Bernardinai.lt
Siūlome pirmąjį dokumentinių filmų ciklo „Lagerių moterys“ (aut. Juozas Matonis ir Vytautas Damaševičius) pasakojimą apie Stefaniją Paliulytę-Ladigienę, 1946 m. apkaltintą priklausymu ateitininkų, katalikių moterų organizacijoms, tuomečio saugumo įvardytoms „antisovietinėmis.
Gimusi 1901 m. Vabalninke (Biržų raj.) knygnešio šeimoje, trylikos metų tapusi ateitininke, per karą pasitraukusi į Rusiją ir ten aukso medaliu baigusi Tambovo gimnaziją, 1918 m., tik grįžusi į Lietuvą, Stefanija Paliulytė pradėjo dirbti besikuriančiose lietuviškose įstaigose, redagavo „Moters“, vėliau – ir „Naujosios Vaidilutės“ žurnalus. Gabi publicistė, įtaigi paskaitininkė, kelių knygų autorė, visuomenininkė, 1926 m. išrinkta į trečiąjį Lietuvos Seimą. Apie šią ypatingos dvasios moterį Juozas Tumas-Vaižgantas sakęs: „O kad Lietuva turėtų daugiau tokių lietuvaičių, jos pakeltų Lietuvą“.
1920 metais ištekėjusi už Nepriklausomybės kovų su bolševikais didvyrio Kazio Ladigos, vėliau tapusio generolu, užaugino šešis vaikus. Kauno universiteto teologijos ir filosofijos fakultete studijavo filosofiją, pedagogiką, psichologiją, sociologiją, vadovo Katalikių moterų sąjungai, mokytojavo. 1927 metais generolui išėjus į atsargą, šeima iš Kauno persikėlė į Gulbinėnus (Pasvalio r.) ir apsigyveno kaime, kur K.Ladiga buvo įkūręs pavyzdinį ūkį. Čia ir toliau rašė straipsnius auklėjimo klausimais bei rengė trijų dienų kursus kaimo moterims įvairiose Lietuvos vietose. Gyvendama ūkyje ji pati savo šešiems vaikams suteikė pradžios mokslą bei paruošė gimnazijai.
Likusi viena – generolas K.Ladiga buvo suimtas 1940-ųjų rugpjūtį ir 1941-ųjų gruodį sušaudytas (jam tuomet buvo tik keturiasdešimt aštuoneri metai), persikėlė į Vilnių. Jos namai Trakų gatvėje buvo atviri visiems, kam reikėjo nakvynės, poilsio ar patarimo. Nuo 1944-ųjų savo namuose slapstė ir kaip savo dukrą augino Kauno gete netekusią tėvų Ireną Vėsaitę.
Suimta 1946 m. kovo 14-ąją ir nuteista 10 metų lagerio ir 5 metams tremties, Stefanija Ladigienė kalėjo Vorkutos, Taišeto lageriuose, kur nenuilsdama globojo jaunesnes, rūpinosi ir jų kasdienybe, ir mokė, skaitė poeziją, kiekvienai rasdavo įkvepiantį ar paguodžiantį žodį. Kaip ją prisimena kartu su ja kalėjusios moterys, savo rūpesčiu ji buvusi joms motina, o savo dvasine didybe – ponia.
1957 m., atlaikiusi lagerius ir tremtį, ji grįžo į Lietuvą ir 10 metų gyveno dukters dailininkės Marijos ir skulptoriaus Vlado Vildžiūnų namuose, ilgainiui tapusiais prieškario ir okupacijos metų laisvos dvasios žmonių susibūrimų ir diskusijų, kitaip – „etikos ir estetikos seminarų“, vieta.