Šiandienos Evangelijos skaitinys mums primena Jėzaus atsimainymą ant Taboro kalno – Dievo Sūnaus tikrovė, dengiama žmogiškosios prigimties, akimirką išryškėjo ir Jėzus pasirodė tuo, kas yra – Pasaulio Šviesa (Jn 8, 12). Apreikšdamas savo dieviškąją Sūnystę, Kristus atskleidė ir sudievinimo slėpinį – tiems, kurie Jį įtiki, Jis suteikia galią tapti Dievo vaikais (Jn 1, 12).
Kad išliktume Šviesos vaikai ir nusileidę nuo kalno, nepakanka vien priglausti našlaičius, pasirūpinti seneliais, globoti vargšus, lankyti kalinius – krikščionis privalo ne tik kovoti su blogio pasekmėmis, bet ir keisti struktūras, dėl kurių tas blogis kyla, kurti įstatymus ir institucijas, kurios užtikrintų teisingumą ir pažabotų blogį. Ir išlikti tvirti, kai taps – kaip ir Kristus – prieštaravimo ženklu pasaulyje.
Bet… „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!“ (Rom 8, 31), – sako apaštalas Paulius. Tad junkimės maldoje už Lietuvą Tiesoje: tegul Pasaulio Šviesa atmaino mus ir sustiprina, kad rinkdamiesi neliktume viešosios nuomonės linguojamomis nendrėmis.
Metropolitas Antonijus iš Surožo. Išpažinties tikslas ir nuodėmės esmė
Išpažinties tema tarsi visiškai nereikalinga žmonėms, kurie gimė ir buvo išugdyti Bažnyčioje. Tačiau, matant kokia bevaisė dažnai būna žmogaus išpažintis (kalbu tiek apie kitus, tiek apie save), tenka nuolat susimąstyti: kas yra išpažintis? Kodėl mes išpažįstame savo kaltes, kuo ji įpareigoja, į ką veda?
Kai apmąstau savas išpažintis arba tas, kurias teko išklausyti, man atrodo, kad labai dažnai išpažintis yra akimirka, kai mes paprasčiausiai norime nusimesti naštą, norime išsivaduoti nuo kankinančios nuodėmių svorio, idant būtų lengviau gyventi. Vienas berniukas, kurio sesuo paklausė, kodėl jis eina išpažinties, pasakė: tam, kad numetus buvusių nuodėmių dalį, atsilaisvintų vieta naujoms nuodėmėms. Man regis, jog tai nėra vien tik šio berniuko požiūris, tai daugelio suaugusiųjų požiūris.
Ateiname išpažinties norėdami palengvinti savo sielą, siekdami nusimesti praeities naštą. Tačiau ar ateiname tam, kad iš esmės susitaikytume su Dievu, susitaikytume su savo sąžine, susitaikytume su savo artimaisiais, išlaisvėtume nuo praeities, idant galėtume pradėti naują gyvenimą?
Tai pirmas klausimas, kurį kiekvienas iš mūsų turi permąstyti. Ne tik tam, kad susidarytume savo nuomonę, bet kad atgailautume, jei iš tiesų kaip tas berniukas ateiname išpažinties tik norėdami nusimesti dalį naštos, kad būtų lengviau gyventi, bet ne siekdami atsiversti iš nuodėmingos praeities. Kai kalbu apie „nuodėmingą praeitį“, nekalbu apie tai, kas mumyse yra netobulo, nes tai – viso gyvenimo darbas. Bet apie tą praeitį, kurią mes įsisąmoninome, išvydome visą jos nuodėmingumą, kuria pasibjaurėjome, kurią norime ne tik atidėti į šalį, bet sunaikinti, kad jos neliktų.
Šventojo Varsonofijaus Didžiojo darbuose yra puiki vieta, kuri griežtai mus smerkia už nederamą atgailą. Jei mes iš tiesų išvydome vienos ar kitos nuodėmės, kuri buvo mus įkalinusi, bjaurastį, jei mes iš tiesų ligi širdies gilumos krūptelėjome nuo šios nuodėmės šlykštumo ir nuo to purvo, kurio ši nuodėmė pridrėbė į mūsų sielą, tai galime pasiekti tokią būseną, kai iš tiesų apraudame savo nuodėmingumą: ne akių, bet širdies ašaromis apraudame, visa savo sudrebinta esybe apraudame, ir mums tampa aišku, jog mes niekada prie šios nuodėmės negalime grįžti. Šventojo tvirtinimu, tik tada galime sakyti, kad mūsų nuodėmė atleista.
Jis taip pat rašo: jei patyrėme tokį apsivalymą, jei mūsų nuodėmės įsisąmoninimas su visa jos bjaurastimi mus sukrėtė iki prigimties gelmių, jei suvokiame, kad daugiau niekada negalime grįžti prie šios nuodėmės, nes šlykštimės ja – tai galime tikėtis, jog Dievas atleido mums šią nuodėmę, apvalė mus ir išgydė, netgi nebūtina ją išpažinti dvasininkui, nes tam, ką Dievas jau atleido, nereikia tolesnio apvalymo ir atleidimo.
Bet čia jau antras klausimas. Kas iš mūsų kada nors išgyveno vieną ar kitą nuodėmę taip, tarsi ji žudytų mūsų sielą, būtų žmogžudystė, kaip dalyvavimas nukryžiuojant Kristų? Šį klausimą turėtume sau kelti – nes nuolat grįžtame išpažinti tas pačias nuodėmes. Negi mes jų nejaučiame? Negi jos mums tiek mažai reiškia? Jei iš tiesų suvoktume, kad tai nuodėmės, ar galėtume taip ramiai prie jų grįžti?
Apaštalas Paulius sako, jog esmė yra ne nuodėmės dydis, bet tai, kad mes renkamės nuodėmę. Mano supratimu, tai galime pavaizduoti šiuo vaizdiniu: tarp Kristaus ir šėtono sritys atskirtos upe. Vietomis ji siaura, ją galime perbristi, vietomis ji plati ir gili. Tačiau esmė ne ta, kurioje vietoje pereiname šią upę, bet ta, kad mes palikome Kristaus žemę ir perėjome pas šėtoną. Tai labai paprasta ir kartu siaubinga.
Nuodėmė – tai pasirinkimas tarp Dievo ir Jo priešininko, tarp gyvenimo ir mirties, tarp šviesos ir tamsos. Tai gali būti ne piktavalis pasirinkimas. Ta prasme, jog mes nesakome: „Aš atsižadu Kristaus ir pereinu pas šėtoną“. Bet tai pasirinkimas, kuris dažniausiai lydimas tokių minčių: „Kaip nors prasprūsiu. Tai nėra labai svarbu. Aš padarysiu sau nuolaidą ir kurį laiką paliksiu Kristaus sritį, pereisiu ten, kur nejausiu sąžinės priekaištų ir tamsos srityje nebeatrodysiu sau toks tamsus, koks atrodau šviesos srityje.“
Tai nuodėmės esmė. Kai nusidedame, mes kartojame tą patį kelią. Kartais piktavališkai, o kartais lengva širdimi: „Juk viską galima atkurti.“
Taip atkurti galima, bet ne taip lengvai – sugrįžti galima, bet tai sunku. Taip, mes galime perkirsti upę ir kita kryptimi. Kartais užtenka perbristi, kartais tenka plaukti. Bet kokie mes sugrįžtame?
Mes grįžtame ne tokie, kokie buvome iki tol, kol atsižadėjome draugystės su Dievu ir perėjome į Jo priešininko sritį, grįžtame purvini, sužeisti, dažnai – labai smarkiai sužeisti. Išpažintis, apie kurią čia kalbu, ir yra sugrįžimas į gyvenimą. Tai nėra vien tik apsivalymas. Tai nėra tarsi nusiprausti pirtyje ir pasijusti švariam, tarsi praeities nebūtų buvę. Tai yra susitaikymas. Tačiau ne paprasčiausiai susitaikymas su savo sąžine: „Dabar aš jau kitas, daugiau nebenoriu nusidėti“. Bet susitaikymas su Dievu, kuriam buvome neištikimi, kurio atsižadėjome, buvome pasirinkę kitą šeimininką, kitą gyvenimo vedlį.
Mes žinome, kas yra susitaikymas kasdieniame gyvenime. Jei su kuo nors susipykome ar net jam nežinant jį šmeižėme, platinome gandus apie jį, privalome ateiti pas tą žmogų, atsiverti jam ir pasakyti: „Tu mane vadini draugu, tu su manimi visada elgiesi kaip su draugu, tačiau aš – ne. Aš – išdavikas, toks kaip Judas. Aš atsižadėjau tavęs, kaip Petras atsižadėjo Kristaus pavojaus akivaizdoje. Tačiau aš atsižadėjau be jokio pavojaus. Man niekas negrėsė, aš susiviliojau kažkuo kitu, kas man tuo metu atrodė svarbiau nei Tavo draugystė.“
Taip mes turime suprasti ir nuodėmių išpažinimą. Nesvarbu, ar nusidėjome truputį, ar labai (nuodėmės dydis matuojamas ne kokiais nors objektyviais matais, o ta meile, kuri yra arba kurios nėra) – jei net ir tarsi nesunkiai nusikaltome žmogui, kurį labai mylime, mums atrodo katastrofa, mus giliai žeidžia. Kai mes žmogų mažai mylime, tai paprastai galvojame: „Na ir kas? Užsimirš. Negi tai svarbu? Ar mums reikia dėl to graužtis ir stengtis susitaikyti? O gal paprasčiausiai užtenka nurimti…“
Čia iškyla klausimas apie mus išpažinties metu: ar ateiname išpažinti nuodėmes tikram susitaikymui, ar tik tam, kad mums taptų ramiau ir jaukiau gyventi?
Išpažįstant nuodėmes Dievui yra dar viena problema. Kai meldžiamės, išpažįstame Jam savo kaltes – ar karšta širdimi, ar šaltai – mes iš Jo negirdime nei vieno žodžio, nei priekaišto, nei susitaikymo. Jis tarsi tyli. Reikalinga labai jautri siela, kad pajustume, ar susitaikėme su Dievu, ar ne.
Čia glūdi didelis skirtumas tarp susitaikymo su Dievu ir žmogumi. Kai ateiname susitaikyti su žmogumi, jis gali mus išklausyti ir pasakyti: „Aš nebetikiu tavo draugyste.“ Arba: „Ne, negaliu tau atleisti, tu mane per giliai sužeidei, tu mane pernelyg įžeidei, nemanyk, kad vien atsiprašymo žodžiais gali visa tai ištrinti. Tu turi man įrodyti savo žodžių tiesą kokiu nors veiksmu ar net žygdarbiu. Dabar mūsų draugystė susvyravusi. Ją atkurti nebus lengva.“
Apie tai verta susimąstyti: nes mes pernelyg lengvai tikimės, jog pakanka Viešpačiui išsakyti savo nuodėmes, išsakyti savo apgailestavimus, ir Jis mums atleis. Aišku, atleis. Negi Jis ne Dievas? Jis gyveno, mokė ir mirė už mus ant Kryžiaus.
Tai, kad Jis „mirė ant Kryžiaus“, mes pernelyg dažnai užmirštame. Šventojo Serafimo pokalbiai turėtų mus labai sukrėsti. Šventasis sakė: kai mes atgailaudami stojame Viešpaties akivaizdoje – taip, Jis gali mums atleisti ir Jis atleidžia. Ta prasme, jog neatstumia, tačiau prisiminkite, kokią kainą Jis sumokėjo už galimybę viską atleisti. Prisiminkite, nes Jis kiekvienam iš mūsų gali pasakyti, kad esame Jo nukryžiuotojai. Taip, tiesiogine prasme mes dalyvaujame Jo Nukryžiavime ir Jis mus užtaria: Tėve, atleisk jiems, jie nežino, ką daro…“
Tie, kurie Jį nukryžiavo prieš du tūkstančius metų, nežinojo ką daro. O mes negi nežinome? Negi mes nežinome viso to, kas pasakyta Evangelijose? Ar mes nežinome, jog Viešpats numirė ne tik už mus, bet ir dėl mūsų, kad jei nebūtų mūsų nuodėmių, mažos ar didelės mūsų nuodėmės, paklydimo, išdavystės, Jam nereikėtų mirti? Jei žemėje būtų buvęs tik vienas nusidėjėlis (taip sakė Serafimas), tai Kristus būtų numiręs už jį, vienintelį. Vadinasi, kiekvieną kartą, kai aš žudau savo sielą, kai save niekinu, kai tampu išdaviku, aš tampu atsakingas už Kristaus nužudymą.
Tai turėtų versti mus susimąstyti, kad tam tikru požiūriu nėra didelių ir mažų nuodėmių. Aišku, yra nuodėmių, kurios iš karto gali sunaikinti mūsų sielą, yra ir ne tokių pražūtingų nuodėmių, tačiau visos nuodėmės reiškia dalyvavimą Kristaus nukryžiavime. Ir mus atrodo, kad nusiplauti šias nuodėmės taip lengva? Paradoksalu, bet nuodėmę, mums atrodančią didele, mes dar sugebame labai apgailėti. Bet kaip su tomis, kurias vadiname menkomis? Mums atrodo, kad pakanka pasakyti „Viešpatie, atleisk“ ir jos bus nuplautos.
Pasakojama, kad kartą pas vienuolį atėjo dvi moterys išpažinti nuodėmių. Viena jų sakė, jog ji labai nuodėminga, nes yra padariusi didžiulę nuodėmę, o kita sakė, kad nėra sunkiai nusidėjusi, bet, kaip visi žmonės, yra padariusi daug smulkių nuodėmių. Vienuolis joms tarė: „Eikite į lauką. Tu (padariusi sunkią nuodėmę) surask sunkiausią akmenį, kokį tik gali pajudinti, ir atrisk jį man, o tu, padariusi smulkių nuodėmių, atnešk man tiek akmenukų, kiek nuodėmių padarei.“ Abi įvykdė, kas liepta. Tada vienuolis tarė: „O dabar eikite ir padėkite akmenis ten, iš kur paėmėte.“ Abi vėl išėjo. Moteris, padariusi sunkų nusikaltimą, grįžo netrukus, nes nesunkiai rado tą vietą, iš kurios buvo paėmusi akmenį. Na, o po kurio laiko grįžo ir antroji. Ji grįžo su akmenimis ir sakė: „Neįmanoma atrasti jų vietos. Jų labai daug.“ Tada vienuolis joms pasakė: „Taip yra ir su nuodėme. Jei iš tiesų atgailauji dėl sunkios nuodėmės, tai tarsi atgal padedi sunkų akmenį. Tačiau ypač sunku atsikratyti smulkių akmenukų, nes nežinai, į kurią vietą juos padėti, iš kur jie paimti.“
Apie tai verta susimąstyti. Beprasmiška rinktis, dėl ko verta atgailauti, o dėl ko – ne. Nes mes nežinome, ar sugebėsime nuo savęs nusimesti tą lengvą akmenuką, kurį nešiojamės. Nesvarbu, ar nusižengimas mums atrodo menkas, ar didelis – mes vis vien peržengėme ribą, perėjome iš Dievo teritorijos į priešininko teritoriją, iš šviesos teritorijos – į tamsos teritoriją, ir sugrįžti šviesūs, neišsipurvinę jau negalime. Idant išpažintis būtų ir apsivalymas, ji turi būti tikras susitaikymas.
Tačiau susitaikymas su kuo? Kai einame išpažinties, mes daugiausia galvojame, jog reikia susitaikyti su Dievu, ir pakanka Jam papasakoti tiek, kiek sugebame, kad Jis pasakytų: „Na, atleidžiu tau.“
Tačiau taip nėra. Nes daugumą nuodėmių padarome žemindami, niekindami, įžeisdami savo artimuosius, ir susitaikymas turi prasidėti nuo susitaikymo su tuo, kuriam esame nusikaltę. Dievas negali mums atleisti to, ką padarėme kitiems žmonėms, kol patys nieko nepadarėme, kad ištaisytume savo klaidas. Dievas negali atleisti, kol nebandome susitaikyti su tais, kuriuos įžeidėme, kol neapnuoginame prieš juos savo nusižengimų gėdos ir bjaurasties.
Taip pat turime susitaikyti ne tik su Dievu, bet ir su savimi. Mes turime vėl tapti vieningi, o ne suskilę, sumišę. Deja, susiskaldymas yra nuolatinė mūsų būsena. Prisiminkite, apaštalas Paulius sako, kad nekuriame to gėrio, kurį mylime, tačiau nuolat kuriame tą blogį, kurio nekenčiame. Mes esame suskilę – neretai turime teisingų minčių, bet neteisingų širdies troškimų, dorų siekių, bet linkstame į nedorybes.
Iš rusų kalbos vertė Andrius Navickas
Taip pat šiandien, kovo 1-ąją, Lietuvos Vyskupų Konferencija kviečia švęsti Maldos už viso pasaulio lietuvius dieną. Esame kviečiami dėkoti Dievui už bendrą žemę ir likimą, prisiminti visus vienos tautos vaikus, ilgam ar laikinai pasklidusius po 42 kraštus, pavesti Dievui savo tautos ir tautiečių ateitį.