Antanas Manstavičius | Alfa.lt
Kaip ateityje išlaikyti taikų protestų Ukrainoje pobūdį? Ar viskas padaryta, kad būtų išvengta kraujo praliejimo Kijevo Gruševskio gatvėje? Ar pavyks Ukrainos gyventojams atsikratyti sovietinio palikimo ir sukurti laisvų piliečių visuomenę? Apie tai ir ne tik naujienų portalas Alfa.lt Ukrainos sostinėje Kijeve vasario pradžioje kalbėjosi su „Euromaidano visuomeninio sektoriaus“ aktyvistu Andrijumi Kohutu.
PIRMOJI DIENA MAIDANE: REVOLIUCIJA SUKILĖLIŲ ŽODŽIAIS
MAIDANO PULKININKAS: BAIMĖS NEBĖRA – JAU PEREITI VISI RUBIKONAI
SIBIRIETĖ KIJEVE: NENORIU, KAD UKRAINA TAPTŲ PANAŠI Į RUSIJĄ
MAIDANO AKTYVISTAS: STATYTI BARIKADAS IŠMOKAU VILNIUJE
Didmiestyje, sukrėstame neseniai praėjusių kruvinų susirėmimų Gruševskio gatvėje, daugelis pašnekovų atvirai kalbėjo apie laukiančią didelę kovą ir žadėjo keršyti specialiosios paskirties milicijos dalinio „Berkut“ smogikams. A. Kohutas kartu su bendražygiais nevyriausybinių organizacijų nariais sąmoningai renkasi kitą kelią, tačiau pabrėžia, kad išvengti tolesnio kraujo praliejimo nebus taip lengva.
Kaip atsirado „Euromaidano visuomeninis sektorius“?
Mes susiorganizavome po to, kai naktį iš lapkričio 29 į 30 dieną buvo išvaikytas studentų Euromaidanas Nepriklausomybės aikštėje. Viskas savaime persikėlė į Michailo aikštę (ten esančiame vienuolyne slėpėsi sumušti protestuotojai – Alfa.lt). Įvairių visuomeninių organizacijų aktyvistai pradėjo tvarkyti aikštę, kur rinkosi minia. Mūsų tikslas buvo padėti tiems, kurie išėjo protestuoti. Koordinavome savanorius, apgyvendinome žmones, atvykusius į Kijevą iš kitų regionų, organizavome šiltų drabužių surinkimą ir paskirstymą. Jau vėliau, kai viskas persikėlė atgal į Nepriklausomybės aikštę, organizavome maitinimą. Buvo įsteigtas ir informacinis centras. Mes taip pat rengėme įvairias akcijas, kurių tikslas buvo sumažinti agresijos ir išlaikyti taikų protesto pobūdį.
Mums tai neblogai sekėsi beveik du mėnesius. Tačiau diktatūrinių įstatymų, kaip mes juos vadiname, priėmimas sausio 16 dieną, kaip ir tai, kad valdžia faktiškai niekaip nereagavo į daugiamilijoninius protestus, išprovokavo įvykius Gruševskio gatvėje.
Mes ir toliau nenuleidžiame rankų. Renkame informaciją, kas vyksta Kijeve ir regionuose, bei ją platiname Ukrainoje ir už jos ribų. Taip pat bendraujame su parlamento deputatais, bandome daryti įtaką naujų teisės aktų leidybos srityje. Gaila, kad nebuvo balsuota dėl mūsų parengto amnestijos įstatymo – daugumos pasirinktas kitas variantas. Dar viena veiklos sritis – mėginimas perduoti informaciją jėgos struktūroms, milicijai. Gal matėte – Gruševskio gatvėje buvo pastatytas didelis televizoriaus ekranas. Tai kaip ir bendra iniciatyva. Daug skirtingų grupių norėjo tai padaryti, o mes su visais susitikome ir ėmėmės darbo.
Kartais sakoma, kad protestų judėjimas net keletą kartų buvo išsikvėpęs, o valdžia pati jį pakursčiusi. Jūsų manymu, kodėl taip nutiko?
Iš tiesų taip. Daugiau nei du mėnesius tęsiasi absurdiška situacija. Užtenka prisiminti, kaip viskas prasidėjo. Kai pasidarė aišku, kad Vilniuje tikrai nebus pasirašyta Asociacijos su ES sutartis, Maidane susirinkę studentai ir kiti aktyvistai planavo sekmadienį paskutinį kartą surengti mitingą. Po jo visi ketino išsiskirstyti. Tačiau smurtinis naktinis išvaikymas visus labai pakurstė, ir į gatvę išėjo daugiau nei milijonas piliečių. Po to protestas vėl buvo kiek išsikvėpęs, tačiau valdžia pamėgino visus išvaikyti naktį iš gruodžio 10 į 11 dieną. Po to buvo diktatūriniai sausio 16 dienos įstatymai.
Nežinau, kiek tai daroma specialiai siekiant pakurstyti protestus, tačiau suprasti valdžios veiksmų logiką tikrai sudėtinga. Jų veiksmai duoda visai priešingų rezultatų.
Kartais susidaro įspūdis, kad valdžios atstovai mėgina išprovokuoti smurtinius susidūrimus, gal net tokius, kuriuose būtų panaudoti šaunamieji ginklai. Jeigu ginklų griebtųsi protestuotojai, tada ir valdžia gautų pretekstą daryti tą patį. Toks variantas yra, ir jis atrodo gana tikroviškai. Kol mes protestuojame taikiai, galime sakyti, kad tikrai bandome rasti išeitį iš absurdiškos situacijos…
Ar buvo įmanoma išvengti kraujo praliejimo?
Manau, kad taip. Galimybių buvo tikrai nemažai. Tačiau valdžiai nereikėjo nieko vaikyti. Ir netgi po to, jeigu lapkričio pabaigoje būtų atleisti keli aukštesnio rango pareigūnai, tegu ir visai formaliai pradėtas „Berkut“ veiksmų tyrimas, to, ko gero, būtų pakakę. Viskas būtų aprimę.
Tačiau panašu, jog prezidentas bando vykdyti politiką, kurioje jis pats stipriausias ir viską sprendžia vienašališkai, tarsi caras, bijodamas parodyti turįs silpnybių. Jis elgiasi kaip banditas, kuriam svarbu laikytis tam tikrų nerašytų taisyklių. Pasak šių taisyklių, žingsnis į kurį nors šoną, tam tikros nuolaidos jau parodo, kad esi silpnas. O juk politikui tokie manevrai – visiškai priimtini! V. Janukovyčius pasaulį, panašu, mato visiškai kitaip. Problema tai, kad jis nemąsto politiškai. Labai sunku tartis su tuo, kuris visą laiką suka galvą, kaip tave apsukti. Tokioje situacijoje sunku kalbėti politologiniais terminais ir gerokai lengviau – pusiau kriminalinėmis sąvokomis…
Mes tai matėme nuo pat pradžių, vos tik V. Janukovyčius tapo prezidentu. Kai jis ateina ir sako, kad viskas bus gerai, visiems reikia laukti, kad naktį bus puolimas, ir viskas tik pablogės. Taip buvo per vadinamąjį mokesčių Maidaną, kai protestavo verslininkai, taip buvo ir Euromaidano pradžioje. Todėl tikėti kiekvienu V. Janukovyčiaus žodžiu – tai pirmiausiai negerbti savęs. Visi žino, kad savo pažadų jis nesilaiko. Tai jau visiems akivaizdu. Tai labai apsunkina krizės sprendimą.
Kokios tikitės konflikto baigties?
Niekas nežino, kuo viskas baigsis. Būtų gerai, jei derybose dalyvautų ne vien prezidento rinkimų kandidatai – turiu galvoje parlamentinių frakcijų lyderius. Kai mes jiems siūlėme išplėsti derybų formatą, įtraukti visuomenės atstovų, opozicijos lyderiai atsakė, kad to nenori V. Janukovyčius. Tai iš tiesų yra aklagatvis, nes derybos virsta V. Janukovyčiaus pastangomis manipuliuoti kandidatų į prezidentus trijule. Kiekvienas iš jų pradeda mąstyti ne apie tai, kaip išspręsti konfliktą, o kaip visa tai jiems padės prezidento rinkimuose.
Geriausia būtų arba papildomai įtraukti į derybas visuomenės atstovus, arba pašalinti iš jų opozicijos lyderius ir palikti tik visuomenės, taigi, visų pirma, Maidano, atstovus. Tai leistų išeiti iš diskurso, kad štai – opozicijos lyderiai viską sumąstė, kad gautų valdžią. O juk viskas visiškai ne taip! Opozicijos lyderiai nuo pat pradžių ne ką geriau už valdžią žinojo, kaip elgtis su Maidanu. Tai ir jiems iššūkis.
Iki šiol Ukrainos politinė sistema funkcionavo pagal modelį, kai viršuje yra lyderis, kurio vardu suburta kokia nors partija, kuriai tam tikri oligarchai duoda pinigų. Visi rinkimai Ukrainoje virsdavo savotiška tuštybės muge, kai kiekvienas iš tokių lyderių mėgina parduoti save, kad už jį nubalsuotų. O dabar situacija tokia, kad jiems tenka kalbėti tai, ko trokšta žmonės Maidane. Vos tik pasakoma kažkas tokio, kas žmonėms nepatinka, juos iškart nušvilpia, ir pasidaro aišku, kad opozicijos lyderiai netenka svarbių taškų. Jiems to nesinori. Todėl jie dabar yra paradoksalioje padėtyje, kai jie lyg ir turėtų transliuoti tautos valią, tačiau patys tam nėra pasirengę, o gal net ir ne visada nori.
Ką gi, turim tokią opoziciją, kokią turim. Baltarusijoje ir tokios nėra, taigi pas mus lyg ir dar ne taip blogai (šypsosi). Kita vertus, norėtųsi, kad žmonės, kurie dabar vadovauja opozicinėms partijoms, būtų ryžtingesni, kad turėtų strategiją, kad aktyviai bendradarbiautų su visuomene.
O jeigu tą ryžtingumą kas nors nukreiptų agresyvumo linkme? Štai, tarkime, netrūksta radikalių grupių, kurios labiausiai nori eiti pirmyn ir mušti „Berkutą“…
Na, mūsų opozicija tikrai nebus tokia ryžtinga (šypsosi). Tačiau yra daug galimybių nesmurtiniams veiksmams, kurie taip pat būtų pakankamai radikalūs. Vis dėlto opozicijos lyderiai ir tam nėra pasirengę. Štai pradžioje, gruodžio mėnesį, buvo mėginama blokuoti vyriausybinį kvartalą. Opozicija tam apskritai nebuvo pasirengusi organizacine prasme. Visuomenininkai atėjo laiku – galbūt mūsų nebuvo tiek daug, tačiau mes atėjome. Tačiau buvo matyti, kad opozicinės partijos blokadą vykdo tarsi nenoromis, ne visa jėga. Štai vienoje vietoje blokavo, o kitoje galėjo praeiti ar pravažiuoti visi, kas norėjo. Ir taip visą laiką. Kažkas daroma, tačiau ne iki galo. O po to jie sako – štai, blokada neveikia. Bet ji negali veikti, jeigu niekas net nepabando jos nuosekliai įgyvendinti!
Kitas pavyzdys – buvo kalbama, kad reikia surengti nacionalinį streiką. Daug kalbėjo opozicijos lyderiai, tačiau vien kalbėti nepakanka. Reikia daryti. Viskas baigėsi kalbomis.
Vėliau buvo balsavimas parlamente dėl nepasitikėjimo vyriausybe. Prieš tai opozicija tvirtino, kad balsų jai užteks, o vėliau paaiškėjo, kad ji apskritai nevedė derybų su daugumos atstovais. Netgi tie deputatai, kurie svarstė balsuoti už vyriausybės nušalinimą, buvo šokiruoti, kad niekas neatėjo su jais pasikalbėti.
Po to pradėta kalbėti apie nacionalinį susivienijimą „Maidanas“. Buvo paskelbta apie buriamą organizacijos tarybą – tačiau kai kurie jos nariai apie šį paskyrimą sužinojo tik po to, kai apie tai prabilta nuo scenos. Galiausiai sumąstyta steigti Liaudies radą – naują instituciją, kuri suburtų legitimius atstovus ir pakeistų dabartinį parlamentą. Tačiau iškart po to opozicijos lyderiai išėjo derėtis į tą patį parlamentą, kurį patį ką tik paskelbė netekusį legitimumo!
Visą tekstą skaitykite ČIA.
