Kai kokiame kaimelyje tvarkingai susodinta bendruomenė išgirsta apie demokratiją, savarankiškumą, lyderių iškėlimą ar seniūnų rinkimą, puola aiškinti, kad ne, ne, ne, mes nenorime rinkti seniūnės, nes štai čia sėdinti jau 15 metų mums pati geriausia. Bandant paaiškinti, kad jie ir toliau galėtų rinkti tą pačią dar 15 metų, seniūnė energingai perima iniciatyvą kviesdama kavos su pyragaičiais…
Kai tikslinė bendruomenė, sakykim, mezgėjų, poetų ar sodininkų, išgirsta, kad jie turi imti iniciatyvą, vietoje partinių sąrašų siūlyti savo bendruomenės kandidatus į rajono tarybą, gal net organizuotis į bendruomenių blokus, atsako: mūsų vadas yra tos (ar kitos) partijos narys ir be jo negalime, partija mums ekskursiją prieš trejus metus nupirko. Arba – priklausome nuo savivaldybės administracinio konstrukto – vietos veiklos grupės – ir nieko be jų leidimo negalime, kitaip neduos pinigėlių naujam akordeonui…
Kai šiaip mišriai kaimo žmonių grupei sakai apie galimus darbus, iniciatyvas ir jie aktyviai pasipiktina, kad jiems darbo nereikia – iš pašalpų, paramų ir kompensacijų gauna daugiau…
Tai peršasi išvada: kol nebus regionuose, kaimuose ir miesteliuose tikros savivaldos, kol savivaldybėse formuosis merai cariukai su grupelėmis draugų, kuriems absoliučiai dzin jų partinės priklausomybės einant į „koalicijas“, kol žmonės nežinos, kuris rajono tarybos narys yra atsakingas už jų kiemą, kol bendruomenės neturės savo rinkto tarybos nario, kurį, reikalui esant, galėtų pasikviesti į bendruomenę ant kilimo, kol nebus renkami seniūnai, kol skiriami seniūnai, kaip mažieji cariukai valdys po 15–20 metų (tokių teko matyti liuksusiniuose kabinetuose), kol nedirbti bus naudingiau ir patogiau nei įjungti savo smegenis ir iniciatyvą, tol mūsų žmonės ir toliau emociškai degraduos, liks išlaikytiniais, o bandantys nuasmeninimo atmosferai nepasiduoti emigruos.
Kada nors turi baigtis tie nuleidimai iš viršaus, kad žmogus pagaliau pajaustų malonumą atgauti savivertę, savigarbą, netgi išdidumą. Laisvas savo žemės, kiemo ir ateities šeimininkas. Ar tai kada nors įvyks? Ar kokia nors politinė jėga turės drąsos kada nors Lietuvos savivaldai atiduoti savivaldą, atiduoti demokratiją?
Rinkimų komitetai, kėlę daug vilčių demokratinių pradmenų radimuisi rajonuose, išsigimė į parodiją, dar labiau naikinančią vietinę savivaldą. Juos reikėtų kardinaliai pertvarkyti, adaptuoti tik vietinėms savivaldoms, surandant gyvybinius sinerginius ryšius su bendruomenėmis.