LRT klausia ar švenčiu? Ne, nešvenčiu, nei aš, nei 1,1 tūkst. t. y. ženkliai didesnė dalis atsakiusių skaitytojų.
Kadaise, kai tik pradėjo populiarėti šis svetimos kultūros reiškinys, visai smagiai pasėdėdavome pas draugus su šviečiančiu moliūgu. Prasidėjus stipriam šventės komercializavimui, prekybcentrius užplūdus įvairiai atributikai, soc. tinklus – Helovininiu makiažu pasipuošusiųjų lavinai bei tematikai skirtų pramogų parkų reklamoms, bet koks noras žaisti svetimą šventę man asmeniškai – baigėsi. Galima būtų nesukti galvos dėl viso to vartotojiškumo ir svetimų tradicijų mėgdžiojimo, tačiau matant kaip dalis ugdymo įstaigų ėmėsi uoliai nuo pat mažiausių vaikų darželių grupių iki vyresnėlių progimnazijų organizuoti šią šventę su visais įmanomais atributais ir kokį šiomis dienomis tai pasiekė laipsnį, darosi jau net ne švelniai tariant nesmagu, kad taip skubame viską perimti. Darosi koktu.
Jau seniai tai nėra tik išpjaustytų moliūgų demonstravimas, poros akių pavidalo guminukų, vorų lipdukų ar griaučių rankelės vienetinis atsinešimas į mokyklą. Dalyje mokyklų tai tapę viena didžiausių metinių švenčių su viešų erdvių ir klasių dekoravimu moliūgais, vorais, tinklais ir t. t., bei Helovininės atributikos pilnais saldumynų stalais. Mokytojos ir vaikai nuo galvos iki kojų persirengę raganomis, vampyrais, Adamsų šeimynėlės nariais ir pan. Mažesni išsipaišę baltus ale numirėlių veidus, tekantį kraują, užsidėję iltis, raganų kepures ir apsiaustus; vyresnės mergaitės su tinklinėmis pėdkelnėmis, trumpiausiais sijonais ir pan. Seksuali mirtis.
Net edukacinės programos tą dieną mūsų mokykloje buvo susijusios su Helovino tematika.
Mama, nenoriu išsiskirti, sakė mano trečiokė. Po renginio ji pastebėjo, jog šiemet visi vaikai buvo pasipuošę, t. y. nebuvo nei vieno be atitinkamo kostiumo. Vyko labiausiai Helovino temą atitikusios klasės maskarado įvertinimas. Antrus metus iš eilės laimėjo mano šeštokės klasė.
Švenčiame, nes daugumai patinka ši šventė, – sakė direktorė. Juk vaikams tai taip patinka, o jeigu jums netinka, leiskite vaiką į kitą mokyklą, kurioje nešvenčiama, – tiesiai rėžė tėvai aktyvistai.
Gerai, kad pagaliau žodį šia tema tarė ir specialistai. Etninės kultūros globos taryba kreipėsi į savivaldybių švietimo skyrius, išsakydama negatyvią poziciją dėl šios svetimos lietuvių kultūrai šventės diegimo ugdymo įstaigose. Dalis mokyklų paklausė specialistų, koregavo šventės planus, atsakydami juodai kraujuoto maskarado, palikdami tik moliūgų ekspozicijas arba ir visai suspenduodami šventimą.
Etninės kultūros globos tarybos kreipimasis sulaukė ir viešo dėmesio. Šventės gerbėjai raginimą stabdyti svetimos šventės populiarinimą ir demoniškų personažų sklaidymąsi mokyklose prilygino prorusiškam naratyvui (R. Sadauskas, Delfi), užsiminė apie finansavimo stabdymą (Seimo narė I. Pakarklytė, Laisvės partija), pasigirdo epitetų apie tokio požiūrio „naftaliniškumą“.
Helovino (ne)šventimas ugdymo įstaigose, tai dar vienas visuomenę poliarizuojantis klausimas. Tai nėra atsitiktinumas, priešingai, tai vertybių susikirtimas. Eilinį kartą tenka kalbėti apie lietuviško identiteto svarbą ir jo perdavimą ugdymo įstaigose. Požiūris į anapusinį pasaulį ir teisinga elgsena jo akivaizdoje – tai ne pasenusios atgyvenos. Ir ne prokremlinis požiūris. Tai lietuviškos savasties esmė ir per amžius mumyse įsirašiusi rudeninė elgsena. Su krentančiais lapais ir vėju mus aplanko iškeliavę artimieji. Ruduo – derliaus nuėmimas – susitikimas ir bendrystė su apsilankančiais protėviais. Kodėl norima lengva ranka pakeisti tūkstantmetį kodą?
Kodėl lietuviams visai svetima rudenį šlaistytis kraupiai apsirėdžius bei gąsdinant kitus, taikliausiai atsako religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius.
„Vėlinės ir Helovynas yra šventės, skirtingai atsakančios į klausimą – kaip elgtis prieš mirties iššūkį? Tai skirtingų civilizacijų atsakas.
Baltiška civilizacija atsako rimtimi, anglosaksiška-keltiška – baimės šurmuliu. Baltiškoji tradicija kviečiasi dvasias, anglosaksiškoji siekia jas nubaidyti.
Mes labai rimta publika, ir man lietuviškas atsakas patinka labiau. Per Vėlines mes einame pas mirusiuosius, plūste užplūsdami kapines, mirties fanai, mirties maniakai. Mes patys kreipiamės į protėvius. Keltai tą dieną ir juolab naktį išvis vengdavo iškelti koją už namų slenksčio – nes tada atsiveria pragarų vartai, mirusieji, raganos, dvasios siautėja čia pat, už lango. Lietuviai irgi žino, kad per Vėlines dvasios keliauja, juda, spiečiasi kapinėse. Na ir mūsų atsakas – jei dvasios ateina, reikia jas pasitikti. Negi praleisi proga pasimatyt su miruoliais. Ir tai daroma be jokios pompos. Airiai pasislėpę geria iš baimės, lietuviai slampinėja kapinėse, vaišina miruolius, degina sau žvakeles. Na, ne sau, mirusiesiems.
Mes savo tradicijos jėgą labai dažnai pražiūrime. Šiuo atveju tai dermė, sandora su protėviais, bendrystė. Tai suvokimas, kad protėviai ir mes, gyvieji ir mirusieji, esame viena. Vėlinių susitikimas tą dar kartą patvirtina. Jame visiškai nėra baimės. Tarkime, anglosaksiškas mentalitetas, arba šiais laikais jam tapati masinė kultūra, mirtį eliminuoja iš savo apyvartos. Galima sakyti – iš baimės.
Kodėl tokios skirtingos mirties sampratos? Priežasčių, čia, suprantama, ne viena. Bet pirmiausiai į akis kristų toks požymis: mūsų mirties samprata visų pirma jungia, mirtis Lietuvoje yra jungtis. Moderniosios Vakarų kultūros požiūriu, mirtis yra baisus, nesugrąžinamas, nepereinamas atskyrimas, gyvybės pražūtis. Įsisąmoninus mirtį, beprasmiškas pasirodytų visas masinės kultūros kompleksas, visa vartojimo aistra netektų prasmės. Vartotojas yra nemirtingas, tą mintį jam brukte bruka reklama. Ir miršta jis nustebęs ir įsižeidęs. Turbūt. Juk apie tai masinė kultūra nieko nesakė…
Lietuvių tradicijai mirtis – tiltas per bedugnę, moderniajai vakarietiškai – bedugnė pati. Žinoma, yra metafizinė tradicija; daug archajiškų tautų nuo aborigenų Australijoje iki Vakarų Afrikos genčių, nuo Kinijos iki Amerikos indėnų išlaikė ypatingą, ramų, pasitikėjimo kupiną santykį su mirusiaisiais. Lietuviai čia irgi įsiterpia, tai ne „religinis išsišokimas“. Religinis skandalas atsiranda kaip tik tą akimirką, kai nuo mirusiųjų ima skirtis praraja, stovėjimas akis į akį su mirusiaisiais, su protėviais yra natūrali religinė būklė. Romėnai tą puikiai jautė, viduramžių Europa to neprarado. Bet – viduramžių, bet – romėnai. Mes tą išlaikėme, gal dėl ypatingo metafizinio jautrumo. Gal dėl izoliacijos, uždarumo. Šiaip ar taip, ne gėda išlaikyti tą bendrumą su protėviais, kurį pažino Roma ar Kinija, ar tebepažįsta japonai, ar paskutinė Žemės rutulio mįslė – aborigenai. Gėdinga yra protėvių baimė, gebėjimas stoti veidas į veidą prieš juos – stipriųjų prerogatyva.
Rasčiau dar ir socialinių priežasčių, kaip be jų. Protėvių kulto tradicija (taip, Vėlinės – tikras protėvių kultas) perimta iš archajinio religingumo, iš baltiškos tradicijos religinio tarpsnio. Bet „minkštas“, neapsakomai jautrus, intymus santykis su sesute Mirtim yra ir socialiai nulemtas.
Mes visi – arba iš baudžiauninkų, arba – į baudžiauninkus; baudžiauninko ar šiandieninio valstiečio gyvenimas yra toks sunkus, kad jau bet kas, o ypač mirtis, yra lengviau.
Blogiau nebus, tai – laimės pažadas, miruolių pažadas; jie savo žodį ištesi.“ (Vilkų saulutė: eseistika. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003, 138-40 psl.)
Nuorodą į LRT apklausą rasite ČIA.