Jurgita Kotryna Ogulevičiūtė | Alfa.lt
„Pseudointelektualinio elito vaidmenį Lietuvoje pradėjo atlikinėti verslo ir politikos žmonės, kurie dažnai yra žemo intelektinio ir kultūrinio lygio. Kultūrai yra nepaprastai svarbi piramidinė hierarchija, kur labai aišku, kas yra kas. Maždaug per dešimt-penkiolika pastarųjų metų visa hierarchinė sistema buvo sugriauta“, – po Lietuvos mokslų akademijoje pristatytos Antano Andrijausko sudarytos knygos „Lietuvos žydų kultūros paveldas: kasdienybės pasaulis“ su filosofu šnekėjome apie istorinę patirtį. Jei nesuvokta ir neįsisąmoninta, anot jo, ši kartojasi dabartyje ir griauna ateitį.
Kritinis mąstymas kuria tiltus, jungiančius tautas
Profesorių Edvardą Gudavičių pavadinote kritiškai mąstančio mokslininko pavyzdžiu. Kritinis mąstymas svarbus, ne tik vertinant lietuvių ir žydų santykius, kuriuos šalies mokslininkai aptaria naujai išleistoje ir Jūsų sudarytoje knygoje. Jo reikia kasdien, vertinant aktualius šalies ir pasaulio įvykius. Intelektualas, kaip teigėte, kuria tiltus tarp žmonių, kai kiti stengiasi juos atskirti. Šiame fone, kalbant apie istorines pamokas, ko galime išmokti?
Tie įvykiai, kuriuos dabar matome Ukrainoje, rodo, kad žmonės nėra linkę mokytis. Nuolatos kartojamos tos pačios klaidos. Visų pirma, reikia mokytis pilietiškumo ir kritinio mąstymo. XXI amžius, pasirodo, yra galingiausias manipuliacijos protais amžius.
Jeigu pažvelgsime į Rusijos televizijos kanalus, jie palieka klaikų įspūdį – tai yra dezinformacijos, melo, nepaprastai tendencingo, gerai organizuoto, paties primityviausio ir brutaliausio, kai juoda paverčiama balta ir balta juodu pavyzdys. Dabartiniai įvykiai primena žydų pogromus, visus masinių psichozių kėlimo atvejus, – tvirtina neseniai pristatytos jau antros knygos apie žydų paveldą Lietuvoje sudarytojas, filosofas, menotyrininkas, kultūrologas A. Andrijauskas. –
Dėl to ir sakome, kad kultūrinis dialogas, kritinis mąstymas, pagarbos kitokiam, kitaip mąstančiam, kitaip gyvenančiam ar apsirengusiam žmogui yra labai svarbu. Mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija yra skausminga, bet kartu ir didinga.
Tai – multikultūrinė, polikonfesinė valstybė. Įvairių tautų ir religijų žmonės įvairiais istoriniais tarpsniais skirtingai sugyveno. Buvo labai gražių pavyzdžių. Buvo ir labai skausmingų. Negalime vaizduoti, kad to nebuvo. Turime pamėginti suvokti, kodėl taip atsitiko. Juk žydų tauta kelis šimtus metų gyveno greta mūsų, o mes buvome tarsi vieni nuo kitų atsiriboję. Tarsi tas kitoniškumas buvo daug svarbesnis negu tai, kas gali sieti žmones.
Šita knyga, joje sudėti tekstai ir čia pasisakę mokslininkai kalba apie istorinių pamokų įsisavinimą, kultūrinio dialogo būtinybę. Turime pakilti ir sugebėti atskirti išorinius, paviršutinius, dalykus ir matyti esminius, kurie mus sieja. Žmones skiria visai kiti dalykai – ne odos spalva, ne religija. Intelektualai, kurie pretenduoja į tautos elitą, turi atskirti, kas yra esmė, o kas – išoriniai dalykai. Tam būtinai reikalingas kritinis žvilgsnis į savo istoriją, klaidas, kaip galima kitaip ateities istoriją perkonstruoti, kad nekartotume praeities.
Bet kartojame. Kas gali nugalėti tą cinišką praeities klaidų kartojimą ir jų sukeltų kančių ignoravimą – žinojimas?
Humanitarinė kultūra. Kai pažįsti ir suvoki kitą kultūrą kaip savą, tada neleidi sau ir kitiems sukurti prarajos. Jos realybėje nėra. Mums ją sukuria, iš kito padaro kitokį, nudažo juoda priešo spalva. Ką darė rusų manipuliacijos priemonės, likus keliems metams iki Šiaurės Kaukazo karo? Mėgino rusų pasąmonėje įtvirtinti kitoniškumą. Tas pats mitas yra su „banderovcais“, fašistais. Nors to fašizmo recidyvo Rusijoje yra dabar daugiausia pasaulyje, ten kasdien nužudomas kitos rasės, spalvos žmogus. Bet užtenka kvailesniems nuo ryto iki vakaro „kalti“ tą propagandą, ir tada pats didžiausias melas suvokiamas kaip tiesa. Dėl to ir reikia kritinio mąstymo, sugebėjimo atskirti, kas yra kas iš tikrųjų.
„Paženklink, kad žmogus yra kitoks, ir gali naikinti kaip tarakoną“
Per knygos pristatymą jauni mokslininkai Odeta Žukauskienė ir Aivaras Stepukonis, taip pat ir vyresnieji – E. Gudavičius, N. Kardelis – pasisakė apie istorinius, kultūrinius panašumus su žydų tauta. Man pasirodė įdomi mintis kalbėti apie skirtumus. Jie nėra blogai, jie mus praturtina.
Tai yra labai svarbu. Žmogus, kuris yra plačios humanitarinės kultūros ir atviras pasauliui, jis stengiasi suvokti to pasaulio įvairovę. Joje ir kitų kultūrinių dalykų tradicijoje mato nepaprastą to pasaulio grožį ir turtingumą. Jam atsiveria kitokie keliai, platesnė suvokimo sistema.
O primityvesnis žmogus mažiau to pasaulio spalvų ir atspalvių mato, todėl jam lengviausia įkalti tas primityvias tiesas – tą ir daro masinės komunikacijos priemonės. Įkali, kad balta yra juoda, kad juoda ir balta – nesuderinama, to užtenka, kad gėjaus ar kaukazietiško veido asmens nelaikytum žmogumi.
Tik paženklink, kad jis yra kitoks, ir viskas. Jau esi nebe žmogus, esi kitas, priešas, kurį galima naikinti kaip tarakoną. Tai, kad visi esame žmonės, šis bendras pradas tarsi išnyksta. Šito pjūvio sunaikinimas atveda prie tautų supjudymų, rasistinių išpuolių, genocido.
Prisimenu diskusijas dėl mano mokinės Jurgos Ivanauskaitės. Baisiausiai pliekėsi, kad ji štai paėmė ir sugrįžo prieš mirtį į katalikybę. Supraskite, kad tokio lygio žmonėms, kaip J. Ivanauskaitė, Algimantas Švėgžda ar Sigitas Geda, jokio skirtumo, ar jis yra budistas, induistas, džainistas ar katalikas. Jų kita, vertikali, vertybių hierarchija. Jie puikia supranta, kad kiekvienos religijos kelias į Absoliutą yra skirtingas.
Kai minimas Amerikos atradimo penkiašimtmetis, ką daro A. Švėgžda? Kuria ciklą savo žuvusiems broliams indėnams, kitas ciklas skirtas tibetiečiams, jo dvasios draugams. Jo vertybių sistema yra visiškai kitokia, nes jis supranta, kad šitaip elgtis negalima. Gaila, kad nedaug tokių žmonių yra. Bet ir Rusijoje ne visi yra putinai. Šioje baisioje policinėje sistemoje kai kurie išeina į gatves ir sako, kad Ukrainos skausmas yra jų skausmas.
Mums, lietuviams, tai yra labai svarbu. Jeigu mes nepalaikysime, nesuprasime, bus kaip su žydais. Mes, mažos tautos, ir toliau būsime aukos. Turime ypatingai rodyti viena kitai solidarumą, nes iš didžiųjų supratimo ar užuojautos negalime tikėtis. Tai parodė ir Gruzijos situacija. Sankcijos tokiam banditui su „pagonais“, kaip V. Putinas, gali sukelti tik šypseną. Žmonės turi mąstyti, jausti, būti solidarūs. Mūsų politiniame gyvenime labai trūksta kritinio mąstymo, todėl ir velkamės daugelio Europos procesų uodegoje.
Didžiausią žalą tautai ir valstybei daro pseudointelektualinis elitas
Žmonės, jų intelektas yra skirtingi, bet visiems turėtų įsijungti pavojaus signalas, kai kažką bandoma paskelbti „nežmogumi“ (juk kadaise „nežmogus“ buvo ir lietuvis-mužikas, kaip ir žydas, karo metais paskelbtas nežmogumi, ar Maidano aikštėje susirinkusius galima šaudyti lyg gyvulius), tada būtina suklusti. Reikia kalbėtis apie esminius dalykus, o ne leistis į paraštes, kitaip nepavyks susikalbėti?
Pereinant nuo knygoje nagrinėjimų prie visuomenės problemų, man atrodo, pačios didžiausios jų – pilietiškumo ir kritinio mąstymo trūkumas. Tai yra intelektualas turi sugebėti eiti prieš srovę. Pas mus tokių yra labai mažai.
Teksto tęsinį skaitykite ČIA.
