Bernardinai.lt
Apie septynias mirtinas socialinės nuodėmes Mahatma Gandhi užsiminė 1925 metais savaitiniame žurnale „Jaunoji Indija“ (1919–1932). Vienas iš jo anūkų, visuomenės veikėjas Arunas Manilal Gandhi vėliau pridėjo dar vieną: „Teisės be pareigų“. Pateikiame jo „Septynių socialinių nuodėmių“ interpretaciją.
Politika be principų
M. Gandhi sakė, kad tie, kurie palaiko taikaus pasipriešinimo idėją, neturėtų kandidatuoti rinkimuose, tačiau jie privalo rinkti tokius atstovus, kurie norėtų suprasti ir praktikuoti šią filosofiją. Išrinktam į valdžią žmogui tu suteiki įgaliojimus veikti savo vardu, sakė Gandhis. Toks asmuo gali naudotis šiais įgaliojimais tik tol, kol tu juo/ja pasitiki. Kai politikai įsitraukia į galios žaidimus, jie veikia neprincipingai. Išlikti savo poste bet kokia kaina yra neetiška. Gandhi sakė, kad kai politikai (ar kas nors kitas veikiantis šioje plotmėje) ar partijos atsisako Tiesos siekimo, jie turi būti pasmerkti. Šališka politika, lobizmas, papirkinėjimas ir kiti neteisėti veiksmai, taip dažnai pasitaikantys nūdienos politikoje, taip pat yra priskirtini prie neprincipingos politikos. Politika užsitarnavo negerą vardą, sakoma, esą ji „nešvari“. Taip yra todėl, kad mes ją tokią padarėme. Mes kuriame galios grupes dėl savo lobistinių interesų ir norime bet kokia kaina pasiekti savo. Nedaugelis žmonių išmoko pasipriešinti gundymams, – tad ką kitą, jei ne mus pačius reikia kaltinti dėl sumaišties, kurioje gyvename?
Turtas be darbo
Tai apima manipuliacijas vertybinių popierių rinkoje; lošimą; vergiją saldumynų fabrikuose (Indijoje tai paplitusi praktika – vert. past.), atlyginimus, neproporcingus atliekamam darbui. Ši Gandhi idėja kilo gilinantis į ūkininkų nuomininkų, dirbusių stambiems feodalams zamindari, gyvenimą senovės Indijoje. Nuomininkai turėjo sunkiai plušti savo ūkeliuose, o pelną pasisavindavo turtingieji. Įsivyravus kapitalizmui ir vis labiau plintant materializmui, pilkoji zona tarp sunkaus sąžiningo darbo ir pelnymosi iš kito žmogaus darbo plečiasi. Tam, kad būtų išsaugoti ištekliai ir kad jie būtų padalyti proporcingai, Gandhi atrodė būtina, jog žmogus turi paimti sau tiek, kiek jam iš tikrųjų sąžiningai reikia. JAV čia yra tipinis pavyzdys. Šalyje 200 milijardų dolerių kasmet išleidžiama cigarečių, alkoholio ir kitų dalykų, žalojančių žmonių sveikatą, gamybai. Atitinkamai milžiniški pinigai išleidžiami sveikatos sutrikimams, iškilusiems dėl tabako ir alkoholio vartojimo, tirti ir gydyti. Gandhi yra sakęs, kad visų poreikiams patenkinti išteklių užtektų, neužtenka jų tik patenkinti visų gobšumui (There is enough for everyone’s need but not for everyone’s greed).
Malonumas be sąžinės
Tai susiję su turtu, kuris buvo įgytas be sąžiningo darbo. Savo nuobodiems gyvenimams paįvairinti žmonės randa kūrybingų ir pavojingų būdų. Už jų malonumo ieškojimus visuomenei dažnai tenka mokėti didelę kainą. Narkotikų vartojimas ir pavojingi žaidimai sukelia sunkių sveikatos sutrikimų, ir pasauliui kainuoja – tiesiogiai ir netiesiogiai – šimtus milijardų dolerių. Daugelis šių problemų kyla dėl paprastos priežasties: nesirūpinimo savimi. JAV 250 milijardų dolerių kasmet išleidžiama pramogoms, tuo tarpu kiekvienais metais nuo bado, nepakankamos mitybos ar medicinos paslaugų trūkumo pasaulyje miršta 25 milijonai vaikų. Taip pat daug kainuoja neatsakingas ir neatsakingas seksualinio malonumo siekimas. Taip jauni žmonės praranda savo vaikystę, o nekalti kūdikiai, atkeliavę į šį pasaulį, paliekami visuomenės globai. Už tokį malonumo siekimą mokame didelę emocinę, finansinę ir moralinę kainą. Gandhi tikėjo, kad malonumas ir pasitenkinimas turi kilti sielos gelmėse iš rūpinimosi skurstančiaisiais, savo šeima, vaikais ir artimaisiais. Sveikų žmonių santykių kūrimas gali būti jaudinama ir nuotykinga veikla. Deja, mes ignoruojame dvasinius gyvenimo malonumus ir įsitraukiame į fizinius, kurie ir yra „malonumai be sąžinės“.
Žinios be asmenybės
Polinkis į materializmą verčia įgyti tų žinių, kurios mums padėtų gauti geresnį darbą ir uždirbti daugiau pinigų. Pelninga karjera vertinama labiau nei išugdyta asmenybė. Mūsų mokslo centrai pabrėžia karjeros darymo, o ne charakterio tobulinimo perspektyvą. Gandhi tikėjo, kad jei tūlas negali suprasti savęs, jis negalės suprasti ir gyvenimo. Jis pasakodavo man istoriją apie jauną išskirtinių gabumų žmogų, savo studentą. Iš kiekvieno dalyko jis gaudavo geriausius įvertinimus, dirbo kaskart vis sunkiau, kad įgytų aukštesnį laipsnį. Pamažu jis tapo knygų žiurke. Tačiau pabaigęs mokslus ir gavęs puikų darbą, jis taip ir neišmoko elgtis su žmonėmis, negebėjo užmegzti su jais santykių. Išmokti šių svarbių gyvenimui dalykų jis paprasčiausiai neturėjo laiko. Galų gale jis tapo nesugyvenamas: nesugyveno nei su žmona ir vaikais, nei su kolegomis. Gyvenimą jis baigė kančioje. Studijų metai, geriausi įvertinimai neatnešė jam laimės. Todėl netiesa, kad sėkmė ir turtas yra laimės sąlyga. Švietimas, kuris ignoruoja asmenybės formavimą, yra ne pilnas švietimas.
Komercija be moralės
Kaip turtas įgytas be darbo, taip mus įtraukia ir komercija be moralės. Mes stengiamės uždirbti daugiau pinigų visomis įmanomomis priemonėmis. Manipuliavimas kainomis, netinkamų naudoti produktų brukimas pirkėjams, apgavystės ir melagingos priesaikos, tai tik keletas iš daugelio atvejų, kai pasineriame į komerciją be moralės. Kai pelnas tampa pačiu svarbiausiu komercijos tikslu, moralė ir etika paprastai lieka už borto. Mes mažiname darbuotojams išmokas ir atlyginimus. Jei įmanoma, įdarbiname žmones, kurie sutinka dirbti gaudami vergišką atlyginimą. Tiek kalbant apie vaikus, kurie dirba saldumynų gamybos pramonėje, tiek tuos, kurie baisiomis sąlygomis dirba Niujorko ar Kalifornijos ūkiuose. Pelnas yra svarbiau nei žmonių poreikiai. Kai žmonės nesusidoroja su darbo apimtimi, verslas imasi mechanizacijos. Sakoma, kad mechanizacija didina efektyvumą, tačiau visų pirma ji yra skirta uždirbti daugiau pinigų. Naujų darbų vietų atsiras nedaugeliui. Visi kiti bus išmesti į gatvę. Tačiau kam tai rūpi? Svarbiausia – pelnas. Kitaip tariant, tie, kurie negali eiti išvien su technologiniais pasikeitimais ir laiko poreikiais, nėra verti gyventi, – tai sąvoka, kurią Hitleris vartojo nacių partijai sutelkti. Jei visuomenė nesirūpina nespėjančiaisiais, kodėl mes stebimės, kai jie tampa nusikaltėliais?
Mokslas be žmoniškumo
Tai mokslas, kurio dėka atrandama vis daugiau siaubingų ginklų. Jie tokie galingi, kad gali žmoniją nušluoti nuo žemės paviršiaus. JAV Nacionalinė šaulių asociacija teigia, jog esą ginklai nežudo žmonių – žmonės žudo žmones. Tačiau jie nepasako, kad jei žmonės neturėtų ginklų, jie negalėtų žudyti taip lengvai ar greitai. Jei medžioklę laikytume sportu, tai pats nejautriausias ir žmogų žeminantis sportas žemėje. Kaip gyvūnų žudymas gali atnešti malonumą? Tai malonumas be sąžinės. Jei mes nesirūpiname kieno nors vieno gyvybe, nustojame gerbti gyvybę apskritai. Nė viena iš žemėje gyvenančių rūšių neatnešė tiek destrukcijos, kaip žmogus. Materializmas padarė mus savininkiškus. Kuo daugiau mes visko turime, tuo daugiau turime saugoti, tuo negailestingesni mes tampame. Mes žudome, jei kas nors iš mūsų pavagia duoną. Nes mes jaučiamės nuskriausti. Tačiau nekvaršiname sau galvų, kaip gali būti, kad tokiame turtingame pasaulyje gali būti tiek daug badaujančių žmonių. Tam, kad apsaugotume savo namus, kaimynystes, šalis nuo užpuolimų, į pagalbą pasitelkiame mokslą. Su jo pagalba sukuriame sau ginklų. Čia tiktų prisiminti Hirosimos ir Nagasakio sunaikinimą. Karas kartais yra neišvengiamas vien dėl to, kad mes esame linkę klijuoti etiketes pagal lytį, odos spalvą, kalbą, religiją ir t. t. Etiketės mus nužmogina, nes taip tampame objektais. Ne taip seniai dar buvo kariaujama laikantis tam tikrų taisyklių, statutų, etikos ir apgaulingos, tačiau vis dėlto moralės. Hitleris, skatinamas savo didžiulės neapykantos, pakeitė taisykles. Ir mes nuėjome jo pasiūlytu keliu. Dabar galime sunaikinti ištisus miestus ir šimtus tūkstančių žmonių vienu mygtuko paspaudimu. Galime sunaikinti juos nejausdami moralinės graužaties, nes nematome to, ką padarėme.
Garbinimas be aukojimosi
Vieno žmogaus tikėjimas kitam gali atrodyti kaip fantazija, kadangi religija buvo redukuota iki beprasmių ritualų, kurie atliekami nemąstant. Šventyklos, bažnyčios, sinagogos, mečetės ir visi kiti, kuriems patikėta aiškinti religiją netikintiems žmonėms, siekia juos kontroliuoti per pragaro, prakeikimo ir kančių baimę. Dievo vardu jos padaugino daugiau neapykantos ir smurto nei bet kuri vyriausybė. Tikros religijos pagrindas – dvasingumas, meilė, užuojauta, supratimas ir vienas kito pripažinimas, kad ir kas būtum: krikščionis, žydas, induistas, musulmonas, budistas, ateistas, agnostikas ir t. t. Gandhi tikėjo, kad ir kokias etiketes klijuotume savo tikėjimui, mes visi garbiname Tiesą, kadangi Tiesa ir yra Dievas.
Išoriškai mes galime būti labai atsidavę Dievui, tačiau jei mūsų tikėjimas, supratimas, užuojauta, meilė neįsikūnys mūsų gyvenimuose, maldos bus bejėgės. Tikram garbinimui reikia aukojimosi. XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje į Indiją ėmė plūsti krikščionių ir musulmonų dvasininkai, jie norėjo atversti „neliečiamuosius“. Jie stovėjo ant kiekvieno gatvės kampo garsiai demaskuodami induizmą ir skelbdami krikščioniškąsias vertybes. Ėjo mėnesiai, tačiau nė vienas žmogus neatsivertė. Vienas nusivylęs kunigas paklausė mano Senelio: „Kodėl po tiek priespaudos ir diskriminacijos metų nė vienas iš „neliečiamųjų“ nepriėmė mūsų pasiūlymo tapti krikščionimis ir gyventi geriau?“ Senelis atsakęs: „Kai jūs nustosite skelbę, kokia gera yra krikščionybė ir pradėsite gyventi pagal jos nurodymus, sulauksite tiek atsivertėlių, kad nespėsite su jais susitvarkyti.“ Šie jo žodžiai tinka kalbant apie visas pasaulio religijas. Mes šaukiame nuo stogų apie mūsų tikėjimo dorybes, tačiau neįkūnijame jų gyvenime.
Zigmas Vitkus