Povilas Urbšys. Parlamentaras, kuris rimtai nežiūri į priesaiką, nėra tikras tautos atstovas
Bernardinai.lt
Gruodžio 17 d. dešimt Seimo narių išplatino pareiškimą, kad buriasi į parlamentinę grupę „Už ištikimybę priesaikai“. Grupę sudaro Valstiečių ir žaliųjų sąjungos narė Rima Baškienė, konservatoriai Sergejus Jovaiša, Rytas Kupčinskas, Naglis Puteikis, Paulius Saudargas ir Vytautas Juozapaitis, liberalai Vitalijus Gailius ir Eugenijus Gentvilas, Partijos „Drąsos kelias“ atstovai Vytautas Antanas Matulevičius, Algirdas Patackas ir savarankiškai išrinktas Seimo narys Povilas Urbšys.
Bernardinai.lt sveikina šią politikų iniciatyvą mesti iššūkį vyraujančiai Lietuvoje politikos, kaip prekybos galia, kuriai svetimi bet kokie vertybiniai įsipareigojimai, sampratai. Todėl kreipėmės į šios Seimo grupės narius, prašydami paaiškinti, kas juos paskatino į tokią grupę jungtis ir kokių iniciatyvų galime tikėtis iš šios grupės ateityje.
Taip pat raginame Bernardinai.lt skaitytojui aktyviai diskutuoti, ar priesaika valstybei tėra tik simbolinis jau sunykusios politinės kultūros reliktas, ar svarbus ir politiniam veikimui rėmus suteikiantis įsipareigojimas? Savo pastebėjimus rašykite andrius@bernardinai.lt .
Bernardinai.lt dosjė. Povilas Urbšys gimė 1962 m. rugsėjo 2 dieną Panevėžyje, kur baigė 7-ąją vidurinę mokyklą. 1995 m. Vilniaus pedagoginiame universitete įgijo istorijos, politologijos ir visuomenės mokytojo specialybę.
1988–1990 m. dalyvavo Sąjūdžio Panevėžio tarybos veikloje, buvo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio tarybos Istorinės atminties grupės nariu. Viena pagrindinių šios grupės veiklos krypčių – aiškintis sovietų padarytus nusikaltimus okupacijos metais ir atkurti istorinį teisingumą. 1991 m. sausio ir rugpjūčio mėnesiais buvo Aukščiausiosios Tarybos gynėjų gretose. 1991–1992 m. paskirtas į LR AT komisiją Sovietų Sąjungos KGB veiklai tirti.
Jau nuo 1990 m. dirbo Panevėžyje istorijos ir kultūros paminklų apsaugos inspektoriumi, o vėliau ir LR Kultūros paveldo inspekcijos Panevėžio apygardos viršininku.
1992 m. pradėjo darbą Valstybės saugumo departamente, kur tapo Panevėžio skyriaus vyr. inspektoriumi. Nuo 1997 iki 2012 m. buvo STT Panevėžio skyriaus viršininku. 2012 m. balandžio mėnesį turėjo palikti tarnybą dėl sveikatos. Tiesa, labai tikėtina, kad svarbesne priežastimi, kodėl taip skubėta atsisveikinti su daugelį metų principingumu ir sąžiningumu garsėjusiu pareigūnu, buvo jo tvirta pozicija, siekiant, kad vienas įtakingiausių Panevėžio politikų, eksmeras ir dabar jau eksparlamentaras Vitas Matūzas būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Tai, kad šis politikas, nepaisant iškeltos bylos, nusprendė kandidatuoti į Seimą, tapo svarbiu akstinu ir P. Urbšiui ryžtis kandidatuoti, kaip nepriklausomam kandidatui, atsiremiant į savo bičiulius iš Panevėžio sąjūdžio laikų. P. Urbšys didžiule balsų persvara nugalėjo vienmandatėje Vakarinėje apygardoje ir tapo vienas iš trijų savarankiškai išsikėlusių kandidatų, kuriems pavyko patekti į Seimą. Čia P. Urbšys priklauso Mišriai frakcijai ir tapo vienu iš grupės „Už ištikimybę priesaikai“ narių.
2008 m. P. Urbšys valstybei padovanojo savo asmeninį turtą – senelio brolio, paskutinio tarpukario Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio sodybą, kur buvo įkurtas visuomeninės minties ir kultūros muziejus.
***
Man priesaiką Seime teko duoti du kartus. Pirmą kartą 1991 metų sausio mėnesį, kai teko būti Aukščiausios Tarybos gynėju, ir tapus Seimo nariu 2012 metų rudenį. Giliai atmintyje įsirėžė ta atmosfera, kurioje teko prisiekti prieš daugiau nei du dešimtmečius. Tada priesaika reiškė ryžtą paaukoti gyvybę už savo valstybę. Šratinuku ant rankų mes rašėmės kraujo grupę ar vardą ir miestą, iš kurio atvažiavome, jog paskui, jei prireiks, būtų lengviau atpažinti kūną. Kiekvienas priesaikos žodis turėjo svorį. Priesaika mus jungė ir stiprino.
Ta priesaika, kurią daviau Seime, tapdamas parlamentaru, man asmeniškai ne mažiau svarbi. Tačiau, prisipažįstu, trikdė, jog nemaža dalis kolegų į ją žvelgė tik kaip į formalumą. Dar nejaukiau tapo, kai prasidėjo Seimo darbas ir pamačiau ne sutelktas pastangas tarnauti Tėvynei, bet grumtynes dėl galios ir norą pasislėpti už tautos atstovo vardo, tarsi skydo, kuris esą suteikia didesnes teises nei kitiems Lietuvos piliečiams.
Supratau, kad turiu pasirinkti: arba priimti vyraujančias „žaidimo taisykles“, kai politika suvokiama, kaip prekyba galia ir visa energija sutelkiama į savo interesų „pramušinėjimą“, arba mesti tam iššūkį, primenant, kad priesaika valstybei mus įpareigoja tarnauti visuomenės gerovei ir būti lojaliems Tėvynei, o ne kuriai nors politinei ar finansinei grupei. Man pirmasis kelias yra visiškai nepriimtinas, tad pradėjau savo pozicija dalintis su kitais Seimo nariais ir apsidžiaugiau, jog nesu viena „balta varna“, kad yra nemažai žmonių, kuriems tai, kad parlamentarai patys diskredituoja savo profesijos orumą, nepriimtina. Esu įsitikinęs, kad tas parlamentaras, kuris nejaučia ištikimybės priesaikai ir rimtai nepriima viso to, kas joje sakoma, negali vadintis tautos atstovu. Jis tėra statistas, sraigtelis, priemonė, kuria kažkas pasinaudoja siekdamas savo interesų, bet ne tikras politikas.
Taip Seime atsirado parlamentarų grupė „Už ištikimybę priesaikai“, į kurią įsijungė 10 parlamentarų, iš kelių Seimo frakcijų, bet, tikiu, ateityje ji taps didesnė ir tikrai įtakinga, nes jaučiu, jog ne tik žmonės anapus Seimo sienų, bet ir didžioji dalis parlamentarų nepatenkinti tuo, kuo šiandien yra virtęs svarbiausios valstybės politinės institucijos darbas. Tiesa, norėčiau pabrėžti, kad kai kalbame apie priesaiką valstybei, negalima apsiriboti vien Seimo nariais. Prezidentas, Ministras pirmininkas, ministrai, kitų institucijų atstovai prisiekia valstybei. Taigi, žmonių, kurie yra saistomi priesaikos, yra gana daug ir, neabejoju, jei jie kur kas rimčiau pradėtų suvokti kiekvieną savo priesaikos žodį, jei garbė, padorumas jiems taptų kasdienio darbo stuburu, esu įsitikinęs, kad valstybėje labai daug kas pradėtų keistis. Tačiau suprantu, kad čia mūsų laukia ilgas ir sudėtingas kelias.
Teko ne kartą girdėti politikos apžvalgininkų, o ir pačių politikų išvedžiojimus, jog politika yra sfera, kuri nėra niekaip susijusi su morale. Esą politikas veikia erdvėje, kuriai neverta taikyti padorumo, moralumo standartų. Jokiu būdu su tuo nesutinku. Jau tai, kad egzistuoja priesaika valstybei, yra pakankamas įrodymas, kad būti politiku – tai vertybiškai įsipareigoti. Apie tai turime garsiai ir aiškiai kalbėti. Taip pat svarbu priminti žmonėms įvairius istorinius pavyzdžius, kai valstybės pareigūnai išdrįso priimti sudėtingus ir nepopuliarius sprendimus rizikuodami viskuo, ką turi, rizikuodami karjera ir savo gerove, bet turėjo drąsos taip pasielgti, nes labai rimtai priėmė įsipareigojimą tiesai ir lojalumą Tėvynei. Tad ir šiandien neturėtume sakyti, kad mes neturime pasirinkimo, kad tenka plaukti pasroviui. Mes kiekvieną dieną renkamės ir tai reiškia šansą net ir tiems, kurie ilgą laiką gyveno ne pagal sąžinę, tebuvo kieno nors interesų sraigteliai, bet dabar nori būti oriais ir padoriais žmonėmis. Tai apsisprendimo, o ne aplinkybių dalykas.
Puikiai suprantu, kad mūsų grupės veikla tikrai nebus rožėmis klota. Jau nuo pat pirmos akimirkos pajutome pašaipėlę ir iš nemažos dalies žurnalistų pusės. Deja, bet šiandien vyrauja maitvanagiškas mentalitetas žiniasklaidoje, kai visas dėmesys telkiamas tam, kas bloga, žaizdoms, klaidoms, o visos iniciatyvos keisti situaciją dažnai ignoruojamos ar išjuokiamos. Taip pat ir dalis kolegų grupės atsiradimą priėmė kaip esą norą susireikšminti. Tikrai nemanome, kad esame geresni parlamentarai už kitus. Mes paprasčiausiai norime grąžinti parlamentaro profesijai prestižą, norime priminti kolegoms, kad priesaika valstybei įpareigoja, kad garbė, padorumas nėra tuščios frazės. Nesitikiu greito mentaliteto pokyčio Seime, tačiau kiekvienas pokytis turi turėti pirmą žingsnį – mūsų grupės įsteigimas juo tikrai galėtų būti.
Bernardinai.lt