Dalijamės Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros profesoriaus Antano Kulakausko veidaknygėje paskelbtais pasvarstymais apie valstybių trapumą-tvarumą rodantį indeksą, padedantį įvertinti nacionalinio ir tarptautinio saugumo lygį vienoje ar kitoje šalyje. Įžanginės mintys – ČIA.
Sprendžiant iš ankstesnėje Veidaknygės paskyroje paskelbto rašinio komentarų, toli gražu ne visi adekvačiai suprato, kas yra tas valstybės trapumas-tvarumas. Bet prieš pateikdamas bendresnio pobūdžio paaiškinimą, pradėsiu nuo atskirų valstybės trapumo-tvarumo turinį sudarančių valstybės gyvenimo aspektų, kaip juos išskyrė ir kiekybiškai įvertino valstybių trapumo indekso sudarytojai, aptarimo.
Taigi pirmasis aspektas ir sykiu rodiklis – demografinė situacija. 2015 m. indekse Lietuvos rodiklis šioje grafoje – 3,3. Toks pats, beje, ir Lenkijos bei Estijos, truputį didesnis – 3,4 – Latvijos. Suomijos rodiklis – 1,5. O štai Rusijos demografinė situacija įvertinta 5,1, Baltarusijos – net 5,6, Ukrainos – 4,5 balo. Sėkmingiausiai iš pokomunistinių šalių senuosius Vakarus besivejančios Slovėnijos – 2,8, JAV – 3,0, o lietuvių emigrantų pamėgtose Airijos – 2,2, Jungtinės Karalystės – 2,6 (priminsiu, kuo rodiklis arčiau nulio, tuo daugiau tvarumo, o kuo arčiau dešimties – netvarumo, trapumo, nestabilumo, rimtų valstybės funkcionavimo problemų ar net žlugimo grėsmės).
Nesileidžiant į detalesnę gyventojų struktūros, demografinės kaitos analizę, galima konstatuoti, kad demografinę situaciją Lietuvoje, kaip ir šiaurinėse jos Baltijos kaimynėse bei Lenkijoje, indekso sudarytojai vertina kaip šiuo metu nekeliančią didesnių komplikacijų valstybės funkcionavimui. Ne vienas turbūt pagalvos, kad tai netiesa – juk emigracija iš Lietuvos (panašiai ir iš Latvijos) mušanti pasaulinius rekordus, primenanti evakuaciją, tuštinanti provinciją. Tai tiesa, bet negatyvios ar net pavojingos valstybės funkcionavimui, tapatybės tęstinumui, jei ne egzistencijai, tokios emigracijos pasekmės pasijus tik po kokių 10–15 metų. O kol kas Lietuvoje strategiškai mąstyti nepajėgiančio valdančiojo elito „netyčinėmis“ pastangomis susiklostė tokia ekonominė ir politinė situacija, kad masinė emigracija tam kartui mažina valstybės valdymo sunkumus – čia suveikia principas pagal lietuvišką patarlę „boba iš ratų, ratams lengviau“ (atsiprašau už nepolitkorektiškumą). Bet ilgainiui jis pradės veikti į kitą pusę.
Antrasis rodiklis rodo vidaus socialinio konflikto – įtampos tarp darbdavių ir samdomųjų darbininkų – laipsnį. Lietuvoje jis lygus – 2,6 balo, truputį didesnis – po 2,9 balo – Latvijoje ir Estijoje (čia įtakos turi ir etnodemografinė situacija) bei 2,8 Lenkijoje. Suomijoje jis, žinoma, visai mažas – 1,5, dar mažesnis – 1,4 – Slovėnijoje ir Airijoje, ir truputį didesnis – 2,1 – JAV bei 2,4 – Jungtinėje Karalystėje (Didžiojoje Britanijoje). Visa tai paaiškinti nesunku. Socialinis konfliktas Lietuvoje daugiausia reiškiasi kalbomis apie nepatenkinamą daugelio samdomų darbuotojų padėtį, jų pačių burbėjimu. Organizuoto protesto veiksmų maža, profsąjungos neskaitlingos, nevieningos ir apskritai dauguma jų leisgyvės. Vyriausybės, kad ir kuriam ideologiniam flangui bepriklausytų, – visos yra darbdavių pusėje, tik nevienodu laipsniu. O potencialų protesto garą nuleisti padeda vėlgi ta pati masinė emigracija. Nedidelį socialinio konflikto karštį minėtose Vakarų šalyse lemia, žinoma, kitos priežastys, bet čia jų nesiaiškinsime. Beje, Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos skaičiai, rodantys socialinio konflikto laipsnį ir mastą, didesni: atitinkamai 5,7; 4,1; 4,4.
Trečiasis rodiklis – įtampos (ar konflikto) tarp etninių grupių laipsnis. Jis visose aptariamose šalyse, išskyrus Suomiją (1,6), Airiją (1,9) ir iš dalies Slovėniją (3,9), ženkliai didesnis ir netvarumą smarkiau didinantis (didina, žinoma, ne rodiklis, o pats matuojamas socialinio ir politinio gyvenimo reiškinys) nei pirmieji du veiksniai. Lietuvoje šis rodiklis – 4,3 balo, Lenkijoje netgi šiek tiek aukštesnis – 4,4. Latvijoje jau valstybei pavojų keliantis – 7,4, šiek tiek mažesnis – 6,5 balo – Estijoje. Nemenkas, aukštesnis nei Lietuvoje, jis ir JAV – 5,0 bei JK – 5,6. Labai aukštas, prie sprogimo ribos – 9,3 – Rusijoje, truputį žemesnis – 7,0 – Ukrainoje ir netgi Baltarusijoje – 6,8 (nežinau, kuo paaiškinti). Įtampa Lietuvoje tarp lenkų mažumos, Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose sudarančios daugumą, ir lietuvių daugumos nemažu laipsniu palaikoma ir dėl aiškios, nuoseklios Lietuvos vyriausybės politikos lenkų klausimu stokos.
Ketvirtasis rodiklis – protų nutekėjimo ir kvalifikuotos darbo jėgos arba viduriniosios klasės emigracijos mastas. Ne emigracija apskritai – masinė nekvalifikuotos ar mažai kvalifikuotos darbo jėgos (darbininkų) emigracija į šį rodiklį neįeina, priskiriama prie demografinės situacijos kaitos keliamų problemų. Mat protų nutekėjimas ir viduriniosios klasės atstovų pasitraukimas mažina, be kita ko, ir valstybės intelektualinį bei kultūrinį potencialą, žinoma, ir ekonominį bei visokį kitokį. Suprantama, kad ekonominės periferijos ar pusiauperiferijos valstybės šiame segmente tampa nemokamais donorais, o ekonominio branduolio šalys – naudos gavėjomis. Taigi Lietuvos rodiklis šioje kategorijoje – 4,2, Latvijos – 4,4, toks pats ir Lenkijos, truputį didesnis – 4,5 – Rusijos, didokas – 5,5 – Ukrainos. Baltarusijos ir Estijos – ženkliai mažesni – po 3,5, nors dėl skirtingų priežasčių: Baltarusijoje – dėl režimo politikos ribojimų, Estijoje – dėl kryptingos nacionalinės strategijos ir tam tikra prasme pasinaudojant Suomijos artumu. Besivystanti Slovėnija, kaip ir išsivysčiusi Airija turi tokį patį rodiklį – po 2,8. Na, o Jungtinėje Karalystėje (2,1) ir be konkurencijos JAV (1,5 ) yra protų priėmimo (imigracijos) šalys. Grįžtant prie Lietuvos, situacija nelinksma, bet kol kas netragiška. Bet ji gali smarkiai pablogėti valdžiai ėmusis dar vienos beprotiškos aukštojo mokslo reformos. O apie jos būtinumą dabar kalba visi, kas netingi, nors kvalifikuoto proto balso tarp kalbančių politikų beveik negirdėti. Vėl skamba „konsolidacijos“ ir „optimizacijos“ eufemizmai, kuriais gal net nesąmoningai pridengiamas griaunamojo pobūdžio politinis veiksmas, ne optimizuojantis sistemą, o silpninantis jos galimybes. Proto ir proto „gamybos“ sferos reforma Lietuvoje yra reikalinga, bet tik protinga, o ne dar vienas žirgas su raiteliu be galvos, kaip kad buvo dauguma reformų Lietuvoje. Priešingu atveju galutinai tapsim Lotynų Amerikos tipo šalimi.
Penktasis valstybės trapumą-tvarumą matuojantis kriterijus – ekonominė ir socialinė nelygybė. Pagal šį kriterijų iš visų šiame rašinyje minimų šalių Lietuva geriau atrodo tik už daugelio ir netgi oficialiai nekenčiamą Rusiją, ir truputį geriau už Baltarusiją. Rusijos balas – 6,4, Baltarusijos – 5,2, Lietuvos – 5,0. Tiesa, šiuo požiūriu ne ką geriau atrodo ir JAV – 4,8 balo. Vis dėlto šio rodiklio pavojaus valstybės tvarumui požiūriu Lietuvos ir JAV lyginti neverta – ne tie mastai, ne ta politinė kultūra ir ne ta sumarinė ekonomikos ir valstybės galia, o svarbiausia – nuo JAV daugiau ar mažiau, vienaip ar kitaip pasaulyje priklauso beveik viskas, nuo Lietuvos – mažai kas, netgi jos pačios raida priklauso ne tik nuo jos pačios, bet dar mažiau priklauso nuo jos pačios, kai galvojama, kad visai nuo jos nepriklauso… Šiame indekse pateikiamas Ukrainos rodiklis – 4,7 – dėl pastaraisiais metais vykstančio drastiško ekonomikos nuosmukio ir skurdo didėjimo jau neaktualus. Latvijos rodiklis – 4,6, o Estijos – 3,7, toks pats kaip ir Jungtinėje Karalystėje (Didžiojoje Britanijoje) ir netgi geresnis, nei į socialdemokratinį gerovės valstybės modelį besiorientavusios Slovėnijos – 3,9. Airijoje šis rodiklis – 2,7, o praktiškai nepralenkiama pagal jį Suomija – 1,0. Skaitantiems dar priminsiu, kad tai ne nelygybės apskritai indeksas, o nelygybės poveikio valstybės trapumui-tvarumui ir saugumui indeksas. Kad Lietuva galėtų išeiti pagal šį indeksą iš pavojingos zonos, reikalinga kryptinga ilgalaikė strategija, tikrai nacionalinis, o ne vien tarppartinis susitarimas. Ir jau nieko šioje srityje iš esmės pakeisti negali rinkiminiai partijų pažadai, kad ir kokie dosnūs jie bebūtų.
Šeštąjį kriterijų galima iš esmės vadinti ekonomikos tvarumo-netvarumo kriterijumi. Ir pagal šį kriterijų Lietuva atrodo liūdnai, nepaisant augančių BVP skaičių. Prasčiau net negu Rusija ir iš aptariamos šalių grupės lenkia tik Baltarusiją ir Ukrainą. Ir neverta guostis, kad šiuo atveju ekspertai ką nors ne taip suskaičiavo ar suprato. Lietuvos rodiklis – 5,0, Rusijos – 4,4, Baltarusijos – 6,1, Ukrainos – 6,5. Latvijos – 4,0, Estijos – 3,6, Lenkijos – 4,1, Slovėnijos kažkodėl – tik 4,2. Atspariausia griuvimui JAV ekonomika, jos rodiklis – 2,8, nes tai globalios ekonomikos galios ir finansų valdžios centras. JAV nėra nepažeidžiama, bet vis dėlto mažesniu, labiau reguliavimui pasiduodančiu mastu nei kitos šalys. Įdomumo dėlei likusių šio aptarimo šalių rodikliai: JK – 3,9, Airija – 4,1, Suomija – 3,8.