Putinas turi pagrindo manyti, kad laikas yra jo pusėje. Fronto linijoje nėra jokių požymių, kad Rusija pralaimi karą, kuris tapo sekinimo karu. Rusijos ekonomika patyrė smūgių, bet ji nėra sugriauta. Paradoksalu, bet po nepavykusio Jevgenijaus Prigožino maišto V. Putino valdžia sustiprėjo. Gyventojų parama karui išlieka tvirta, o elito parama V. Putinui nesutriko.
Vakarų pareigūnų pažadai atgaivinti savo gynybos pramonę susidūrė su biurokratinėmis ir tiekimo grandinės kliūtimis. Tuo tarpu sankcijos ir eksporto kontrolė trukdo V. Putino karo veiksmams kur kas mažiau, nei tikėtasi. Rusijos gynybos gamyklos didina gamybos apimtis, o sovietinės gamyklos lenkia Vakarų gamyklas, kai kalbama apie labai reikalingas prekes, pavyzdžiui, artilerijos sviedinius.
Technokratai, atsakingi už Rusijos ekonomikos valdymą, pasirodė esą atsparūs, lengvai prisitaikantys ir išradingi. Padidėjusios naftos kainos, kurias iš dalies lėmė glaudus bendradarbiavimas su Saudo Arabija, papildo valstybės iždą. Ukraina, priešingai, yra labai priklausoma nuo Vakarų pinigų įplaukų.
Putinas nejaučia jokio spaudimo nutraukti karą ir nesijaudina dėl savo galimybių jį tęsti daugiau ar mažiau neribotą laiką. Artėjant žiemai Rusijos kariuomenė pradėjo ribotą sausumos puolimą ir neabejotinai išplės raketų ir dronų atakas prieš Ukrainos miestus, elektrines, pramonės objektus ir kitą svarbią infrastruktūrą. V. Putinas mažų mažiausiai tikisi, kad JAV ir Europos parama Ukrainai sumažės, kad ukrainiečiai pavargs nuo nesibaigiančio teroro ir destrukcijos, ir kad šių dviejų veiksnių derinys leis jam diktuoti sąlygas susitarimui dėl karo pabaigos ir pergalės.
Rusijos lyderis pasirengęs panaudoti viską, ką turi, kad laimėtų karą Ukrainoje. Branduolinės ginkluotės kontrolė ir Europos saugumas dabar yra Rusijos primygtinio reikalavimo, kad Vakarai nutrauktų paramą Ukrainai, įkaitai. Tai, kas liko iš Šaltojo karo laikų ginkluotės kontrolės sistemos, 2026 m. visiškai išnyks, ir didėja nenuspėjamų trijų šalių – JAV, Rusijos ir Kinijos – branduolinių ginklavimosi varžybų pavojus. V. Putinas pasinaudos visais pasauliniais ir regioniniais klausimais – ar tai būtų Izraelio ir Gazos karas, ar aprūpinimas maistu, ar veiksmai klimato srityje – kaip svertu karui prieš Ukrainą ir Vakarus laimėti.
Nereikėtų turėti iliuzijų, kad bet kokio galimo trumpalaikių veiksmų derinio pakaks priversti V. Putiną atsisakyti karo.
Tačiau dabar atėjo metas pereiti prie ilgalaikės strategijos, kuria būtų didinamas ir palaikomas spaudimas piktadariškam Kremliaus režimui. Nereikėtų turėti iliuzijų, kad bet kokio galimo trumpalaikių veiksmų derinio pakaks priversti V. Putiną atsisakyti karo.
Vakarų lyderiai akivaizdžiai nesugebėjo tinkamai informuoti savo visuomenės apie ilgalaikį grėsmės, kylančios iš išdrąsėjusios, revizionistinės Rusijos, pobūdį. Jie pernelyg dažnai pasidavė magiškam mąstymui – statė ant sankcijų, sėkmingo Ukrainos kontrpuolimo ar naujų ginklų rūšių perdavimo, kad priverstų Kremlių sėsti prie derybų stalo. Arba tikėjosi, kad Putinas bus nuverstas per rūmų perversmą.
Šaltojo karo metais JAV užsienio politikos mąstytojai nesitikėjo, kad Kremlius staiga persigalvos ar kad sovietų sistema žlugs per vieną naktį. Vietoj to jie tikėjo ilgalaike vizija, kaip pasipriešinti pavojingam režimui ir daryti reikiamas investicijas į nacionalinę gynybą ir mūsų aljansų karinius pajėgumus – klasikine George’o Kennano formuluote, tai buvo „kantraus, bet tvirto ir budraus Rusijos ekspansinių tendencijų sulaikymo“ politika.
Sulaikymo politika šiandien reikštų tolesnį Vakarų sankcijų taikymą, diplomatinę Rusijos izoliaciją, neleidimą Kremliui kištis į mūsų vidaus politiką, NATO atgrasymo ir gynybos pajėgumų stiprinimą, įskaitant nuolatines JAV ir Europos investicijas į mūsų gynybos pramonės bazę. Tai taip pat reikštų, kad reikia sumažinti visą diplomatinę, informacinę, karinę ir ekonominę žalą, kurią padarė V. Putino karas.
Kremlius jau seniai įvaldė meną įkalti pleištą tarp JAV ir jų sąjungininkių.
Vadovams abiejose Atlanto pusėse bus labai svarbu išlaikyti Vakarų sąjungininkų sanglaudą ir ryžtą. Kremlius jau seniai įvaldė meną įkalti pleištą tarp JAV ir jų sąjungininkių. Deja, perspektyva, kad V. Putinas galiausiai pasitrauks nuo scenos, jau dabar skatina kalbas apie naują strateginį atsivėrimą Rusijai, kuris galėtų kaip nors išvilioti Maskvą iš Kinijos glėbio.
Tačiau turėtume būti itin atsargūs, teikdami pasitikėjimą bet kokiai naujai vadovybei Kremliuje. Buvusiam prezidentui R. Reiganui reikėjo daug laiko įsitikinti, kad Michailas Gorbačiovas skiriasi nuo savo sovietinių pirmtakų. Dabar šis iššūkis yra daug sunkesnis, atsižvelgiant į tai, kad bet kas, kas galėtų pakeisti V. Putiną, turėtų nutraukti karą ir pradėti tikras, rimtas derybas su Kijevu.
JAV ir jų sąjungininkės turi aiškiai suvokti, kad šis įsipareigojimas yra ilgalaikis. Vargu ar karo pabaiga, kad ir kokia ji būtų, sumažins Rusijos ir likusios Europos konfrontaciją. Ukrainiečiai ir jų draugai pagrįstai nori matyti klestinčią, nepriklausomą Ukrainą, kuri būtų saugi ir visiškai integruota į žemyno politinį ir ekonominį gyvenimą. V. Putinas ir jo įpėdiniai tai laikytų galutiniu Rusijos pralaimėjimu. Jie padarys viską, kad tam sutrukdytų.
Šaltinis THE WALL STREET JOURNAL