Pastarosiomis dienomis viešojoje erdvėje aktyviai komentuojamas Putino atsakas Vakarų sankcijoms – metus laiko veiksiantis draudimas iš valstybių, palaikiusių sankcijas prieš Rusiją, įvežti tam tikrus maisto pramonės produktus, gaminius ir žaliavas.
Kaip rodo skubiai atliktos apklausos, didesnės dalies Rusijos žmonių šie Kremliaus veiksmai nė kiek nesutrikdė – girdi, mūsų tai neišgąsdins, bus proga pakelti nusmukdytą šalies žemės ūkį ir parodyti visam pasauliui mūsų susitelkimą, galią ir vienybę, o Vakarams taip ir reikia – tegu patiria ekonominių nuostolių. Kai kas tokį Putino žingsnį apibūdino kaip pačiu laiku atliktą taiklų snaiperio šūvį.
Tiesos.lt siūlo susipažinti su kitomis – ne tokiomis optimistinėmis – Rusijos žmonių nuomonėmis, išsakytomis interneto portaluose ir tinklaraščiuose. Pabrėžtinai ironiški, kartais sarkastiški tokių pasisakymų kontekstai, beje, nenustelbia išreiškiamo susirūpinimo dėl grėsmių ir pasekmių, kurių šioje situacijoje gali sulaukti ne tik šalies ekonomika, bet ir eiliniai Rusijos gyventojai.
Putinas įvedė ketvirtąjį sankcijų paketą prieš Rusiją
Taip pavadintą apžvalgą savo „Veidaknygės“ puslapyje paskelbė Rusijos politikos ir visuomenės veikėjas ir publicistas Georgijus Satarovas.
„Tai – ne šiaip kliedesiai, o savižudiški kliedesiai.
Prisimenu istoriją, kurią man papasakojo prieš penkiolika metų […], apie Paragvajaus diktatorių Alfredo Stressnerį. Šalį valdę brigadų generolai maitinosi iš automobilių kontrabandos. Niuansas čia tas, jog pati šalis automobilių negamino. Kai tik jų „verslo“ apimtys ėmė mažėti, jie išleido įstatymą, draudžiantį į šalį įvežti automobilius.
Tai štai – palyginti su mumis, jie paprasčiausiai padykę vaikigaliai.
Pavyzdžiui, nesusimąstyta, jog didesnė Rusijoje parduodamų maisto produktų ir prekių dalis yra pagaminama iš įvežamų žaliavų. Pavyzdys – „mūsų“ dešra. Rusija netiekia tokios mėsos, kuri tiktų dešros gamybai. Išnyks ir „mūsų“ šokoladas. Daugybės maisto produktų gamyba priklauso net ne nuo bazinių žaliavų, o nuo smulkių ingredientų – taip pat įvežamų, tačiau be jų pagaminti produkcijos neįmanoma. Tiek pat tai tinka ir kitoms plataus vartojimo prekėms.
Tačiau blogiau yra visai kas kita. Norint pakeisti didelius įvairiausio asortimento produktų kiekius savo gamybos produkcija, yra būtina sudaryti sąlygas laisvam verslui – ir smulkiam, ir stambiam. Ar jūs Rusijoje pastaruoju metu tokį verslą regėjote? Juk jis – pabaidytas – traukiasi iš šalies.
Trečioji aplinkybė dar blogesnė: paskelbtos sankcijos truks metus? O kas bus po metų? Jei Putinas staiga atšauks tas sankcijas? Kas tokiomis sąlygomis imsis investuoti į verslą?
Žinoma, mums bus pažadėta, jog valstybė sukurs galingas korporacijas, kurios šalies gyventojus ir pamaitins, ir aprengs. O tai jau visiška subinė.
SSSR šito padaryti nesugebėjo. O šitie ne tik kad nesugebės, bet dar ir viską išvogs.
Kai Visagalis nori nubausti šalį, Jis pasiunčia jai Putiną.“
Apsieisime ir be vėžiagyvių
Rusų istorikas Georgijus Mirskis „echo.msk.ru“ portale paskelbtoje apžvalgoje rašo:
[…] „Na štai – naujoji epocha mums parengė [gyvenimo] pataisų: nuo šiol, vykdydamas vyriausybės sprendimą, tu, buržujau, nevalgysi jerubių, tau netgi uždrausti užsienietiški „vėžiagyviai, moliuskai ir kitokie bestuburiai vandens gyvūnai“. […]
Jeigu dabar būtų gyvas draugas Stalinas, jis apsiverstų karste matydamas, kaip puotauja Rotenbergas arba Kerimovas (Kremliaus vadovybei artimi Rusijos oligarchai – Tiesos.lt).
O jeigu kas nors mano, jog visa tai liečia tik materialiąją gyvenimo sferą, – didžiai klysta. Ar mūsų turtuolius maitinę Vakarų šulai – argi jie ne šiais būdais diegė savąją NATO ideologiją? Juk, kaip sakoma, kas merginą vaišina, tas ją ir šokdina – arba kitaip: kas ims kandžioti aukso kiaušinius siūlančią ranką?
Taigi, dabar jau mūsų vyriausybė susivokė, jog moliuskai ir kitokie vandens bestuburiai tam ir buvo įvežami, kad galėtų žmonių dėmesį atitraukti nuo kovos su amžinaisiais Rusijos priešais – amerikiečiais, liberalais ir gėjais.
O ir pačioje liaudyje atsirado sveikų jėgų, akylai suuosčiusių, iš kus trenkia puvėsiais. […]
Štai neseniai girdėjau, jog viena „Komsomolskajos“ – lyg ir „Pravdos“ – bendradarbė (toji pati, kuri siūlė iš liberalų odos gaminti šviestuvų gaubtus) pasakė bebaimius žodžius: „Sutinku, girdi, avėti gumines pušnis, kad tik galėčiau gyventi didžioje deržavoje“. Taip ir įsivaizduoju šią tetulę guminiais batais, apsivilkusią žydros spalvos flaneliniais triko ir apsijuosusią kojinėmis su užsegtuku. Kaip sakoma, pilnos kelnės žavesio. Tačiau minties kryptis juk teisinga. Aš ir pats galėčiau – kaip prieš penkiolika metų – vėl apsiauti mano senelio raudonarmiečio batus, jeigu tik žinočiau, jog tai kažkaip padėtų Aliaskoje surengti referendumą prisijungimo klausimu. […]
Iš tikro – gana jau ilsėtis ant graikiškų laurų ir čiaumoti amerikietiškas šlauneles. Valgyti – tik savo maistą, gerti – tik savo, šluostytis ir pasišluostyti – tik savomis priemonėmis. Ir importinius kiaušinius taip pat būtina ignoruoti: o ką – ar jau savų nebeturime?“
Pakilk, šalie!.. rikiuokis į eiles
Žurnalistas Artemijus Trojickis ironizuoja:
„Vietoje ŠALTOJO karo pokštininkas Putinas paskelbė ALKANĄJĮ karą.
Tačiau paskelbė kažkodėl savajai tautai.
Geriau nei kiti, mano nuomone, situaciją pakomentavo Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas: „Hm… Panašu, jog Maskva ir Briuselis veikia kaip strateginiai partneriai: Europos Sąjunga nusprendė iš Rusijos atimti paskolas ir ginkluotę, o Kremlius prie to pridėjo dar ir maisto produktus“.
Atgal į ateitį
Žurnalistas Arkadijus Babčenka „echo.msk.ru“ portale pasakoja apie situaciją atokesnėse Rusijos kaimo vietovėse:
„Kelias savaites praleidau kaime. Ir štai mane pasiekė žinia apie tai, jog Vladimiras Putinas iš dalies uždraudė žemės ūkio produktų importą. Ką šiuo klausimu galėčiau pasakyti…
O pasakyti šiuo klausimu galiu štai ką: ką nors iš maisto produktų nusipirkti pačiame kaime, kuris, atrodytų, tuos produktus ir turėtų gaminti, – neįmanoma. Būtent taip – nieko neįmanoma nusipirkti. Jau ne vienerius metus mane stebina produktų asortimentas autoparduotuvėje, kai į kaimą atvežami kopūstai ir agurkai. Atvežami į kaimą!
Visas vietos parduotuvėlės asortimentas – taip pat atvežtinis. Veža iš miesto. Viską. Įskaitant mėsą ir pomidorus.
Kiek jau metų iš eilės man nepavyksta kaime nusipirkti avienos arba žąsį, ar dar ko nors panašaus. Kaimas nepasiūlo parduoti absoliučiai jokių mėsos produktų. Jų nusipirkti neįmanoma. Paprasčiausiai jų nėra. Gyventi ant žemės ir ja maitintis tapo nerentabilu. Jeigu kas nors ką nors augina, tai tik sau. valstietija, 1990-ųjų metų pradžioje bandžiusi pakelti galvą, šiuo metu su visa savo manta ir vėl įtrypta į mėšlą – visiškai ir principingai.
Aš jau nekalbu apie tokius dalykus kaip logistika, kuro kainos, prieiga prie realizavimo rinkų, smulkusis ir vidutinysis verslas, privati nuosavybė, žemės pajai, fermerystė ir t.t., ir pan. – apie visumą, apibrėžiančią šalies aprūpinimo maisto produktais saugumą. Ar kas nors apskritai prisimena, kada paskutinį sykį kaime regėjo nepriklausomą fermerį ar smulkųjį verslininką, kurio nesužlugdė ar nesunaikino (kai kada ir tiesiogine šio žodžio prasme) eilinis agroholdingo gigantas, priklausąs kokiam nors gubernatoriaus žentui? […]
Taigi, aš visiškai neįsivaizduoju, kuo draugas Putinas, uždraudęs priešų maistą, rengiasi maitinti šalį, visiškai priklausomą nuo importo.
Manau, kad kaimas taip pat neįsivaizduoja.
P.S.
O apskritai – visiškai palaikau importo draudimą. Draudimą viskam. Aš taip pat už tai, jog biudžetiniams darbuotojams būtų draudžiama atostogauti užsienyje. Ir už didesnių muitų automobiliams įvedimą, veik uždraudžiančių juos importuoti. Dar būtų neblogai uždrausti užsienio valiutą. Ir priešų gamybos džinsus. Juk aš labai tolerantiškas žmogus. Ir gerbiu kitokią nuomonę. Aštuoniasdešimt šeši nuošimčiai gyventojų norėtų atgal į sovietiją? OK. Aš nieko prieš.
Visi troškimai turi būti įgyvendinti.
Ką savo sankcijomis nubaudė Rusija?
Suprantama, jog maisto produkcijos importo draudimai daugiau ar mažiau paliečia ir tikruosius Rusijos sankcijos adresatus. JAV, Kanados ar Australijos ekonomikai jie praktiškai nebus skausmingi, tuo tarpu kai kurioms Europos Sąjungos šalims tos sankcijos bus daugiau ar mažiau juntamos. Kaip Kremliaus sprendimas palies Lietuvą?
Iš dalies atsakydamas į šį klausimą žurnalistas Nikolajus Dzis-Voinarovskis, kurio specializacija – makroekonomika ir ekonominė politika, portale „slon.ru“ pateikia ekonominių tyrimų išvadas:
Vakarų šalims Rusija pritaikė savas „maisto produktų“ sankcijas. Ekspertų nuomone, yra savaime suprantama, jog tam tikru lygiu Rusija ir pati nukentės nuo šių draudimų – tai sukels kainų augimą. Bet ar rusiškos sankcijos galėtų nubausti Vakarų šalis? Ekonominių tyrimų centras „Capital Economics“ palygino draudžiamų produktų kasmetinį eksporto lygį su Europos Sąjungos šalių ekonomikos dydžiais.
Paaiškėjo, jog Lietuvos eksportuojamų produktų, kuriuos draudžia sankcijos, apimties santykis su šalies bendruoju vidaus produktu (BVP) sudaro beveik 2,5 nuošimčių. Kitose [Europos Sąjungos] šalyse šis rodiklis labai mažas. Pavyzdžiui, Suomijoje jis yra mažesnis nei 0,1 nuošimčių nuo šalies BVP, nors kai kurioms suomių kompanijoms, žinoma, gali tapti kritiškas. Pavyzdžiui, kompanija „Valio“ pusę savo produkcijos apimties persiunčia į Rusijos Federaciją, o tai sudaro 40 nuošimčių nuo viso suomių maisto produktų eksporto. Laimei, Suomijos ekonomika gyva ne vien „Valio“ dėka ir šalis eksportuoja ne tik maistą.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas