Jūsų dėmesiui siūlome DELFI.lt portale paskelbtą Mykolo Romerio universiteto profesoriaus Arvydo Guogio ir Vytauto Didžiojo universiteto lektoriaus Andriaus Švarplio publikaciją, aptariančią neoliberalių jėgų valdymo pasekmes Lietuvai.
Neoliberalizmu galima laikyti po II pasaulinio karo susiformavusią pasaulinę laisvos prekybos sistemą, palaikomą tokių tarptautinių finansinių institucijų kaip Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas, Pasaulio prekybos organizacija (anksčiau GATT–Bendrasis susitarimas dėl muitų tarifų ir prekybos).
Neoliberaliai ekonomikos politikos programai būdingos nuostatos: privatizuoti valstybės įmones, laikytis griežtos fiskalinės politikos, riboti valstybės išlaidas socialinėms reikmėms, mažinti valstybės reguliavimą rinkoms, atverti vidaus rinką užsienio kapitalui. Neoliberali ekonominė politika yra labiau palanki verslo ir ekonomikos skatinimui ir yra nejautri socialiniams, ekologiniams, kultūriniams visuomenės klausimams.
Tipišku neoliberalios politikos pavyzdžiu-eksperimentu galima laikyti Čilės valstybę karinės A. Pinočeto diktatūros laikais 1973–1990 metais. Į šalį buvo pakviesti Čikagos ekonomistai, praminti „Čikagos berniukais“, kurie tiesiogiai rėmėsi Miltono Friedmano Čikagos mokyklos idėjomis, o ši mokykla laikoma ideologiniu neoliberalizmo centru.
Čilės ekonominės reformos pasiekė įspūdingų makroekonominių rezultatų – augo šalies BVP, mažėjo nedarbas, padidėjo statistinės pajamos vienam gyventojui.
Tačiau lygiai taip pat neoliberali politika iki 45% šalies visuomenės nustūmė į skurdo zoną, ir ryškiai padidėjo turto ir gerovės poliarizacija, kai absoliuti mažuma (turtingiausių) žmonių valdo turtą, prilygstančiam likusios daugumos turimam turtui.
Daugelis pasaulio ekonomistų sutaria, kad 2008 metais prasidėjusi pasaulinė ekonominė krizė yra neoliberalios politikos pasekmė, kadangi finansinio sektoriaus (bankų) nepakankamas reguliavimas privedė prie neatsakingų finansinių operacijų griūties, it „sniego gniūžtės“ lavinos.
Ne paslaptis, kad visos trys Baltijos šalys jau trečią dešimtmetį žengia neoliberalios ekonomikos ir selekcinės elitistinės politikos keliu. Suabejoti, ar taip bus ir toliau, verčia tik paskutiniai Seimo rinkimai Lietuvoje. Pažymėtina tai, kad neoliberalios ekonomikos sukūrimas, kaip visame pasaulyje, taip ir Lietuvoje, buvo ne dėsningas visuomenės raidos etapas, o voliuntaristinis politinis projektas, kurį sutartinai įgyvendino šalies politikai, teisininkai ir ekonomistai.
Straipsnio tęsinį skaitykite DELFI.lt portale ČIA.