„Lietuvos žinios“
Didelė dalis Sąjūdžio ir Aukščiausiosios Tarybos veiksmų buvo koordinuojami su Stasiu Lozoraičiu klausant jo patarimų. 1993 metais su žmona Daniela Vilniuje, „Draugystės“ viešbutyje. LŽ archyvo nuotrauka
1994 metais naktį į birželio 14-ąją Lietuvą pasiekė kraupi žinia. Užgeso Lietuvos Vilties prezidento, neprilygstamo diplomato ir nepataisomo optimisto – Stasio Lozoraičio jaunesniojo – gyvybė. Nuo pat 1940-ųjų birželio įvykių Lozoraičių šeima užsienyje buvo viena didžiausių kovotojų dėl Lietuvos nepriklausomybės.
S. Lozoraitis jaunesnysis gimė 1924 metais Berlyne, diplomato Stasio Lozoraičio ir Vincentos Matulaitytės-Lozoraitienės šeimoje. Būsimasis kandidatas į Lietuvos prezidentus augo kosmopolitiškoje aplinkoje – mama stengėsi samdyti aukles užsienietes, kad Stasys ir jo brolis Kazys kaip įmanoma geriau pramoktų užsienio kalbų, o šeima dėl S. Lozoraičio vyresniojo diplomatinės karjeros kurį laiką gyveno Berlyne ir Romoje.
Išlikti žemėlapyje
Tėvas diplomatu tapo būdamas vos 25-erių, kai 1923 metais buvo paskirtas dirbti Lietuvos atstovybėje Berlyne, vėliau jis persikėlė į Romą ir ten stengėsi gerinti Lietuvos ir Šv. Sosto tarpusavio santykius. S. Lozoraičio veikla netrukus sulaukė ir didesnio pripažinimo – jau 1934 metais jam buvo pasiūlyta tapti Lietuvos užsienio reikalų ministru. Tėvui jau vadovaujant Užsienio reikalų ministerijai, su politika pirmąkart susidūrė ir S. Lozoraitis jaunesnysis. Po Lenkijos ultimatumo Lietuvai 1938 metais, tėvui posėdžiaujant, namuose suskambo telefonas. Stasys pakėlė ragelį ir išgirdo naujienas: „Čia Generalinis štabas, norime pranešti, kad vokiečių lėktuvai skraido virš Lietuvos.“
S.Lozoraitis visais būdais stengėsi ginti Lietuvos nepriklausomybę, tai buvo didžiausias jo prioritetas – išlikti Europos politiniame žemėlapyje Lietuvai buvo svarbiau nei išsaugoti Klaipėdos ar Vilniaus kraštą. Veikiausiai dėl šios priežasties S. Lozoraitis taip nepatiko nacistinei Vokietijai. Didėjant jos agresijai, Lietuva nebebuvo pajėgi atsispirti politiniam spaudimui. Po Lenkijos ultimatumo Antanas Smetona reformavo Vyriausybę, o vokiečiai ėmė reikalauti, kad S. Lozoraitis negautų ministro pareigų. A. Smetona nusileido ir naujuoju užsienio reikalų ministru tapo Juozas Urbšys, o S. Lozoraitis su šeima 1939 metais išvyko dirbti į Lietuvos atstovybę Italijoje.
Netrukus Lietuvos valdžia suprato, kad kilusio karo akivaizdoje bus labai sunku išsaugoti suverenitetą, tad pradėta ieškoti kelių, kaip okupacijos atveju užtikrinti Lietuvos reprezentavimą užsienyje. Prezidentas ir jo aplinka vėl parodė pasitikėjimą S. Lozoraičiu. Prieš pat SSRS ultimatumą Lietuvai visas mūsų šalies atstovybes užsienyje pasiekė J. Urbšio telegrama: „Jeigu čia mus ištiktų katastrofa, tai užsieniuose likusios mūsų diplomatijos šefu laikykite Lozoraitį, pirmuoju pavaduotoju – Klimą, antruoju – Šaulį.“ Netrukus A. Smetona pasirašė Kybartų aktus, kuriais atgaline data S. Lozoraitis buvo paskirtas Lietuvos ministru pirmininku ir pavaduojančiu prezidentu, taip siekiant jam suteikti daugiau diplomatinių galių.
Po okupacijos įvykęs Justo Paleckio ir Vladimiro Dekanozovo surežisuotas spektaklis apie „savanorišką“ Lietuvos prisijungimą prie „taikiausios pasaulyje“ valstybės sutrukdė Lietuvos diplomatams – netrukus po okupacijos imtos uždarinėti Lietuvos atstovybės užsienyje, ne išimtis buvo ir atstovybė Italijoje. Nedideles diplomatų pajėgas dar labiau skaldė vidiniai nesutarimai, šalia iškilęs VLIK’o faktorius – Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto nariai nepripažino Kybartų aktų ir laikė save svarbiausia organizacija, atstovaujančia Lietuvos interesams užsienyje. Vis dėlto S. Lozoraitis nepasidavė ir nuolat rašydavo laiškus užsienio valstybių vadovams, keliavo po užsienį, susitikdavo su vietos lietuvių bendruomenėmis, aukšto rango pareigūnais ir rūpinosi Lietuvos reprezentacija iki pat 1983 metų, kai, sulaukęs 94-erių, mirė.
Tapo nepriklausomos Lietuvos veidu
Po Lietuvos okupacijos į diplomatines keliones tėvą vis dažniau pradėjo lydėti ir S. Lozoraitis jaunesnysis. Vos baigęs gimnaziją, 1943 metais, S. Lozoraitis jaunesnysis įsidarbino sekretoriumi atstovybėje prie Šv. Sosto. Lozoraičiams, Stasiui Girdvainiui, Lietuvos atstovui prie Šv. Sosto, vietos lietuvių bendruomenei teko labai sudėtinga užduotis išsaugoti Lietuvos valstybės tęstinumą užsienyje. Kadangi Lietuva formaliai išnyko iš Europos valstybių sąrašo, diplomatai neteko ir kone vienintelio pajamų šaltinio, turėjo dirbti, galima sakyti, be jokio atlygio. Negana to, Sovietų Sąjunga nuolat spaudė vietos administracijas uždaryti ir likusias Lietuvos atstovybes, tad tą spaudimą reikėjo atlaikyti neturinti jokio tvirto užnugario.
Keliaudamas su tėvu S. Lozoraitis jaunesnysis rašė politines apžvalgas, susitikdavo su užsienio valstybių pareigūnais, lietuvių išeiviais ir taip išėjo pavyzdinę diplomatijos mokyklą. 1970 metais, po S. Girdvainio mirties, S. Lozoraitis jaunesnysis tapo Lietuvos atstovu prie Šv. Sosto, o nuo 1983 metų – ir pasiuntinybės Vašingtone patarėju.
Veikiausiai svarbiausias S. Lozoraičio jaunesniojo veiklos etapas prasidėjo Michailui Gorbačiovui paskelbus perestroiką ir susikūrus Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiui. Lėtai, tačiau Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena vis artėjo. Nors kalbant apie 1988–1991 metų įvykius neretai susikoncentruojama į tai, kas vyko Lietuvoje ar Kremliuje, tačiau ne ką mažesnis darbas teko ir S. Lozoraičiui. Dirbdamas Vašingtone tais lemtingais Lietuvai metais jis dažnai susitikdavo su JAV pareigūnais, palaikė ryšius su Lietuva ir buvo viena iš nedaugelio jungčių, siejančių JAV ir mūsų šalį. Amerikoje jis buvo kalbinamas žurnalistų, dalyvaudavo televizijos laidų rengiamose diskusijose. Veikiausiai daugelis žiūrovų ar pačių žurnalistų nieko apie Lietuvą nežinojo, tačiau S. Lozoraitis savo kukliu, mandagiu ir nuoširdžiu elgesiu sugebėdavo patraukti akį. Anot profesoriaus Vytauto Landsbergio, S. Lozoraitis buvo žmogus, Atgimimo metais daugiausia užsienyje nuveikęs Lietuvos labui. Jo autoritetą tuometinėje Lietuvoje iliustruoja ir tai, kad didelė dalis Sąjūdžio ir Aukščiausiosios Tarybos veiksmų buvo koordinuojami su S. Lozoraičiu klausiant jo patarimų.
Kažkodėl dažnai lietuvio istorinė savimonė baigiasi 1990 metų kovo 11-ąja arba 1991 metų sausio 13-ąja diena. Lengva viską vertinti iš šiandienos perspektyvų, patogiai sėdint prie kompiuterio ir žinant tolesnę Lietuvos raidą. Tačiau tam tikra prasme didžioji Lietuvos kova prasidėjo tik nuo Kovo 11-osios. Po 50 metų atgimusiam politiniam dariniui reikėjo vėl įsilieti į pasaulio valstybių gretas, užmegzti diplomatinius santykius, sukurti ekonomiką, atsispirti SSRS, o vėliau – Rusijos bandymams išsaugoti byrančią imperiją. Visa tai prasidėjo tik atkūrus nepriklausomybę, tai nesibaigė dar ir šiandien. Tačiau svarbiausia buvo tinkamai atsispirti nuo pradžių ir nebesigręžiojant į praeitį judėti į priekį. Puikiai tai suprasdamas, S. Lozoraitis pirmuose Lietuvos prezidento rinkimuose metė iššūkį Algirdui Brazauskui.
Kandidatas į prezidentus
1992-aisiais, praėjus daugiau nei 50 metų, S. Lozoraitis vėl grįžo namo, į Lietuvą. Anot diplomato kolegos Viktoro Nako, dirbusio su juo ambasadoje Vašingtone, S. Lozoraitis tuo metu tikrai neplanavo kandidatuoti į prezidentus. Kaip vėliau pats S. Lozoraitis pasakojo V. Nakui, apsigalvoti jį privertė lietuviai. Jie stabdė diplomatą gatvėse, šiltai su juo bendravo ir teigė, kad jis privalo kandidatuoti, nes vienintelis turi šansų prieš A. Brazauską.
1992 metų gruodžio 3 dieną Seimas paskelbė, jog prezidento rinkimai vyks kitų metų vasario 14-ąją. S. Lozoraitis į Lietuvą grįžo tik 1992-ųjų gruodžio pabaigoje, tad jo rinkimų kampanija buvo labai spontaniška, jam ir jo komandai pritrūko laiko pasiruošti. Iš Amerikos į Lietuvą atvykęs taktiškas ir kultūringas diplomatas pateko į visiškai priešingą erdvę – baimės, okupacijos ir propagandos išsekintą Lietuvą, kurioje žmonės (beje, dar ir šiandien) neretai renkasi tuščius pažadus, o ne racionalius argumentus. Net ir po nepriklausomybės paskelbimo beveik visus pagrindinius kozirius savo rankose išlaikė komunistai – liustracijos įstatymas nebuvo priimtas, o 1992 metų Seimo rinkimuose triumfavo savo komunistinio kiauto stebuklingai neva atsikračiusi LDDP. Netrukus buvo priimtas ir, V. Landsbergio žodžiais kalbant, nekonstitucinis įstatymas, pagal kurį prezidento rinkimams buvo sudaryta nauja rinkimų komisija, nepavaldi Vyriausiajai rinkimų komisijai.
S. Lozoraičio padėtis buvo gerokai prastesnė nei oponento – jis neturėjo nei stipraus partijos užnugario, nei didelių materialinių išteklių, o daliai Lietuvos jis buvo apskritai negirdėtas ir nepažįstamas. Jo pozicijas silpnino ir rėmėjų nesutarimai. Kaip prisimena S. Lozoraičio rinkimų kampanijoje dalyvavęs Vidmantas Staniulis, vienu metu egzistavo netgi du, skirtingų žmonių vadovaujami S. Lozoraičio rinkimų štabai. Pagrindinė S. Lozoraičio priemonė skleisti jo idėjoms buvo kuklus automobilis – žiguliai, kuriuo kandidatas važinėdavo po Lietuvą ir bendraudavo su žmonėmis. Vis dėlto rinkimų kampanija S. Lozoraičiui buvo labai įtempta ir sudėtinga, ją lydėjo daugybė nesėkmių – žmona Daniela susilaužė koją, pats S. Lozoraitis sirgo, sunkiai apsinuodijo. Taip pat netikėtai buvo priverstas išskristi ir rinkimų štabo vadovas Valdas Adamkus. Be to, progos įgelti savo konkurentui už Lietuvos ribų niekada nepraleisdavo ir paskutinis VLIK’o pirmininkas Kazys Bobelis. Kai kuriais atvejais net sunku viską suversti vien atsitiktinumui – buvo galima įžvelgti ir sąmoningas oponento rinkimų štabo provokacijas, nors A. Brazauskas jas visada neigdavo.
Vis dėlto į susitikimus su S. Lozoraičiu susirinkdavo pilnos salės žmonių, kandidatas į prezidentus būdavo sutinkamas labai šiltai, o, kaip prisimena V. Staniulis, dovanos S. Lozoraičiui dažnai netilpdavo į žigulius. Netrukus jam prigijo ir Vilties prezidento vardas. Nepaisant to, tapti Lietuvos prezidentu S. Lozoraičiui nebuvo lemta – jis surinko 38,1 proc. balsų ir pralaimėjo rinkimus. Šie rinkimai iki šiol kelia daug klausimų, o skeptiškiausiai nusiteikę vertintojai teigia, kad jų rezultatai buvo suklastoti.
Saugokit mūsų sienas
Pergalės rinkimuose Vilties prezidento oponentams neužteko – tų pačių 1993 metų pavasarį S. Lozoraitis buvo atšauktas iš ambasadoriaus JAV pareigų dėl nepakankamų JAV investicijų Lietuvoje ir (po 50 metų diplomatinio darbo patirties!) kompetencijos stokos. Dėl „nekompetentingumo“ S. Lozoraitis buvo paskirtas ambasadoriumi Italijoje. Apie tai diplomatas sužinojo ne iš atsakingų už užsienio politiką žmonių – Algirdo Brazausko ar Povilo Gylio, o iš „Amerikos balso“ žurnalisto.
Netrukus S. Lozoraičio sveikata ėmė sparčiai blogėti, o po metų jis mirė. Gydytojo išvados teigė, kad mirties priežastis – vėžys, tačiau labai retos formos, nepaveldimas, kurį galėjo sukelti farmacinės priežastys.
Paskutiniai S. Lozoraičio žodžiai, ištarti žmonai Danielai, buvo – proteggere le nostre frontiere – “saugokit mūsų sienas”. Šiandien Lietuvos sienos išliko tokios pačios, kaip ir prieš 20 metų, tačiau labai lėtai iriamės ateities, apie kurią kalbėjo S. Lozoraitis, link. Manau, kad viena svarbiausių priežasčių – Vilties prezidento nesėkmė rinkimuose. Kaip rašoma Lietuvos Konstitucijoje, Respublikos prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką. Lietuva turėjo galimybę į prezidento postą išrinkti žmogų, kuris per visą okupacijos laikotarpį nuolat kovojo dėl Lietuvos likimo, mokėjo kelias užsienio kalbas, buvo žinomas užsienyje ir turėjo sukaupęs milžinišką diplomatinio darbo patirtį. Deja, Lietuva nusprendė kitaip – prezidentu tapo komunistas hidrotechnikas, kurio vienintelė „diplomatinio“ darbo patirtis buvo vizitai į Maskvą.
Šiandien Lietuvoje dar labai daug sovietmečio, nes, žengusi vieną labai didelį žingsnį į priekį 1990 metų kovo 11 dieną, Lietuva sustojo ir grįžo kelis žingsnius atgal 1992–1993 metais. Tačiau po truputį Lietuva iriasi į priekį – įstojo į Europos Sąjungą, NATO, daug kalbama apie energetinę nepriklausomybę, atrodo, kad galiausiai bus įvestas ir euras. Vis dėlto Vladimiro Putino beprotybės kontekste derėtų prisiminti Vilties prezidento palikimą ir nebekartoti senų klaidų. O prisiminus pasiaukojamą Lozoraičių darbą vertėtų pagaliau tinkamai įamžinti ir jų atminimą – apie Lozoraičių gyvenimą Lietuvoje liudija tik kukli paminklinė lenta Kaune ir kelios gatvės Kaune, Garliavoje ir Vilniuje. Tiesa, to žvyrkelio viduryje plynų laukų Vilniaus paribyje niekaip neapsiverčia liežuvis pavadinti „gatve“…