Kęstutis Girnius | lzinios.lt
Sužinojus, kad sveikatos apsaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis – Lietuvos kandidatas į Europos Komisijos (EK) narius, iškart kyla du klausimai. Ar Lietuva ir valdančioji koalicija tikrai neturi tinkamesnio kandidato į eurokomisarus? Ar Lietuva laiko postą EK tokiu nereikšmingu, kad ne itin svarbu, kas jį perims?
V.P.Andriukaičio politinė biografija gana įspūdinga. Jis aktyviai dalyvauja Lietuvos politikoje nuo pirmųjų Sąjūdžio dienų, daugiau nei 15 metų yra Seimo narys. Jis yra Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras. Dešimtmetį buvo LSDP pirmininko pavaduotojas, dvejus metus – pirmininkas. Seime V.P.Andriukaitis dažniau kalba ir dažniau kreipiasi į Konstitucinį Teismą nei bet kuris kitas parlamentaras. 2012 metų pabaigoje jis tapo sveikatos apsaugos ministru.
V.P.Andriukaitis save laiko aktyviu antisovietinio pogrindžio dalyviu, didžiuojasi, kad studijavo pogrindiniame Antano Strazdelio universitete, toje paslaptingoje institucijoje, apie kurią net dabar beveik nieko nežinoma. „Vikipedijoje“ skelbiamoje jo biografijoje rašoma, kad Vilniaus universitete jis „gavo diplomą summa cum laude“, nors tokių diplomų tuo metu nebuvo.
V.P.Andriukaitis savimi pasitiki ir apie save gerai galvoja. Kiekvienas į prezidentus kandidatuojantis asmuo turi manyti, kad jis geba geriau už kitus piliečius vadovauti valstybei, atsakyti į to meto iššūkius ir tenkinti Lietuvos žmonių lūkesčius. V.P.Andriukaitis dukart kandidatavo į prezidentus – 1997 ir 2002 metais. Kaip gana būdingus vertinu jo teiginius, pasakytus po pokalbio su prezidente 2012 metų rudenį, kai buvo svarstoma jo kandidatūra į sveikatos apsaugos ministrus. V.P.Andriukaitis tada pareiškė, kad “prezidentė mano, kad mano kandidatūrai priekaištų nėra“, ir leido suprasti, jog valstybės vadovė veikiausiai susižavėjusi jo kandidatūra. Aiškindamas, kodėl dažnai kalba Seime, jis teigė: „Esu dirbęs įvairiose srityse, mano patirtis, turima atmintis turi būti panaudojama.“ Šiomis dienomis jis kalbėjo, kad EK galėtų būti atsakingas už daugelį sričių. Taigi, V.P.Andriukaitis dirbtinai nesikuklina, nenutyli savo tikrų ar įsivaizduojamų pranašumų.
V.P.Andriukaitis nėra tinkamiausias kandidatas į eurokomisarus. Kalbėti jis tikrai moka, per ilgą laiką Seime jis sukaupė daug žinių. Bet komisaras nėra šnekorius, jis turi vadovauti dideliam biurokratiniam aparatui, privalo turėti vadybininko gebėjimų. V.P.Andriukaitis nėra įrodęs, kad jų turi, o jo perdėtas pasitikėjimas savimi reiškia, jog jis tikriausiai nelinkęs kreipti dėmesio į savo pavaldinių nuomonę.
Kiekvienas toks skyrimas sukelia įvairiausių spėliojimų, stengiamasi išsiaiškinti „tikrąsias“ priežastis, sprendimo užkulisius. Vieni teigia, kad V.P.Andriukaitis tiek įgriso savo kolegoms, kad jie nusprendė jį paaukštinti ir išsiųsti iš Lietuvos. V.P.Andriukaičio bendražygis Aloyzas Sakalas dėsto dar pikantiškesnę teoriją. Esą V.P.Andriukaitis yra labai nepalankus kai kuriems medikams ir farmacininkams. Jie nori, kad jo čia nebūtų, nes ministras ketina pažaboti jų apetitus. Todėl jie neva visomis galimomis priemonėmis per visas galimas struktūras stengiasi V.P.Andriukaitį išstumti į Briuselį.
Nesu linkęs tikėti sąmokslo teorijomis. Be abejo, būta racionalių argumentų dėl V.P.Andriukaičio delegavimo į eurokomisarus, nors buvo tinkamesnių kandidatų, pavyzdžiui, finansų ministras Rimantas Šadžius, kurio kompetenciją labai vertina diplomatai ir su juo bendravę aukšti Europos Sąjungos (ES) pareigūnai. Pirmieji du eurokomisarai – Dalia Grybauskaitė ir Algirdas Šemeta – taip pat prieš tai buvo finansų ministrai. Labiau tiktų ir Zigmantas Balčytis, bet jis tapo socdemų nesėkmės Europos Parlamento (EP) rinkimuose atpirkimo ožiu, tad persona non grata.
Yra dar vienas sunkiai suvokiamas momentas. Vadovaudamas Sveikatos apsaugos ministerijai, V.P.Andriukaitis pradėjo prieštaringas reformas. Vieni jas giria, kiti laiko grįžimu į sovietinę santvarką kapitalizmo sąlygomis. Rezultatai kol kas neaiškūs. V.P.Andriukaitis dažnai kalbėjo apie būtinybę pertvarkyti braškančią sveikatos apsaugos sistemą. Tad kodėl jis keliaus į Briuselį, užuot likęs Lietuvoje ir siekęs užtikrinti reformų sėkmę? Klausimų kelia ir socdemų laikysena. Jeigu partija mano, kad reformos yra reikalingos, reikėtų leisti V.P.Andriukaičiui jas užbaigti. Bet jei nuogąstaujama dėl reformų tikslingumo ir galimų pasekmių, geriausias būdas jas numarinti – skirti jų autorių į kitą postą.
Lietuvos politikai nuolat pabrėžia ES svarbą. Bet kodėl taip atsainiai žiūrima į eurokomisaro postą? V.P.Andriukaitis nėra vienintelis vidutiniokas, kuriam tenka ši pareigybė. Jo pirmtakas A.Šemeta buvo paprastas Andriaus Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės narys, o ne jos žvaigždė. Nebūta jokių iliuzijų ar slaptų vilčių, kad Briuselyje jis sužydės ir nuveiks didelius darbus. Bet A.Šemeta buvo paskirtas, nors prezidentė D.Grybauskaitė išreiškė abejonių dėl jo tinkamumo.
Ne itin rimtai žiūrima ir į EP narius. Į partijų sąrašų viršūnes patenka buvę politikai, būsimi politikai, neliečiamybės siekiantys politikai, bet ne tie, kurie aktyviai formuoja Lietuvos politiką. Kitose ES šalyse padėtis panaši. Negalime laukti, kad partijų vadovai mestų savo darbą Lietuvoje, atsisakytų svarbaus vaidmens nustatant šalies politikos kursą ir iškeliautų dirbti į EP, kuriame jie neturėtų realios įtakos. Ant atsarginių suolo yra ir geresnių, ir silpnesnių žaidėjų, ir bent sporte į žaidimą siunčiami pajėgiausieji.
Toks abejingumas būtų suprantamas, jei būtų pagrindo tikėti, jog ES institucijos yra taip puikiai sutvarkytos, kad jos nepriekaištingai veikia, net kai svarbias pareigas eina ne itin kompetentingi žmones. Bet taip nėra, ir galima įtarti, kad institucijų veikla šlubuoja iš dalies dėl to, kad joms nevadovauja geriausi žmonės. V.P.Andriukaitis nepakels kartelės.