Naujametė naktis – tai atsisveikinimas su išeinančiais metais kaip su senais draugais, kurie dalijo mums sielvartus ir džiaugsmus, o dabar visiems laikams palieka mus; tai susitikimas su ateinančiais metais, kurie kaip svečiai jau beldžiasi į mūsų namų duris. Naujieji Metai – tai dėkojimo ir vilties laikas: dėkojimo Dievui už Jo malones, ir vilties – kad jie nenuskurs ir ateityje. Kaip žuvis, esanti vandenyje, nesupranta, kas yra vanduo, kaip paukštis, sklandantis padebesiais nežino, kas yra oras, į kurį atsiremia jo sparnai, taip ir mes nežinome visų Dievo geradarysčių mums.
Tik amžinybėje paaiškės, nuo kokių pavojų kasdien gelbėjo mus Viešpats, nuo kokios daugybės bėdų apsaugojo, nuo kokių ugningų išbandymų ir pagundų nuvedė; Jis gynė mus nuo priešų – matomų ir nematomų, traukė iš dvasinių duobių ir išstatytų spastų, atskleidė melą ir pavyduolių bei netikrų draugų klastas, stebuklingai išgydė nuo mirtinų ligų – apie šias geradarybes mes žinome labai nedaug, jos atsivers mums tik amžinajame gyvenime.
Dėl to, kas mums benutiktų, mes turime tikėti, jog tai gėris, ir sakyti: „Garbė Dievui už viską“. Reikia dėkoti Dievui už pačią gyvenimo dovaną. Jis ištraukė mus iš nebūties bedugnės, davė žemiškąjį gyvenimą ir pažadėjo amžinąją karalystę. Mes turime dėkoti Viešpačiui už tai, kad matome saulės šviesą, kad virš mūsų šviečia dangus ir mes tvirtai žingsniuojame žeme; o kiek mūsų draugų ir bendraamžių jau guli po ja kaip po juoda marška!
Naujieji metai moko mus dėkoti Dievui už kiekvieną gyvenimo dieną, kuri per atgailą gali tapti mums išganymo diena. Metai – tai uždaras laiko ratas, tačiau dvasiškai galima suvokti juos kaip laiptus, vedančius aukštyn ir žemyn – į amžinosios šviesos buveinę ir į pragaro tamsą, priklausomai nuo mūsų tikėjimo ir darbų. Dėl to Naujųjų metų išvakarės – tai pragyvento laiko egzaminas. Mes turime patikrinti savo sąžinę: kokias klaidas darėme, į kokias nuodėmes buvome įpuolę, kokius gerus darbus galėjome padaryti ir nepadarėme, ką reikia ištaisyti ir atlikti ateinančiais metais.
Naujieji metai – tai viltis, kad pasaulis, angelų apreikštas Betliejuje, įsižiebs mūsų širdyse kaip ugnis žibinte. Naujieji metai – tai susitikimo su draugais laikas kaip dvasinės vienybės ženklas. Daugelio jų jau nėra su mumis: jie užbaigė žemiškąjį gyvenimą, aplenkę mus kelyje į amžinybę, ir mes turime maldoje prisiminti juos, pasidalyti malda tarytum naujametėmis vaišėmis.
Meilė stipresnė už mirtį. Kaip dangaus akys – žvaigždės – žiūri į žemę, taip mirusiųjų akys nukreiptos į mus: jie paliko mus kūnu, tačiau neatsiskyrė nuo mūsų savo meile.
Naujieji Metai – apmąstymų metas apie gyvenimo prasmę, apie amžinybę ir laiką. Gyvenimo prasmė ir tikslas – tai vienybė su Dievu, įžengimas į Jo amžinąją šviesą. O laikas krikščioniui – brangenybė, už kurią perkama amžinybė. Mes gyvename laike. Kiekvienam atmatuotas tam tikras gyvenimo žemėje laikas. Tačiau laikas, taip įprastas mums, iš tikrųjų – paslaptingas ir nesuvokiamas.
Didysis senovės išminčius Aristotelis kalbėjo, jog iš visko, kas supa žmogų, pats mįslingiausias yra laikas. Šventasis Augustinas manė, jog pažįsta laiką tada, kai negalvoja apie jį; o kai pradeda mąstyti apie laiką, tai pasimeta, abejoja ir nustemba. Platonas rašė, kad laikas – tai kosmosas judėjime, jis atsiranda drauge su visata ir išnyksta su ja. Heraklitas lygino laiką su tėkme, į kurią negalima patekti dukart. Jis sielojosi, kad žemiškoji būtis – tai pusiau būtis – gyvenimo sujungimas su mirtimi. Žmogus gyvena ir negyvena: gyvena, nes realiai egzistuoja, ir negyvena, nes laikas sunaikina, tarytum sudegina viską ir jį patį, kad dabarties neįmanoma sustabdyti ir sulaikyti – iškilęs iš ateities bedugnės, jis čia pat skęsta praeities gelmėse.
Viduramžių alchemikai ieškojo nemirtingumo eliksyro, kuris suteiktų galią valdyti laiką, tačiau tai buvo vaiduoklių gaudynės ir sapnų vaikymasis. Burtininkas Faustas pardavė sielą velniui už gebėjimą užsigeidus sustabdyti akimirką, tačiau buvo piktosios dvasios apgautas. Nei angelams, nei demonams neduota galios valdyti laiką.
Žmogus būva laike kaip nematomame sraute; šios upės neįmanoma užtverti nei sustabdyti. Žmogus dažnai užmiršta laiką, tačiau laikas niekada neužmiršta jo. Kiekvienais metais keičiasi žmogaus veidas, kiekvieną šimtmetį kinta žemės pavidalas. Laikas panašus į perlų vėrinį, suvertą iš akimirkų, kurios žybtelėjusios išnyksta. Tačiau čia slypi sava paslaptinga prasmė: akimirkos neįmanoma grąžinti, dėl to laikas žmogui turi būti ypatingai brangus ir vertingas. Laikas gyvenantiems pagal Dievo valią virsta metafizine šviesa; laikas, iššvaistytas nuodėmėse ir sumaištyje – metafizine tamsa.
Nauji metai krikščioniui – tai naujas etapas dvasinės kovos su demoniškomis jėgomis, supagonėjusio pasaulio papročiais ir savo aistromis – neregimomis gyvatėmis, tūnančiomis tamsiame sielos dugne. Kiekvienas žmogus turi pažinti, iškelti savo svarbiausią aistrą ir pradėti kovą su ja.
Naujieji metai – visada dovana ir džiaugsmas. Jie nušviečia savo šviesa ir rūmus, ir varganas lūšnas, sušildo ir turtingųjų, ir vargšų širdis. Tegu naujametis džiaugsmas krikščionims tampa prieangiu būsimojo, nesibaigiančio džiaugsmo dangaus karalystėje, kai laikas užleis savo vietą amžinybei!
Vertė Nijolė Aleinikova
Šaltinis: karelin-r.ru