Arvydas Juozaitis. Emanuelio Makrono „napoleonizmas“, arba Sparčiai artėja pompastiškos propagandinės eros pabaiga – kas toliau?

Sparčiai artėja pompastiškos propagandinės eros pabaiga.

Vakar Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) pareiškė, kad Europa nebegali pasikliauti JAV ir todėl jis sieks kurti naują Europos saugumo aljansą, įskaitant Rusiją.

Anot E. Makrono, Europos Sąjunga gynybos srityje turinti atstovauti tik sau. Ką tai galėtų reikšti? Jungtiniam NATO-Europos saugumui pranašaujamas galas? E. Makrono numatomas aljansas apimtų tik Europos partnerius „plačiąja prasme, įskaitant ir Rusiją“.

Nauja E. Makrono vizija? Sakykime taip: gana senos, dar M. Gorbačiovo laikus primenančios „bendrų Europos namų“ koncepcijos variantas. Tik šiais laikais tai būtų jau nauja eurofederalistinė svajonė apie „bendrą erdvę nuo Lisabonos iki Vladivostoko“.

Štai taip. Visokiausiems gąsdinimams, kad visokie nacionalistai mėgina suskaldyti Europą, sakoma: pakaks. Iš Rotšildų banko kontoros sakoma taip: viskas dabar turės būti tik biznis, jokių emocijų.

Daug kalbėta, ir ne viena proga, kad Kremliaus interesai Europoje gali turėti du tikslus: taktiškai suskaldyti Europos Sąjungą ir, priešingai, padėti jai taip susivienyti į „Jungtines Europos Valstijas“, kad šioms nebereikėtų JAV pagalbos.

E. Makrono pareiškime akivaizdus antrasis kelias ir ašies Paryžius-Berlynas-Maskva kūrimo pirmas žingsnis. Įspūdinga pradžia.

Lietuvoje rožinius akinius užsidėję URM specialistai aišku pasakys: absurdas! Esą, ši geopolitinė ašis neįmanoma nei Kremliui, nei Paryžiui, nei Berlynui. Ne tokiems arkliams toks vežimas.

O vis dėlto. Būtina susipažinti su labai plačiai elektroninėje erdvėje skelbiamomis V.Putino ideologo Aleksandro Dugino idėjomis ir ne menkais darbais. Jis seniai, jau du dešimtmečius, modeliuoja JAV, tai yra „jūrinės civilizacijos“ išstūmimą iš „kontinentinės Europos“.

E. Makronas, žinoma, neklauso A. Dugino ir vargu ar ką apie jį žino, bet jis girdi V. Putiną. Ir kaip itin ambicingas „naujasis Napoleonas“ (kurį jis nuolat mėgdžioja) mato „naujos Europos vizijas“.

Nord Stream-2 istorija jau įrodė, kad Berlynas, kaip tarpinė naujosios ašies Paryžius-Berlynas-Maskva grandis, sparčiai eina pirmyn. Naivūs būtume, jeigu manytume, kad E. Makronas savo iniciatyvų nederina su Angela Merkel. Juk ne taip seniai ji panašiai pasisakė. Tiesa, atsargiau. Geopolitinėms iniciatyvoms stiprinti vyksta kiekvienas susitikimas „viršūnėse“. Kanclerę ką tik ir vėl aplankė V.Putinas. Ir jiedu vėl sumušė rankomis dėl prekybos dujomis.

Ir anksčiau buvo galima matyti didžiųjų ES valstybių (iš esmės tik Prancūzijos ir Vokietijos) žaidimus su Kremliumi. Tačiau dabar kortos jau guldomos ant stalo.

Kokioje šizofreniškoje situacijoje atsiduria neoliberalūs kosmopolitiniai ir globalistiniai propagandistai?! Jie ir toliau kaltins Europos nacionalistus dėl jų esamų ir nesamų simpatijų Rusijai? O juk didžiųjų tikslas jau įvardytas: Europos aljansas su Rusija. Galbūt jau ir be NATO.

Bet juk Europos gynybos aljansas objektyviai negali būti sukurtas. Jis negali būti realia alternatyva NATO. Nebent tas aljansas ištiestų ranką Rusijai…

Ne, ES šalys nėra pasirengusios tokiems radikaliems ir be galo rizikingiems pokyčiams. Taigi, išvada akivaizdi: geopolitiškai susireikšminusio E. Makrono iniciatyva skaldo ir silpnina Europą.

Donaldo Trampo (D. Trump) viražai E. Makronui buvo tik dingstis. NATO įmanoma be Prancūzijos? Taip jau buvo. Bet ar NATO būtų įmanoma taip pat ir be Vokietijos? O tada jau ir be Italijos? Be Ispanijos? Absurdas.

Žinoma, kai kurie Lietuvos ekspertai jau kalba ir apie kažkokį, „mažąjį NATO“. Ko galime tikėtis tokio geopolitinio nestabilumo sąlygomis? Turkija dar labiau pakibtų ir taptų visai nenusakoma. O Kinijai tiesiausi keliai į Europą būtų nutiesti.

Ką mums daryti? Žinoma, kol kas nebus daroma nieko. Tik žurnalistai ir tinklininkai toliau gąsdins nacionalistais.

Akivaizdu, kad jokie staigūs geopolitiniai pokyčiai Lietuvai, kaip ir kitoms mažosioms ES šalims nėra naudingi, nereikalingi. Net labai pavojingi.

Savo pirmosios kadencijos pradžioje prezidentė D. Grybauskaitė nuvyko būtent į Prancūziją (kas pamiršo, primenu: šio vizito metu Lietuvos vėliava buvo apsukta antraip). Ir Prancūzija buvo paskelbta pirmąja strategine Lietuvos partnere.

O kaip dabar? Ar atėjo laikas Lietuvai nesutikti su šia savo nežinia kokio laipsnio strategine partnere? Galbūt reikėtų bendros kelių ES valstybių pozicijos? Visų Baltijos šalių? Bet juk mes užsienio politikos nederiname net su Latvija.

Viena jau tikrai akivaizdu: baigiasi laikai, kuomet galėjome švaistytis propagandiniais šūkiais ir stereotipais – esą yra vieninga Europos tarptautinė politika. Kurią kažkas kažkur sukuria. Nesukuria.

Mums Višegrado valstybių sąjunga su kas diena tampa vis būtinesnė. Ji reikštų ir mūsų tikrąją užsienio politiką (kartu su Latvija), ir rūpestį savo tikraisiais ilgalaikiais nacionaliniais interesais.

Sparčiai artėja pompastiškos propagandinės eros pabaiga.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
57 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
57
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top