Šią savaitę buvo numatomas Seimo Peticijų komisijos posėdis, kuriame turėjo būti svarstoma mano su bendražygiais parengta Peticija dėl būtinybės atšaukti 2018 m. liepos 1 d. įsigaliojusią „vaikų paėmimo“ iš šeimų tvarką (toliau – Peticija). Tačiau L. Kukuraičio ministerija nesugebėjo laiku atsakyti nei į Peticijos argumentus, nei į pateiktus pasiūlymus. Tad viskas nusikelia į kovą.
Dabar Seimas svarstys kukuraitiškuosius Įstatymo taisymo pasiūlymus, kurie iš pažiūros šiek tiek sušvelnina jo aiškiai teroristišką esmę (atsisakoma “grėsmės lygių”, vietoj automatiško “globos” mechanizmo – tarpinis priežiūros etapas, užsimenama apie atsakomybę už melagingus skundus, netgi pagaliau prisiminta, kad Įstatymas juk buvo skirtas vaikų gelbėjimui, tad iškilus pavojui Tarnyba dabar turėtų reaguoti per šešias valandas, o ne pradėti tik svarstyti po trijų dienų).
Tačiau nuo to žalinga Įstatymo esmė nepasikeičia.
Tą patį sako ir Seimo narys Mindaugas Puidokas. Visgi jo inicijuotos darbo grupės parengti alternatyvūs pasiūlymai nė nebus svarstomi. Prieš šv. Kalėdas M. Puidokas viešame laiške priminė savo frakcijos lyderiui ir „valstiečių” programą, kuriai prieštarauja Įstatymas, ir jo paties pažadą pateikti Seimui svarstyti esminius Įstatymo pataisymus. Kol kas nepadėjo.
„Matuko įstatymas“ sudavė smūgį pasitikėjimui Vaikų teisių ir įvaikinimo tarnybomis (toliau – Tarnyba), nes sudarė sąlygas dėl mažareikšmių priežasčių griebti vaikus iš šeimų (toliau – Įstatymas). Dabar, jei bus pasirinktas ministeriškasis taisymo projektas, kelias iki vaikų išplėšimo bus kiek ilgesnis. Pasitikėjimas Tarnybomis, kurios buvo skirtos pagalbai vaikui, nebus atkurtas.
O juk esmė ta, kad naujoviškai vaiko teises apibrėžęs Įstatymas nepaiso mūsų Konstitucijos (jos 38 straipsnis aiškiai sako, kad būtent Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas).
Nuo praėjusių metų liepos 1 d. jau nebe prigimtinei šeimai, bet valstybės tarnyboms suteikta išimtinė teisė rūpintis vaikais. Visi šalies vaikai atiteko valstybei, tapo jos institucijų privilegijuotu reikalu.
Teisės specialistai dar prieš Įstatymo priėmimą perspėjo, kad visi vaikus drausminantys tėvai dėl išplėstos smurto sąvokos taps potencialiai kriminalizuoti. Tačiau šimtas Seimo narių nepaklausė nei Konstitucijos, nei sveiko proto, nei ekspertų viešai pateiktos kritikos.
Jau ne sykį rašiau ir aš, ir kiti atkreipė dėmesį, kad pagal įstatymą tik tėvų elgesys su savo vaikais pripažintinas smurtu. Gi valstybės institucijų veiksmai jų vaikų atžvilgiu nebus laikomi smurtu. (žr. Įstatymo 1str. 5 d.). Vienu atveju, jeigu vaikas atskleis pareigūnui, jog jų namie laikoma rykštė, tai jau bus laikoma smurtu. Tuo tarpu pareigūno prievarta išplėšiant vaiką — ne smurtas.
Po Kručinskų šeimos gynimo epopėjos tapo aišku, kad Įstatymas — ant absurdo ir valstybinio teroro ribos. Diskusijose dėl Įstatymo (naujosios redakcijos) vengiama pažvelgti tiesai į akis.
Dar daugiau: Įstatymas negelbsti vaikų, kai iškyla pavojus jų gyvybei ir sveikatai. Jis skirtas socialinei inžinerijai — valstybės organizuojamam masiniam šeimų perauklėjimui.
Todėl esminis klausimas: arba bus laikomasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir tada esminės Įstatymo nuostatos, pirmiausia „smurto prieš vaikus“ apibrėžimai, bus atšaukti, arba, šį tą patobulinus, naujoji sistema bus išsaugota (ir tada institucinis slibinas anksčiau ar vėliau atgaus drąsą).
Antikonstitucinės reformos iniciatoriai laikosi principo, kad tikslas esą pateisina priemones. Egzaltuotų klyksmų apie žvėris, kurie būtinai nori mušti savo vaikus, fone sunku apginti konstitucinius valstybės principus. Tačiau mums, Lietuvai tai būtina. Nes jų neapgynus, pasekmės gali būti žymiai sunkesnės. Vaistai kartais būna žalingesni už jais gydomą ligą.
Ar M. Puidoko grupės pasiūlymai esminiai?
M. Puidoko darbo grupė stengėsi įdėti įvairius saugiklius nuo galimo Tarnybos piktnaudžiavimo (tikriausiai nebepasitikėdama L. Kukuraičio konsultantų suredaguotais viešais išvedžiojimais esą vadybininkai nėra ir nebus suinteresuoti vaikų atėmimu pagal įstatymą). Argi galima pasitikėti vien Tarnybos humaniškumu, kaip siūlo L. Kukuraitis? Žinoma, kad ne.
Deja, nei smurto sąvokos taisinėjimai, nei įvairių būdvardžių pridėjimas („šiurkštus“ vaiko teisių pažeidimas, „realus ir tiesioginis“ pavojus vaiko sveikatai ir gyvybei, „proporcingi“ Tarnybos veiksmai), nei neapibrėžtų sąvokų, tokių kaip „nesaugi aplinka“, išėmimas iš Įstatymo nuo galimo Tarnybų piktnaudžiavimo apginti negalės. Kodėl?
Pirmiausiai todėl, kad Įstatymas individualių vaiko teisių gynimą iškelia aukščiau tūkstančius metų veikusios šeimos institucijos. Net ir pačios vaiko teisės apibrėžiamos nepagrįstai ir savavališkai. Valdžia, tarsi būtų visų šalies vaikų savininkas, prisiima sau išskirtinę teisę spręsti, kas atitinka geriausius vaiko interesus. Įstatymas antikonstituciškai nusavina visų mūsų vaikus.
Niekur ir niekad pasaulyje nėra įrodyta, kad valdžia geba auklėti vaikus geriau nei šeima. Išimtiniai degradavusių šeimų atvejai, kai iš tiesų būtina įsikišti, Įstatyme apibendrinti visiems. Nes esą nėra skirtumo tarp kepštelėjimo ir Matuko nužudymo. Valstybė auklės piliečius? Kaip kas? Kaip Lietuva? Ar kaip nebe Lietuvos šeima? Ar kaip nežinia kokia Naujosios Zelandijos šeima? Tai jau yra nusikaltimas.
Lietuvio išlietuvinimas įstatymo vardu.
Absurdas ir ne juokai. Jeigu kas siekia, kad Konstitucija taptų tuščiu kevalu — užsiima antivalstybine veikla. Tas gina kvazikomunistinę tvarką, kuri siūlo pseudodemokratiškais būdais nustumti į šalį Konstitituciją. Tada veiks tarptautinė rinka. Naujasis režimas po „vaikų teisių” gynimo priedanga.
Ne visos Europos šalys taip tvarkosi.
Kas ir kada sugalvojo bausmių vaikams uždraudimą?
Iki šio Įstatymo priėmimo Lietuvoje buvo draudžiamas bet koks žiaurus elgesys su vaikais. Tačiau fizinės ir psichologinės bausmės vaikams, jei jos vaiko nekankina, nežemina jo garbės bei orumo, Lietuvoje nebuvo prilygintos smurtui ar prievartai (žr. ankstesnės redakcijos įstatymo 49 str., kurio nuostatas siūlo grąžinti Peticija).
Galiojančiame specialiame įstatyme, skirtame smurto artimoje aplinkoje užkardymui, bet kokie fiziniai ar psichologiniai veiksmai pripažįstami smurtu tik tuomet, jei jie daro žalą. Pagal įstatymo koncepciją – bet koks vaikų drausminimas šeimoje tampa rizikingas.
Žiaurus elgesys, smurtavimas visada buvo nusikalstami ir persekiojami. Tačiau dabar socialiniai inžinieriai nusprendė įvesti platesnį „smurto vaikams“ apibrėžimą, kuris kartu apima ir bet kokias fizines ar psichologines vaikų drausminimo bausmes. Įstatymas kaip koks įrankis (rykštė) įsakmiai reikalauja iš vaikų vieno — atsisakyti tėvų autoriteto. Šeimos santykius verčia nuo kojų ant galvos. Ir Lietuvos Konstitucijos 38 str. nuostata: „Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti“ — ši nuostata netenka prasmės.
Netenka prasmės ir šimtmečių atminties perdavimas iš kartos į kartą. Šeimos gyvenimas tampa eksperimentu. Dar daugiau — socialine inžinerija.
Išvada: šis Įstatymas ir visos jo „pataisos“ yra modernus ir klastingas socialinis eksperimentas. Valdžia jam nėra gavusi iš piliečių jokių įgaliojimų. Valdžios prisiimta teisė kištis į prigimtinius tėvų ir vaikų santykius yra perdėtas kišimasis. Jis — eilinis globalistų puolimas prieš šeimą. Tiesa, puolimas, kuris bandomas diegti visoje Europoje.
Seniai laikas suprasti, kad ir kitų valstybių ir tarptautinės organizacijos, kuriose dalyvauja Lietuva, gali atnešti ne vien gėrį ir pažangą. Mūsų „elito“ bėda, kad jis nenustoja ideologiškai lankstytis svetimiems vėjams, — lankstytis, norėdamas aplenkti tuos vėjus.
Bet vėjai yra vėjai — jie nuolat keičia kryptį.
Ką tik Seimas įpiršo Lietuvai JT inicijuotą „Globalios migracijos paktą“. Latvijos Seimas jį atmetė, vadinasi, pasielgė daug protingiau ir atsakingiau. Atsankingiau pasieklgė ir JAV, ir Austrija, ir Vengrija, ir Australija, ir Lenkija, ir Čekija.
Mūsų elito požiūris į tautos ateitį, į piliečių bendrą gėrį skatina daugybę negerovių. O pirmučiausiai — emigraciją ir valstybinį nihilizmą. Tokią politiką reikia sustabdyti.