„Lietuvos ryto“ apžvalgininkas, socialdemokratų partijos narys Arkadijus Vinokuras savotiškai apžvelgia sekmadienį vykusį piliečių forumą „Už valstybę be melo“ ir ragina valdžios institucijas sutramdyti su jo pozicija nesutinkančius piliečius – „kliedinčią gatvę“, „violetinį marą“, „visokio plauko perėjūnus“.
Ponas A. Vinokuras negražiai klaidina mielus „Lietuvos ryto“ skaitytojus nutylėdamas, kad jo „apžvelgiamame“ piliečių forume pagrindinius pranešimus skaitė rašytojas ir filosofas Vytautas Rubavičius, politikos apžvalgininkas Dalius Stancikas, teisininkas Vytautas Bakas. Jis necituoja jų pranešimų, nepateikia juose išdėstytų argumentų, net nemėgina su jais ginčytis.
Ponas A. Vinokuras pacituoja vienintelį savo iniciatyva į forumą atvykusį ir jo diskusijose pasisakiusį žmogų – poną Rolandą Paulauską, pagarsėjusį provokatyvių kalbų sakytoją, kadaise triukšmingos Tautos pažangos partijos kūrėją, Demokratinę darbo partiją ir jos pirmininką Adolfą Šleževičių šlovinusios LTV laidos „Kas geresnio, Premjere?“ vedėją, pastaruoju metu pamėgusį prieš foto objektyvus plėšyti Europos Sąjungos vėliavas. Atsitiktinai?
Vargu ar atsitiktinai ponas A. Vinokuras kovai su Konstituciją ginančiais piliečiais pasitelkia žmogaus orumą žeminančią, agresyvią, karingą, bolševikų ir nacių propagandistų vartotą retoriką. Priminsime, kad „visokio plauko perėjūnais“, „maru“ praėjusio amžiaus 4–5 dešimtmečiais kai kurių radikalių laikraščių žurnalistai vadino žydus ir čigonus. Tuo metu taip pat aiškinta, kad tokiam „marui“, „kliedinčiai gatvei“ Konstitucija neturėtų galioti, kad prieš „perėjūnus“ valdžia privalo imtis jėgos sprendimų nepaisydama įstatymų.
Tiesos.lt siūlo susipažinti su pono A. Vinokuro apžvalga.
100 tūkstančių parašų – ir gatvė valdys Lietuvą
Arkadijus Vinokuras | lrytas.lt
Referendumo organizatorių reikalavimas sumažinti nuo 300 tūkst. iki 100 tūkst. parašų, reikalingų inicijuoti referendumą yra blogas kelias. Rezultatas matomas jau šiandien: vienas iš trijų svarbiausių valstybės vadovų didžiuojasi dalyvaujantis referendume, kuriam laimėjus Lietuva atsidurtų Padniestrės respublikos vietoje. Blogiausiu atveju.
Jau violetinio maro įvykiai parodė, kas atsitinka, kai gatvė pradeda diktuoti demokratinės visuomenės dienotvarkę. Ji atveria Pandoros skrynią iš kurios veržiasi tamsiausi, kriminaliniai, pažeistos psichikos, neišsilavinę ir besijaučiantys nuskriaustais valstybės gaivalai, kuriais greitai pasinaudoja ne ką šviesesni visuomenės sluoksniai.
Gilesnės mąstysenos nesužaloti, bet pakankamai suktai gudrūs politikieriai puola naudotis proga. Jie puikiai žino, kad nesugebantys intelektualiai mąstyti žmonės reikalauja primityvių įvykių ar procesų visuomenėje aiškinimų. Visų pirma naudojami emocijas sukeliantys vaizdiniai. Kraštutiniai dešinieji „tautininkai“, visokio plauko perėjūnai išmoko atmintinai dainelę „Gelbėkime Lietuvos žemeeelę“ nuo „iškrypusios ES vergvaldžių, globalistų, pasaulio kapitalistų.“
Teisėtą pasipiktinimą reiškia ir žmonės iki šios mielos dienos taip ir likę neatgavę savo nuosavos žemės ūkio ar asmeninio ūkio paskirties žemės. Ypač Vilniaus rajone daug tokių. Teisėtai pasipiktinę Vilniaus rajono Nacionalinės žemės tarnybos biurokratų patyčiomis: „žemės atgavimas yra jūsų problema, mes klaidų netaisome“
Valstybė niekaip nesugeba išvalyti biurokratų seniūnijose, žemėtvarkos tarnybose, toje pačioje Nacionalinėje žemės tarnyboje pradanginusių žemės nuosavybės archyvus. Seni žmonės desperatiški, nes mato, kad jų bendraamžiai miršta taip ir nesulaukę teisingumo. Valstybė lieka nuošalyje, bedantė ir bejausmė. O čia štai atsirado galimybė, ventilis nusivylimo šauksmui.
Deja, tą šauksmą išgirsta visuomet Lietuvos „tautos“ vardu kovojantys fašistinę, autoritarinę, rasistinę ir šovinistinę ideologiją išpažįstantys paraštiniai veikėjai. Kol kas tik jie. Ir visai nesvarbu, kad pasekmės tos kovos muš per sunkiai iškovotas Lietuvos politines bei ekonomines laisves. Išsipildžius jų svajonėms, skaudžias politines, socialines, ekonomines bei finansines pasekmes pajustų kiekvienas Lietuvos pilietis, kiekviena šeima Lietuvoje ir užsienyje.
Mūsų politinė tikrovė, kalbu apie politinį ir intelektualinį elitą, ne ką geresnė. Kaip visuomet, vyriausybės ir šiuo atveju VRK išsigandusios neva jaučiančių begalinę meilę Lietuvai aferistų, neatsispiria siekiantiems referendumo prieš žemės pardavimą užsieniečiams. Žinodami, kad jų tikslai yra priešiški Lietuvai.
Taip, nesvarbu tikslas, kas nori – gali rinkti parašus už bet ką. Bet referendumo tikslai turi būti skaidriai pateikti. Šito akivaizdu nėra. Šiuo atveju, nesulaukęs atsakingos visuomenės pasipriešinimo, jų laimėtas referendumas nublokštų Lietuvą į anarchiją.
Tad pagrįstai pradedi abejoti Vyriausybės, valdančiosios koalicijos, ypač socialdemokratų gebėjimu matyti toliau nei savo nosies. Juk akiplėšiškai žaidžiama demokratija, kaip autoritarinių idėjų stūmimo butaforija. Kiek dar socialdemokratai kentės (jeigu kenčia) nuo L.Graužinienės, V.Tomaševskio, R.Pakso mentaliteto? To, vis stipriau traukiančio valstybę į pavojingą šiuolaikinei visuomenei politinės bejėgystės vagą.
Tokį neįžvalgumą galima nurašyti politinėms vidutinybėms, nuolat painiojantiems valstybę su privačia įmone. Nesuvokiantiems, kad kriterijai ir reikalavimai yra visiškai skirtingi. Visų pirma valstybės negalima valdyti remiantis vien tik politiniu buhalterizmu.
Bent intelektualai – politologai, filosofai, humanitarai, žurnalistai, kultūros darbuotojai – turėtų suvokti, kad šiandien Lietuva stovi įtakų kryžkelėje: vienas kelias veda į gatvės teisę ir iš piršto laužtus mitus į save, kaip šiuolaikinės demokratinės visuomenės susinaikinimą. Prieš šiuolaikinę, atvirą ir pasitikinčią savimi Lietuvą stoja baimės ateities Lietuvai paralyžiuoti visuomenininkai su laikraščių imperija tik, matyt, tikriems lietuviams priešakyje.
Filosofo K.Stoškaus „Septyni tautos savižudybės būdai“, arba Z.Vaišvilos „Tautos teisė gintis“, archajiška A.Endriukaičio „Tautos konferencijos idėja“ kalba apie visuomenės užsidarymą nuo išorinio „nešvaraus pasaulio“. Šią idėją apibrėžia R.Paulauskas, galimas tų jėgų kandidatas į prezidento postą: „Man yra nesuvokiama, kas gali leisti prekiauti valstybės teritorija, bet šiuo metu esanti Konstitucinė redakcija taip leidžia nuo gegužės 1-osios. Būtent todėl referendumas ir buvo pradėtas“.
Ir vėl tiesiai nesakoma, kad referendumo siekis – pasitraukimas iš ES. Kaip šie visuomenininkai ruošiasi tai padaryti? Pasitelkus aktyvios fašistuojančio gatvės šūkį: „Sumažinkime būtinų rengti referendumą parašų kiekį iki 100 tūkstančių!“.
O taip atsitikus, šiuolaikinė visuomenė taptų amoralių politikierių ir lengvai manipuliuojamų gyventojų įkaitais. Rusijos vadovai trintųsi iš laimės rankas už tokią Lietuvos „mylėtojų“ dovaną. Jau dabar tarp Seimo narių girdisi pritarimas: dėl kompromiso sumažinkime parašų skaičių iki 200 tūkst.
Tai – vertybinė klaida. Surinkti 300 tūkst. parašų aiškiai įrodė, kad rimtas tikslas sudaro galimybę per pusę metų surinkti reikiamą skaičių.
Tačiau šiuolaikine save pristatanti visuomenė pritrenkia savo pasyvumu. Nėra nė vienos iniciatyvos, kviečiančios organizuoti judėjimą už pagarbą tarptautinėms sutartims, už Lietuvą Europos Sąjungoje ir prieš parašų kiekio sumažinimą.
Laukiama referendumo? Ir tada bus pasisakyta? Jeigu paaiškinimas toks, tai jis neįprastai kvailas. Trumparegiškas. Vyksta visuomenei primesto propagandinio karo procesas, kurio pirmajame etape kraštutiniai šiuolaikinės Lietuvos nekentėjai švenčia pergalę. Kur dingo viešos stiprios analitinės diskusijos televizijose, radijuje? Tiesa, chaotiškų – skandalingų laidų buvo.
Į pavojingą Lietuvai iniciatyvą reaguojama fragmentiškai, nuolaidžiai. Nors susidomėjimas šia tema – didžiulis. Mano inicijuotoje „Facebook“ paskiroje diskusija šia tema vien per dvi dienas sulaukė beveik 47 tūkst. lankytojų. Dauguma – norintys užsitikrinti, kad Lietuvoje yra jėga, neleisianti manipuliuojant iškreipta meile Tėvynei, sugrąžinti Lietuvą į visišką Rusijos ir jos mentaliteto įtaką.
Tai tą blogiausią atvejį ir turiu omenyje. Be progresyvaus Lietuvos visuomenės sluoksnio reakcijos po šio „sėkmingo“ referendumo šalį tiesiogine šio žodžio prasme valdys kliedinti apie vis stiprėjančią valdžios savivalę gatvė.