, jei ji turės oponentų Vakaruose. Galimos išeitys iš šios problemos taip pat jau diskutuojamos. Neseniai Vladimiras Žirinovskis, Rusijos parlamento narys ir dvaro juokdarys, kartais pasakantis dalykus, kurių valdantieji pasakyti nedrįsta, televizijoje kalbėjo, kad Rusija turėtų panaudoti branduolinius ginklus Lenkijai ir Baltijos šalims bombarduoti – jis jas pavadino „šalimis nykštukėmis“ – ir parodyti Vakarams, kas iš tikrųjų turi galią Europoje: „Niekas negrasina Amerikai, ji toli. Bet Rytų Europos šalims gresia visiškas sunaikinimas“, – tąkart jis pareiškė. Tokiais žodžiais Vladimiras Putinas mėgaujasi: Žirinovskio pareiškimai nėra oficiali valstybės politika, sako Rusijos prezidentas, bet jis visada „pradeda vakarėlį“.
Kur kas rimtesnis asmuo, Rusijos analitikas disidentas Andrejus Piontkovskis, neseniai parašė straipsnį, kuriame teigia, kad Putinas tikrai svarsto ribotų branduolinių atakų galimybę, galbūt prieš kurią nors Baltijos sostinę, galbūt prieš Lenkijos miestą, kad įrodytų, jog NATO yra „tuščiavidurė“, beprasmis darinys, kuri nesiryš smogti atgal bijodama dar didesnės katastrofos. Iš tiesų – 2009 ir 2013 metų karinėse pratybose Rusijos armija viešai „treniravosi“ branduolinę Varšuvos ataką.
Ar tikrai tai nėra nieko daugiau – tik lunatikų siautulys? Galbūt. Ir galbūt Putinas yra per silpnas ką nors tokio padaryti, ir galbūt tai tik gąsdinamoji taktika, ir galbūt jo oligarchai jį sustabdytų. Bet „Mano kova“ („Mein Kampf“) taip pat atrodė isteriška Vakarams ir vokiečiams 1933-aisiais. Stalino įsakymai „likviduoti“ ištisas klases ir socialines grupes Sovietų Sąjungoje taip pat mums būtų pasirodęs beprotiški tuo metu, jei mes būtume galėję juos girdėti.
Bet Stalinas laikėsi savo žodžio ir įvykdė grasinimus. Ne todėl, kad jis buvo išprotėjęs, bet todėl, kad laikėsi savo logikos su dideliu užsispyrimu iki pat pabaigos. Ir todėl, kad niekas jo nesustabdė. Dabar taip pat niekas negali sustabdyti Putino. Taigi ar yra isteriška ruoštis totaliniam karui? Ar yra naivu to nedaryti?
Šaltinis: slate.com
Vertimas – propatria.lt