Antrojo Velykų sekmadienio Geroji Naujiena: „Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20, 29)

Pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“ Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos.“

Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu.“

Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis.“ Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas“! Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“

Pabaiga

Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą. (Jn 20, 19–31).

Šiandien skaitydami Evangeliją dalijamės mokinių džiaugsmu regint Prisikėlusįjį, dovanojantį esminę kiekvienam krikščioniui Dievo patirtį – Jo gailestingumą, Jo meilės iki galo slėpinį. Pasitikėdami Jo žodžiu junkimės maldoje už Lietuvą Tiesoje: kartu su apaštalu Tomu patikėkime mirtį nugalėjusio Jėzaus žaizdų paliudyta žinia – esame sutaikinti su Dievu ir Jo mylimi – ir gailestingumo darbais – prisilietimu prie artimo, prie bendruomenės žaizdų – būkime Prisikėlimo vaikais, Jo ramybės skleidėjais.

* * *

Br. Jonas Chrizostomas. Palaiminti, kurie tiki nematę, bet palietę

Po prisikėlusio Jėzaus pasirodymo mokiniai Tomui kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu.“

Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis.“ Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Jėzus jam pasakė: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20, 19–29)

Per Didįjį Velykų tridienį, pakartodami liturginiais gestais mokinių kojų plovimą, Jėzaus kryžiaus kelio stotis, pagerbdami Kryžių, tikintieji, taip sakant, labai daug visko mato, girdi, paliečia. Po prisikėlimo Jėzus nebėra iš šio pasaulio, Jis duodasi sunkiai atpažįstamas tiek iš išvaizdos, tiek iš balso, Jis nebenori būti laikomas, liečiamas, na bent jau kaip mes esame įpratę paliesti rankomis…

Per Velykų laiką kiek sutrinkame, nes mūsų jausmai, juslės nebeturi už ko „užsikabinti“. Tai Tomo atvejis: jis, kaip ir daugelis mūsų, nematė kitiems draugams pasirodžiusio prisikėlusio Jėzaus. Jų liudijimo jam neužtenka, jis teigia patikėsiąs tik jei pats Jėzų pamatys ir Jį apčiupinės. Tomas reaguoja kaip normalus, sveikai protaujantis žmogus, ir vis dėlto prisikėlęs Viešpats jį kviečia žengti dar vieną žingsnį toliau. Mokinys Tomas reaguoja sveikai, nes matyti, o ypač liesti yra būdinga protu besivadovaujančiam žmogui. Pasitelkę regą įveikiame tolius, galime per atstumą tyrinėti žvaigždes, nepalikdami žemės.

Paliesti – kai šiame veiksme protas „susivienija“ su ranka – tai labiausiai patirti, kad kažkas tikrai yra, egzistuoja. Šiuo požiūriu visi kiti pojūčiai yra ne tokie patikimi ir ne tokie tikslūs (akis gali apsigauti matydama vandenyje „lūžtantį“ lazdos galą; skaniai užuosti galime ir tai, kas visiškai neskanu), tuo metu lytėjimas, nors ir iš košmaro būtume pabudę, mus nuramina, nes palietę savo lovą, spintą suvokiame, kad tikrai nesame atviroje jūroje, apsupti ryklių. Kaip proto vedamam žmogui, Tomui nieko negalima prikišti.

Vis dėlto prisikėlęs Jėzus neleidžia savęs įsprausti į jokias proto ribas – štai kodėl pirmas dalykas, apie kurį kalba šio sekmadienio evangelija, yra Jėzaus įžengimas į užrakintą kambarį, kur buvo mokiniai. Jėzus „nesilaiko“ elementariausių gamtos dėsnių – jis eina kiaurai per duris: „Jėzus atėjo durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje“ (Jn 20, 19. 26). Ir būtent tai Tomas pirmiausia pamato! Netrukus Jėzus intelektualiajam Tomui leidžia save „pačiupinėti“: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną“ (Jn 20, 27). Tikrai, čia negali būti niekas kitas, kaip tik Jėzus – jo kūne įrėžtas aiškiausias parašas, kad tai jis, o ne koks fantomas, kurio pirštu nepaliesi! Tas Jėzus, kuris nebėra iš šio, materialaus, pasaulio, nes eina kiaurai sienas, uždarytas duris, vis dėlto turi tikrą paliečiamą kūną!

Tomas neprašo Jėzaus dėl to „pasiaiškinti“ ir viską logiškai išdėstyti, kaip tai gali būti. Modernų žmogų toks proto skandalas-nesąmonė (apčiuopiamas kūnas įeina pro užrakintas medines duris neužkliūdamas!) veikiausiai galutinai užblokuotų ir neleistų eiti toliau. Tomui svarbiausia buvo ne parašyti ateinančioms kartoms mokslinį traktatą apie prisikėlusių kūnų įstabias savybes, bet susitikti su Jėzumi, su tuo pačiu Jėzumi, kurį jis, Tomas, pažino iki nukryžiavimo. Kai protu atrandu, „paliečiu“, kad asmuo, apie kurį iki šiol girdėjau tik pasakojant, tikrai yra, antras dalykas, į kurį veda protas, yra susitikimas su tuo asmeniu. Kai realiai ir asmeniškai ką nors susitinku, galiu sakyti, kad „išėjo jį paliesti“. Kitaip tariant, protas tikinčiajam pagelbėja, kad tikėjimas nesiremtų nuogirdomis, abejotinais regėjimais, prietarais, taigi, kad tikėjimas būtų tikras, tvirtas.

Pasitelkęs protą tikėjimas paliečia tai, kas nematoma. Protas yra nepakeičiamas tikėjimo bičiulis arba tarnas, kuris, leidęs atpažinti realųjį Viešpatį, užleidžia vietą tikėjimui, t. y. mylinčiam ir pasitikinčiam santykiui su Dievu, asmeniškam susitikimui su Juo. Liuteris sakytų: „Tikiu, nes tai – absurdas“, apaštalas Tomas čia tarsi sako: „Tai nėra absurdas, todėl tikiu.“ Proto didybė ir yra – atradus, jog Dievas egzistuoja, kad šis Jėzus tikrai yra realus mano gyvenime, – pripažinti, jog jis, protas, per mažas suvokti Dievo begalybę, Jo didybę, kaip akis yra per silpna ilgai žvelgti į saulę ir nesudegti.

Jėzus mokiniams atskleidžia svarbią tiesą: tikėjimas proto nenuvertina, priešingai, protas, jei jis bendradarbiauja su tikėjimu, yra pakeliamas aukščiau, pasiekia šviesos palaimą: „Palaiminti, kurie tiki nematę.“ Tad prašykime Prisikėlusįjį mums tokio tikėjimo, kuris padėtų mums paliesti Dievo buvimą mūsų gyvenime.

lzinios.lt

* * *

Popiežiaus Jono XXIII romumo dekalogas

Tik šiandien aš pabandysiu gyventi kaip niekada –
neketindamas išspręsti viso gyvenimo problemų.

Tik šiandien aš būsiu mandagus ir paslaugus –
nieko nekritikuosiu ir nesikėsinsiu ką nors pataisyti ar drausminti, išskyrus save patį.

Tik šiandien aš būsiu laimingas,
nes esu sukurtas laimei ne tik būsimame pasaulyje, bet ir šiame.

Tik šiandien aš prisitaikysiu prie aplinkybių,
nenorėdamas, kad jos paklustų mano užgaidoms.

Tik šiandien aš paskirsiu dešimt minučių gerai knygai,
prisimindamas, kad kaip maistas reikalingas kūnui, taip gera knyga – sielos gyvenimui.

Tik šiandien aš padarysiu gerą darbą ir apie tai niekam nepasakosiu.

Tik šiandien aš padarysiu nors vieną dalyką, kurio nenoriu,
ir jei būsiu įžeistas, aš pasistengsiu, kad niekas apie tai nesužinotų.

Tik šiandien aš susidarysiu smulkią dienotvarkę,
gal aš jos neįvykdysiu, bet ją vis tiek parašysiu.
Ir saugosiuos dviejų negandų: skubėjimo ir neryžtingumo.

Tik šiandien aš tvirtai tikėsiu (net jei aplinkybės bus priešingos),
kad Apvaizda rūpinasi manimi taip, tarsi daugiau niekas pasaulyje neegzistuotų.

Tik šiandien aš nesibaiminsiu
ir ypatingai nebijosiu gėrėtis tuo, kas gražu, ir tikėti gerumu.

Aš galiu daryti gėrį dvylika valandų ir nenuleisti rankų.
Bet jei galvočiau, kad turiu tai daryti visą gyvenimą – pritrūkčiau drąsos.

Iš pranc. k. vertė ses. Danguolė Gervytė RA

gailestingumas.com

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
8 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
8
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top