„Draugai!
Ideologinio darbo sustiprinimas reikalauja bolševikiškai įvertinti kultūros palikimą, išryškinti viską, kas lietuvių tautos praeityje buvo pažangu. Reikia galutinai demaskuoti visa tai, kas praeityje buvo reakcinga, kas stabdė lietuvių liaudies istorinę pažangą, kas kurstė tautinę nesantaiką“ (p.114).
Su praeities tamsybėmis okupuotose šalyse energingai kovojo sovietiniai aktyvistai, dabar estafetę perima savi neomarksistiniai elementai, tokie kaip P. Gritėnas, sodriais epitetais apdalinęs Užgavėnių persirengėlių tradiciją. Pradėjęs nuo neigiamos kanotacijos, jog dabartinis Užgavėnių scenarijus yra sovietinių laikų produktas ir nutylėdamas, jog persirengėlių fenomenas yra būdingas visoms Europos tautoms, autorius pereina prie pagrindinio jį trikdančio aspekto. Praktiškai jau tapo tradicija, kuriam nors pažangiam piliečiui prieš pat šventę viešai pasipiktinti esą tendencingai vaizduojamais kitų tautybių personažais, ypač išskiriant žydus vaizduojančius persirengėlius. Kodėl? Atsakymą sufleruoja budri sovietinė agitmedžiaga:
„Partinės organizacijos turi auklėti komunistus ir visus tarybinius žmones bolševikinio budrumo didinimo dvasia, kad sugebėtų laiku demaskuoti visus priešo kėslus, nesvarbu kokia kauke jie dangstytusi“ (p. 120).
Kas gi slepiasi po „žydo kauke“? Sekant autoriaus mintimis – tai antisemitizmo idėjos bei moralinės kaltės dėl bendrapiliečių lemties antro pasaulinio karo metu, kai šalis buvo okupuota nacių, nebuvimas.
Situacija subtili, bet sovietininio rojaus kūrėjams buvo aišku ką daryti: „Kyla klausimas, kaip šiandien elgtis su šiuo praeities palikimu: priimi jį ar atmesti ir kurti visiškai naujas tarybines tradicijas, remiantis vien šiuolaikiniu patyrimu. <…> buvo vieningos nuomonės, jog komunizmą statančios epochos žmogui reikia naujų, prasmingų, jo poreikius atitinkančių tradicijų“ (p. 8 ).
Nieko naujau ar originaliau nepasiūlo ir P. Gritėnas: „Metas permąstyti Užgavėnių vaidmenį šiuolaikybėje. Atnaujinti šios šventės scenarijų arba išmesti jį į šiukšlių dėžę“.
Žinote, aš pati už tai, kad mūsų Užgavėnės su persirengėlių tradicija liktų gyvos, augtų ir plėtotųsi. Žydai, vengrai ar čigonai išties nėra aktualūs šių dienų vaikų (o juk jie bene pagrindinė šventės auditorija) kasdienybėje. Žiūrint į ateitį, gyvybingumas įmanomas, kuomet yra galimybė papildyti ją šių dienų realijomis, kaukių gamybai naudoti lengvai prieinamas medžiagas ir pan. Visa širdimi noriu, kad Užgavėnių šventė konkuruotų savo gyvybingumu ir populiarumu jaunimo tarpe su pop kultūros proteguojamu Helovynu. Tačiau visos inovacijos turi būti įneštos minkštai, švelniai ir patraukliai. Ir tikrai ne su uoliu neo-komjaunuoliškumu apšaukus mūsų tradicinę šventę tamsybėmis, kurią reikia išmesti į šiukšlių dėžę.
Daug valgykime, džiaukimės gyvenimu bei artėjančiu pavasariu.
Tekste cituoti keli sovietmečio leidiniai.
Užgavėnių tema rekomenduoju perskaityti vieną straipsnį, nuoroda ČIA.
Alkas.lt | V. Daraškevičiaus nuotr.