Holly Hamilton-Bleakley
Holly Hamilton-Bleakley gyvena JAV ir yra šešių vaikų motina. Ji – Kembridžo universiteto absolventė, turinti filosofijos daktaro laipsnį, rašo tinklaraštyje „Philosophy for Parents“ (liet. Filosofija tėvams).
Tai, kaip jaučiausi pirmąkart tapusi mama, geriausiai galėtų apibūdinti žodis „nematoma“. Mano vaikščiojimą į susitikimus, paskaitas ir bibliotekas, kur galėjau sutikti žmonių, besidominčių manimi ir mano veikla, pakeitė užsidarymas namuose visą parą maitinant ir prižiūrint kūdikį. Daugelis žmonių man tapo „nematomi“ ir daugeliui „nematoma“ tapau aš.
Tačiau „nematoma“ jaučiausi dar ir dėl to, kad nieko nė menkiausiai nedomino faktas, jog aš turiu kūdikį. Viena vertus, tai nebuvo labai blogai. Šeima – tai privati sritis, todėl galėjau džiaugtis savo teise į privatumą. Tačiau ši teisė, jutau, ir pavertė mane „nematoma“. Tai, kas domino kitus, buvo mano akademinis darbas. Tačiau dabartinis mano „darbas“ nedomino nieko.
Tačiau aš norėjau, kad tai domintų. Ne ta prasme, jog „eisiu ir pranešiu socialiniam darbuotojui, nes nerimauju dėl tavo tėvystės gebėjimų“, bet kita – „ačiū, kad augini ateities pilietį“ ar panašiai. Visada domėjausi politika, bet dabar kūdikio auginimas atrodė taip toli nuo jos, kaip tik galima įsivaizduoti. Tačiau negalėjau atsikratyti minties, kad tai tam tikra prasme buvo politinė veikla. Todėl, kad visa tai, ką dariau būdama namuose – tai, kaip elgiausi su savo dukra, kokių vertybių ją mokiau – jai turės įtaką. O ji savo ruožtu vieną gražią dieną darys įtaką aplinkiniams bei platesnei visuomenei.
Tėvystė, politika ir vieša-privatu skirtis
Ar tėvystė yra politinė veikla?
Svarstant šį klausimą, norėčiau priminti kitą, kurį kėliau ankstesniame savo straipsnyje: ar tėvystė gali būti svarbesnė nei politika? Ten aš įrodinėjau, kad kai kuriose liberalizmo versijose valstybės vaidmuo yra apribotas siekiant ginti mūsų laisvę gyventi, kaip norime, tol, kol tai nekenkia kitiems. Valstybė turi kiek galima išlikti neutrali moralinių klausimų apie tai, kas „gera“ ir kas „bloga“ žmogaus gyvenimui. O tėvystė, visiškai priešingai, yra siekis savo vaikams įdiegti moralines idėjas apie tai, ką reiškia geras žmogiškas gyvenimas.
Liberaliu požiūriu, visuomeninė arba valstybinė sfera ir privati, į kurią įeina taip pat ir šeima, yra atskirtos. Privati sfera yra apibrėžiama teisėmis, kurios iš esmės yra valstybinės teisės: tai – teisė į privačią nuosavybę, žodžio, susibūrimų, religijos laisvė ir t.t. Šios teisės gina mus nuo politinės valdžios kontrolės pastarosiose srityse. Jos sukuria „nepolitinę“ erdvę, kurioje (bent jau teoriškai) mes galime siekti to, kas mums atrodo gerai, be valstybės diktato.
Tėvystė, mano galva, yra viena svarbiausių privačiosios sferos veiklų. Ypač tada, kai mes ją suvokiame kaip savo vaikų vedimą gėrio link. Taigi, jei mes priimame griežtą liberalistinę atskirtį tarp valstybės ir privačiosios sferos, tėvystė negali būti traktuojama kaip politinė veikla.
„Turintys teises“ ir „dori“ piliečiai
Pažvelkime į privačią erdvę iš arčiau. Kaip sakiau, privati erdvė – tai laisvės erdvė, kurią apibūdina mūsų teisės. Taip pat tai reiškia, kad valstybė savo piliečius privačioje erdvėje traktuoja tik kaip „turinčius teises“ individus. Valstybei mūsų asmeniniai bruožai – žinoma, ir dorybės ar ydos, mūsų siekiai bei santykiai – nėra verti dėmesio, tol, kol mes nepažeidžiame įstatymų.
Pavyzdžiui, jai visai nesvarbu, ar aš savanoriauju ligoninėje, ar sėdžiu namuose ir visą dieną žiūriu pornografinius filmus. Liberalioje valstybėje politinėje erdvėje šios veiklos traktuojamos kaip lygiavertės. Taip yra todėl, kad valstybė neapibrėžia to, kas yra geras gyvenimas. Tačiau pirmoji veikla reikalauja atjautos, dosnumo, kantrybės dorybių ir jas generuoja, kai antroji nesusijusi su jokiomis dorybėmis.
Taigi, man atrodo, kad skirtis tarp vieša ir privatu nors ir yra esminė laisvei, bet ji atsiriboja nuo gyvybiškai svarbaus vaidmens, kurį asmeninės dorybės atlieka mūsų visuomenėje, suvokimo ar vertinimo. Tačiau, kas tada, jei nė vienas nebūtų atjaučiantis, dosnus ar kantrus? Koks tada būtų pasaulis? Akivaizdu, kad viešoji erdvė yra priklausoma nuo to, kiek piliečiai yra dori savo asmeniniame gyvenime. Tačiau liberalizmas gali mus gerbti tik kaip turinčius teises individus, bet negali liepti mums būti dorais individais arba to vertinti.
Tėvystė ir politinis dorybių poreikis
Niekur kitur dorybės nėra labiau reikalingos kaip tėvystėje. Neprisimenu nieko iš savo iki-tėvystės laikotarpio, kur būtų prisireikę bent pusės kantrybės, atsparumo, savikontrolės, gerumo ir atlaidumo (labiausiai sau pačiai), drąsos, įsipareigojimo, besąlygiškos meilės kaip būnant tėvais. Ir viso to reikia tik atliekant kasdienes tėvų pareigas.
Dorybė aristoteliškąja prasme yra tai, kas įgalina mus kreipti savo gyvenimą gėrio link. Jei tikime, kad tėvystė savo esme yra moralinis siekis, kuriame mes vedame savo vaikus į gėrį, tada dorybės yra neatsiejamos nuo geros tėvystės. Bet jei valstybė yra nebyli gėrio atžvilgiu, tada ji nieko nekalba ir apie dorybių svarbą – netgi tėvystėje.
Man ši tyla buvo kurtinama. Dėl to, kad negalime iš žmonių reikalauti dorybių, o, beje, dažnai nesutariame, kas ta dorybė apskritai, mes negalime atvirai kalbėti, jog jos mums reikalingos, ypač kalbant apie tėvus. Aišku, mūsų, kaip tėvų, savybės visuomenei yra svarbios, o todėl ir politikai. Iš tiesų jos lemia mūsų sąveiką su savo vaikais, kas turi įtaką jų elgesiui bei charakteriui. O jų charakteriai savo ruožtu suformuos mūsų ateities visuomenę.
Kai galvojame apie politiką, turime omeny politikus. Jie leidžia įstatymus, kurie, žinoma, mus veikia. Tačiau nesutikčiau, kad tėvystė visuomenėje turi menkesnę įtaiką nei įstatymai. Visuomenė nepaliaujamai formuojasi viena ar kita kryptimi, iš apačios į viršų, ir tie, kurie kovoja apkasuose, yra tėvai. Politikai gali ir toliau kalbėti apie nelygybę, skurdą, išteklių netausojimą ar šeimos griūtį, bet tiesa yra ta, kad politika niekuomet nebus veiksmingas būdas spręsti šias problemas. Jų sprendimas pirmiausia susijęs su tėvais, o po to tik su politikais.
Tėvai nėra politikai. Tačiau nedarykite klaidos – tėvai turi esminį vaidmenį politikoje. Vaikų auginimas turi milžiniškų politinių pasekmių – tiek teigiamų, tiek neigiamų.
Kaip norėčiau, kad tai man kas nors būtų pasakęs prieš 16 metų:
Jūsų kaip tėvų pastangos – kėlimasis naktį, vystyklų keitimas, maisto gaminimas, atkaklumas iki išsekimo, kovos dėl drausmės, taisyklių nustatinėjimas, mokymas, skaitymas, žaidimas, atšalusios vakarienės valgymas, besąlygiška meilė – ir dorybės, kylančios iš viso to, svarbios mums visiems, net jei ir niekas apie tai nekalba.
Kadangi vieną gražią dieną, net jei tai sunku šiandien įsivaizduoti, jūsų vaikai taps puikiais žmonėmis, pakeisiančiais pasaulio kampelį, kuriame gyvena.
Pagal Mercator.net parengė Jurga Žiugždienė