Dalijamės Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros profesoriaus Antano Kulakausko veidaknygėje paskelbtais pasvarstymais apie ydingą 2009 m. mokslo ir studijų reformą.
Politikai vos ne vienu balsu pradėjo šnekėti, kad Lietuvoje per daug universitetų, tarsi nors vienas iš jų būtų atsiradęs be valdžios žinios. Tiesą sakant, per pastaruosius tris dešimtmečius Lietuvoje atsirado tik viena iš tikro nauja valstybinė universitetinė aukštoji mokykla – VDU. Visos kitos yra įvairių ankstesnių studijų institucijų rekonstravimo ir pervadinimų rezultatas. Bet šį kartą ne apie tai.
Noriu grįžti prie 2009 m. mokslo ir studijų reformos, kurios pradinio parengimo etape nuo 2006 iki 2008 m. teko dalyvauti. Dar tuomet pastebėjau, kad, išskyrus vieną kitą, daugumai profesionalių politikų, nepriklausomai nuo jų partinės priklausomybės, visuomenės gyvenimas kaip žmonių gyvenimas nė nerūpi. Jie bemaž į viską linkę žiūrėti per valdžios, galios ir tarppartinės konkurencijos prizmę siekdami gauti sau ir savo partijoms kuo daugiau įsivaizduojamų politinių taškų, nekreipdami dėmesio į tai, kad tų taškų siekiama už akivaizdžiai prastos kokybės produktą (įstatymą, nutarimą ar t.t.). Net jei už tai ateityje gaunama politinių „guzų“, realius neatsakingos ir nekompetetingos politikos nuostolius tenka padengti visiems mums, ir, beje, ne tik kaip mokesčių mokėtojams, bet dar ir papildomai primokėti.
Taip nutiko ir su vadinamąja 2009 m. mokslo ir studijų reforma. Tai tapo aišku dar prieš priimant tos reformos įstatymą (2009 m. balandžio 30 d.). Viename iš įstatymo projekto visuomeninių svarstymų, vykusių Seimo rūmuose, projektą pavadinau „raiteliu be galvos, arba dar viena reforma dėl reformos“. Metaforą pasigavo kai kurie žurnalistai, ją ištiražavo, tačiau projektą stūmusiai Švietimo ir mokslo ministerijai bei valdančiosios daugumos lyderiams, turėjusiems dar ir tuomečio Prezidento Valdo Adamkaus palaikymą, tai įspūdžio, žinoma, nepadarė.
O viso ta proga parašyto pamfleto tekstas skamba taip (jį pagarsinau per LRT radiją porą metų vėliau (jei konkrečiai, tai 2011 m. gruodžio 30-ąją), kai Konstitucinis Teismas pripažino nekonstituciniais kai kuriuos esminius tos įstatymo straipsnius):
Valdžios garde prunkščia, kojomis trypia dar vienas „reformų“ klasės žirgas. Jį valdžios vyrai ir moterys ruošiasi paleisti į plačias, bet ne itin vešlias Lietuvos mokslo ir studijų lankas, kuriose ganosi didoka kaimenė žemesnės klasės žirgų. Manoma, kad „reformų“ klasės žirgas pabus už vedlį ir nuves šią kaimenę į už miškų ir pelkių įsivaizduojamai esančias vešlesnes pievas, žinoma, pakeliui atsikratydamas nereikalingais pripažintų žirgelių.
Viskas būtų gerai, tik va bėda – vedliu turintis būti žirgas – ir vėl su raiteliu be galvos. Jau daug tokių žirgų-vedlių su raiteliais be galvos laksto po Lietuvą – trypia kultūros, švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos, viešojo saugumo ir kitas lankas, bet vešlesnių pievų taip ir nesurado, baigia nutrypti esamas arba įklimpo pakelės pelkėse. […]
Politinės fiziologijos požiūriu raitelis, žinoma, su galva. Tik, kad galvoje – jovalas. Raitelis nežino jojimo taisyklių, nesuvokia, kad jos turi atitikti Konstitucijos normas, dorai nemato kelio, kuriuo joja, o ir kelionės tikslą įsivaizduoja miglotai. Drąsindamas save ir savo „sirgalius“ be paliovos garsiai laido užkeikimo formules, bet dėl to, deja, reikalai nesitaiso.
Skubotam ir su ydomis parengto įstatymo priėmimui bandė priešintis Lietuvos mokslininkų sąjunga (tuomet buvau jos pirmininkas). 2009 m. balandžio 7 d. LMS viešame pareiškime buvo nurodyti konkretūs baziniai principai, kurių nebuvimas įstatymo projekte reiškė arba tai, kad įstatymo rengėjai pakankamai neįsigilino į pagrindines struktūrines sistemos negalavimų ir ydų priežastis, arba tai, kad tikrieji jų siekiai skiriasi nuo viešai deklaruojamų.
Štai tie principai: „Įstatymo projektas 1) iš esmės nekeičia ydingo, biurokratinio ir neefektyvaus sistemos valdymo būdo, […] neįtvirtina politikos formavimo ir įgyvendinimo procese nei tikros, abipusiais įsipareigojimais grindžiamos socialinės partnerystės (tarp mokslo, verslo ir kultūros institucijų), nei mokslininkų asociacijų – demokratinėje valstybėje būtino mokslo ir studijų sistemos struktūrinio elemento – dalyvavimo; 2) pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą universitetų autonomijos principą; 3) instituciškai neįtvirtina pagrindiniame Valstybės įstatyme įrašyto mokslo ir dėstymo laisvės principo, o tai reiškia, kad mokslininkams ir dėstytojams nesuteikiama pakankamai instrumentų gintis sistemos viduje nuo galimos administracinės savivalės; 4) nekeičia proporcijų tarp mokslinio tiriamojo darbo ir edukacinio darbo universitetinėse aukštosiose mokyklose mokslinio tiriamojo darbo svorio didinimo kryptimi, be ko kalbėti apie kokybiškesnį mokslą ir studijas visos sistemos mastu – nesusipratimas“.
Pareiškimas baigiamas siūlymu „reformą pradėti ne nuo abejotinos prabos įstatymo priėmimo, o nuo Konstituciją atitinkančio demokratinio, nacionalinio lygmens interesų grupių atstovavimu ir partneryste grindžiamo MOKSLO IR STUDIJŲ POLITIKOS FORMAVIMO MECHANIZMO SUKŪRIMO“.
Tokio mechanizmo nėra iki šiol ir nesigirdi, kad valdžia, verslo ir akademinės bendruomenės galingieji jo pasigestų.
Jei mokslo ir studijų politikos formavimo ir įgyvendinimo mechanizmas liks toks, koks yra, tai reikš, kad ir toliau sistemai ir galimoms jos naujoms reformoms tebevadovaus raitelis be galvos… Tai galų gale gali sistemą ir pribaigti…