Aš – ne Maldeikis. Netylėsiu!

Jūratė Kiliulienė | „Respublika“

Aštriu liežuviu garsėjanti ekonomistė Aušra Maldeikienė visada pliekė valdžią kritikos rykštėmis. Dabar ji pati – Seime. Gal buvimas valdžioje apmalšins jos ūmų būdą?

„Aš – ne Maldeikis. Mano vyras labai daug matė, bet nepasakydavo. Jis yra taip inteligentiškas, kaip mūsų tauta nori. Kultūringas, šneka tylesniu balsu, sugeba nutylėti. O aš kalbėsiu“, – žada A.Maldeikienė. Ji iki šiol negali atleisti vyrui, kad šis būdamas aktyvioje politikoje daug matė, bet nieko nepasakė.

Ar jau spėjote pajusti, kad dabar valdžia – jūsų rankose?

Niekada neturėjau noro eiti į Seimą. Bet matau, kaip šita šalis degraduoja intelektualine prasme ir darosi žiauriai neįdomi. 1990 metais Seimo nario galėjai paklausti, ką jis skaito, ir išgirsti jo nuomonę. Tokių, kur nesupranti, kas jis toks ir iš kur atsirado, tada buvo mažai. Bet kiekviename kitame Seime jų daugėjo. Peržiūrėjau kadenciją, kuri dabar baigiasi: nepažįstu trečdalio!

Seimo narys yra ne valdžia, o tautos atstovas. Taip jį traktuoja 60-asis Lietuvos Konstitucijos straipsnis, taip yra kitose šalyse. Lietuvoje šiuo metu 17 tūkst. rinkėjų išsirenka atstovą, jis kartu su kitais atstovais derasi dėl valstybės žaidimo taisyklių. Jis niekam nevadovauja, nieko neskirsto, o kalbasi. Žodis „parlamentas“ yra kilęs nuo prancūziško „parler“ – kalbėti.

Deja, po 26-erių Nepriklausomybės metų reikia tautai tai aiškinti. Kiekvieną dieną savo feisbuko paskyroje randu kvailokų žmonių pastabų: galų gale nustokite kalbėti ir pradėkite dirbti. Seniau jiems rašydavau: jums tualetinis popierius baigėsi, jums nupirkti ir atnešti? Dabar juos tiesiog blokuoju.

Pas mus daugeliui net atrodo, kad žmogus Seime turi būti kultūringas. Ne! Normalūs parlamentai yra gana nekultūringi. Kuo šalis demokratiškesnė, tuo parlamente daugiau pykčių, isterijų, emocijų, nes suderinti skirtingų grupių interesus sudėtinga. Žmonės ten pasiunčiami susirieti, išsiaiškinti santykius ir nustatyti žaidimo taisykles.

O mes sukūrėme biurokratinę iki ausų galiukų visuomenę ir džiugiai įsivaizduojame, kad kuo Seimo narys biurokratiškesnis, kuo pilkesnis, nemokantis išsižioti, atsakyti į elementarų klausimą, tuo jis geresnis. Iki kokių 1997-ųjų Seime dar buvo žmonių, kurie kalbėdavo. Dabar dauguma eina būtent vadovauti.

O ką jūs veiksite Seime?

Aš einu atstovauti žmonėms ir jų interesams. Dar nespėjau prisiekti (naujasis Seimas prisieks lapkričio 14 d.), o jau turiu tris istorijas, kurios tikrai yra mano.

Papasakosiu vieną. Ji parodo, ką mes su savimi padarėme per 26 metus. Vilniuje, socialiniame būste – du kambariai, 44 kv.m – gyvena vyras, turi 17, 14 ir 5 metų vaikus, žmoną, kuri laukiasi. Nėštumas patologinis, 19 savaičių. Pernai šios šeimos pajamos 58 eurais viršijo minimumą, kuris suteikia teisę į socialinį būstą. Dėl to prieš kelias savaites ji gavo laišką iš „Vilniaus būsto“, kad iki lapkričio pabaigos privalo išsikelti.

Kur, kodėl, iš kur tokia taksa?! Man ši šalis yra šlykšti savo veidmainyste. Labai daug dėmesio skiriama kiaušialąstėms suskaičiuoti, bet 19 savaičių vaikas tegul eina laukais – dalijant šeimos pajamas jis nebeįskaičiuojamas! Mes sukūrėme valstybę, kur visi vaidina katalikus niekada neskaitę Evangelijos. Aš tai darau 35 metus diena dienon.

Aš pasidarysiu charakirį! Tik per mano lavoną tą žmogų iškeldins! Noriu įspėti: šitas tankas vadinasi Maldeikienė. Jau dabar sustabdžiau procesą – iškeldinimo data nukelta trims mėnesiams, per tą laiką pakeisime įstatymą. Pakeliui išaiškėjo, kad tokie laiškai buvo išsiųsti daugeliui. Išeiti liepia ir žmonėms, turintiems sunkų neįgalumą, nes jiems penkiais eurais padidino neįgalumo išmokas. Kažkokie puspročiai biurokratai „Vilniaus būste“ išrašė visiems nurodymus!

O labiausiai šioje istorijoje mane sukrėtė tos šeimos nuolankumas. Prašydami pagalbos jie prideda gydytojo pažymą, kad žmona tikrai laukiasi, gailiu balsu klausia, kurgi jiems eiti, kai žiema ant nosies. Tai nesuvokiama.

Vyras Eugenijus Maldeikis, 2000–2004 m. buvęs Seimo nariu, o 1999 ir 2000–2001 – ūkio ministru, neatkalbinėjo nuo rinkimų?

Aš kategoriškai nesu Maldeikis. Tikriausiai daugeliui tų, kurie įsivaizduoja, kad Seimo narys turi kažką dirbti, vadovauti, mano vyras būtų priimtinesnis. Bet aš nuo vaikystės labai gerai žinau, kad politika – tai kalbėjimas ir susitarimas. Aš esu būtent tokia politikė, o Eugenijus – ne kalbėtojas, o darytojas, biurokratas. Esu įsitikinusi, kad Lietuvai reikia tokių kaip aš, kaip Ingrida Šimonytė.

Kaip Eugenijus reagavo į mano sprendimą? Pasakė: tu kvailioji, bet jei nori, eik, tai tavo kelias.

Dar tik pati kadencijos pradžia – vieni išrinktieji rūpinasi, kur gyvens, kuo važinės, pažindinasi su Seimo koridoriais. O kokie jūsų rūpesčiai?

Naujoms suknelėms neturiu pinigų. Turiu ką apsirengti, nuoga juk nevaikštau. Turiu mašiną, vyro dovanotą minikuperį, labai gerą miestui, bet per mažą kelionėms po Lietuvą. Tad mašiną aš išsinuomosiu, pasibaigus kadencijai grąžinsiu.

Seime kaip žurnalistė dirbau dvejus Nepriklausomybės pradžios metus, per Sausio įvykius savaitę ten net gyvenau. Tad tuose rūmuose man viskas pažįstama.

Visi tie techniniai dalykai aiškūs ir nesudėtingi. O sunku tai, kad tenka ten eiti, nors yra daug malonesnių darbų. Man labai įdomu mokyti vaikus, dėstyti studentams, tik kuo toliau, tuo labiau beprasmiška. Man nusibodo darbas, kuris neapmokamas. Mokėti mokslų daktarui 510 ar 600 eurų, kai jis yra docentas, – didžiulė gėda.

Mokslininkai, praėjusią savaitę kaip tik dėl to piketavę priešais Vyriausybės rūmus, tikriausiai daug iš jūsų tikisi. Kaip jiems padėsite?

Niekaip. Tik dar kartą tautai pasakysiu, kad ji išsigimė, nes leidžia iš savo mokytojų tyčiotis. Ne mokytojai, ne tautos protai turi stovėti ištiesę rankas, o tėvai, kuriems reikia, kad jų vaikus kažkas mokytų.

Praėjusią savaitę man buvo gėda žiūrėti į tuos jaunus humanitarus. Bet nieko dėl jų nedarysiu. Nes Seimo narys nėra tas, kuris atėjęs išplaus jums laiptinę, jis yra tas, kuris kalba jūsų balsu. Aš einu kalbėti, tai ir dariau 26 metus, o pastaruosius dešimt – rėkiau. Daug kur jau pavėlavome, tiesiog tauta išvažiavo ir sugrąžinti ją bus labai sudėtinga. Bent kol kas nematau jokių poslinkių į tą pusę. Bet tie, kurie likome, turime jausti atsakomybę, susiimti ir pradėti mąstyti apie visuomenę.

Gal pagaliau sužinosime, kas nužudė Valstybės saugumo departamento pulkininką Vytautą Pociūną? Į rinkimus ėjote po „Lietuvos sąrašo“ vėliava, šiai partijai tai rūpėjo.

Jei atvirai, tam tikrai laiko neskirsiu. Tai ne mano tema, nors jokiu būdu nesakau, kad ji nėra svarbi, apsaugok Viešpatie. Su pulkininko Pociūno žūtimi net techniškai negalėjo būti taip, kaip buvo nupezėta.

Ten akivaizdi afera. Tegu ja užsiima tie, kurie išmano šiuos reikalus. Tik kas? Mūsų tragedija yra tai, kad tauta neturi proto, kuris sutiktų kentėti. Inteligentai nori būti gražūs, kaip daugelis „Lietuvos sąrašo“ žmonių, elegantiški, jie gina velniai žino ką. Ko labiausiai pasigendu, tai inteligentijos asmeninės atsakomybės, kai tu eini ir kenti su savo tauta.

Ko gero, inteligentai nenori ne tik kentėti, bet ir tiesiai kalbėti. Kas jos, tos tamsiosios valstybę valdančios jėgos, apie kurias ne kartą kalbėjo „Lietuvos sąrašas“?

Esu romantikė, kaip ir Darius Kuolys, bet romantikė kitaip. Mūsų valstybę valdo kiekviename iš mūsų esančios tamsios jėgos: noras turėti kaimyno sąskaita, nematymas kenčiančio šalia, baisiai daug dėmesio savo personai ir visai mažai gretimame bute gyvenančiam senukui.

Visa tai todėl, kad esame godūs ir menkai išsilavinę. Tauta, kuri negerbia savo mokytojų, anksčiau ar vėliau yra pasmerkta žlugti, nes jos vaikus mokys vis prastesni ir prastesni mokytojai.

Šita šalis turi baisiai daug paniekos. Kiekvieną dieną gerai įmitę veidai, įmitę net ne taukais, o pasitenkinimu savimi, tau vis aiškina iš tribūnų, kaip nuostabiai visa tauta gyvena, kad užribyje yra tik tinginiai. Ir tas, kuris sąžiningai ir daug dirba, bet neišgyvena, jaučiasi kaltas, gal kažkoks defektyvus, nes juk visi, kurie dirba, išgyvena. Gyventi čia labai sunku, nebijau pripažinti, net man su 1900 eurų alga. Net Seime uždirbsiu tik vos daugiau. Na, bet turėsiu vieną didelę privilegiją – dirbsiu vieną, o ne keturis darbus, tai mano amžiuje tikrai per daug.

Skelbiate, kad į Seimą einate žadinti tautos. Kaip atsitiko, kad po 26 Nepriklausomybės metų to prireikė?

Visiškai drąsiai galiu pasakyti, kad mus sulaužė Landsbergio godumas. Tautos lyderis yra tas, kuris atsižada visko, visų pirma turto. Juk krikščioniškasis mentalitetas, etinės vertybės pagrįsti žmogumi, kuris turėjo suplyšusius sandalus ir buvo nukryžiuotas kartu su banditais. Būtent remiantis šiuo įvaizdžiu auginami tikri krikščionys. O mes esame auginami visai kitu – turėjimo, garbės, šlovės – įvaizdžiu.

Man būtų paskutinė gėda, jeigu paskui mane vaikščiotų apsauga. Nuo ko saugosi ponas Landsbergis? Nuo savo tautos? Manęs irgi daug kas nekenčia, net gali nušauti. Bet tai mano tauta, aš ją myliu, kaip galėčiau nuo jos saugotis? Šita tauta dabar gyventų kitaip, jei būtume turėję žmogų, kuris nebūtų sugalvojęs paprašyti apsaugos, nebūtų sugalvojęs kilnoti žemių ir taip palikti lenkus aplink Vilnių be tėvų žemės, supriešindamas mus galutinai. Visos mūsų bėdos – iš lyderio godumo, kuris labai gerai atspindėjo godžią tautą.

Aš esu griežtai idealistė, griežtai nemanau, kad materija valdo pasaulį. Jį valdo idėjos ir idealai, bet būtent to mums ir trūksta. Kol mes esame orientuoti į turtą, tol nieko neturėsime. Dar nė vieno turtas neišlaisvino. Labai gražiai pasakė popiežius Pranciškus: nemačiau nė vieno, palaidoto su rankomis kišenėse, o ten auksas.

Klausdama apie tamsiąsias jėgas, iš tiesų turėjau omeny kiek kitus dalykus – tuos šešėlius, kurie nuolat persekioja valstybės valdymą. Eugenijus Maldeikis tuo metu, kai ėjo ministro pareigas, „Respublikos“ žurnalistui neoficialiai pasakojo, kaip apdorojami Vyriausybės nariai. Pakartoti tai į diktofoną jis kategoriškai atsisakė.

Iš tikrųjų labai myliu ir gerbiu savo vyrą. Didžiuojuosi tuo, kaip jis išlaikė visus „viljamsus“. Bet! Aš esu sakiusi jam ir dabar galiu pasakyti tą viešai: jis turėjo tada atsistoti ir viską pasakyti tiesiai. Pasakyti, kaip buvo daužomi mūsų automobiliai kieme, kaip buvo badomos jo automobilių padangos. Jis to nepadarė, sakė, mane nušaus. Aš savo vyrui tada pasakiau tai, ką pakartosiu jums dabar: geriau būti nušautam, negu gulėti po išsigimėlių kojomis.

Daug kartų esu įspėjusi, kad aš – ne Maldeikis. Aš kalbėsiu. Mano vyras labai daug matė, bet nepasakydavo. Jis yra taip inteligentiškas, kaip mūsų tauta nori. Kultūringas, šneka tylesniu balsu, sugeba nutylėti.

Aš kalbėsiu. Aš tiesiog esu iš tokios šeimos: senelis, tėvas – politiniai kaliniai, brolis – sovietinis disidentas, tramdytas „psichuškėse“.

Eisiu iki galo, paveldėjau tai genetiškai. Ir būsiu tas politikas, kuris kalbės. Kalbėsiu visus ketverius metus. Galiu įsivaizduoti to kainą. Gali būti sukurta visokių istorijų. Bet tu esi nepažeidžiamas, kai sieloje esi stiprus ir nevagi.

Tie šešėliai valstybėje iki šių laikų niekur neišnyko?

Man šiandien pasakė labai įdomų dalyką. Kad buvę valstybininkai vėl randa būdų įlįsti į valdžią per vyraujančias partijas.

Ar įmanoma kažką pakeisti valstybėje atėjus vienam?

Mano jėga ir yra tai, kad aš esu viena. Man nereikia nei turto, nei garbės. Turiu didelę savo gyvenimo svajonę. Atidirbus Seime ketverius metus, man iki pensijos bus likęs pusmetis. Išvažiuosiu į kaimą, rašysiu knygas, žiūrėsiu į dangų. Senatvė Dievo duodama apmąstyti, kaip žmogus buvo, bet ne kaip turėjo.

respublika.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
25 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
25
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top