Veidaknygė
Po antrojo turo galima tvirtai konstatuoti: žmonės ne šiaip nori permainų, o tokių permainų, nuo kurių kuo toliau būtų socdemai, liberalai ir konservatoriai.
Nėra jokio kito paaiškinimo: čia ne elektorato atėjimo–neatėjimo problema, ne apylinkių dažnesnio lankymo–nelankymo klausimas, ne kampanijos, ne reklamos, ne elektorato perėmimo ir ne joks kitas aspektas. Visa tai yra savi-apgaulės retorika. Vilkaviškio apygarda yra labai simbolinė: bušido smūgiu nuspiriamas vienos iš ilgametės neva tradicinės partijos pirmininkas (po to jis turėtų bėgti slėptis po spalio lapais).
Žmonės masiškai balsuoja už niekam nežinomus žmones prieš labai žinomus, taip sakant, ilgamečius sisteminius politikus ir tai jau tampa negatyvumo bruožu.
Partinis sąrašas, vadinamoji daugiamandatė sistema, tampa gelbėjimosi šiaudųu šioms partijoms. Ji leidžia sukrapštyti konservatoriams apie 30 vietų Seime. Jeigu būtų tik „vienas prieš vieną“ balsavimas už asmenį, rezultatai būtų dar prastesni „tradicinėms“ partijoms. Jie būtų prastesni ir tiesiog didesnio aktyvumo atveju.
Turime istorinius rinkimus. Pirmą kartą vadinamieji „protesto balsai“ dabar ne šiaip paremia iš nevilties kažkokią partijėlę, o suteikia aiškią daugumą. Tik dar ne absoliučią daugumą. Yra masinis balsavimas prieš lietuviškąjį establishmentą.
Žlunga „tradicinių“ ir netradicinių partijų skirtis. Nei konservatoriai, nei socialdemokratai jau nėra Sąjūdžio ir eks-komunistų atitikmenys. (Eligijus Masiulis aiškiai parodė, kokia yra liberalizmo esmė Lietuvoje). Visos šios trys partijos tapo valdžios partijomis. Jos aiškiai yra suinteresuotos susiklosčiusios konjunktūros Lietuvoje sąlygomis, kurios išskirtinai palankios stambiajam verslui ir visiškai nurašo elementriausią socialinį teisingumą, skaidrumą, atvirumą piliečiams. Emigracija ir dirbtinai aukštos kainos visoms joms yra norma. Už laisvos rinkos postulato susiformavęs galingųjų dominavimas silpnesnių sąskaita, įvilktas į formalios demokratijos rūbą. Štai prieš šitą sistemą ir yra nukreiptas šiandienos balsavimas. Ne tik kaimas, ne tik lūzeriai, ne tik prasigėrę (kas buvo nuolat kartojama), bet ir miestas. Dar kartą: visiškai nežinomi žmonės laimi mieste prieš solidžius politikus.
Nėra jokių abejonių, kad neoliberalistinis establishmentas naudos tuos pačius burtažodžius kaip ir kitose Europos šalyse. „Nacionalsocializmas“ yra naujasis viešos retorikos puolimo dugnas. Konjunktūra gins savo pozicijas nesirinkdama priemonių. Net po to, kai jų interesai nususino šalį, pavertė mažiausių algų ir pensijų šalimi, įtvirtino atskirtį. Užtat labai kliūva valstybės didesnis vaidmuo bent pamėginti sureguliuoti nebaudžiamą kapitalo siautėjimą, pasislėpusį už šventos laisvosios rinkos.
Lietuva su antrojo turo rezultatais pasislinko ir įsijungė į europines ar net pasaulines (be jokios pompastikos) tendencijas. Ilgainiui reikės perrašyti įprastas politologines sąvokas. Nors būtent jomis bus bandoma stabdyti šį „sukilimą“ prieš neoliberalistinę politiką. Arsenalas jau žinomas: populistai, marginalai, valdžios siekimas (Prezidento postas), Rusijos korta, protesto balsai, nepatenkintieji viskuo, tvirtos rankos šalininkai, laukiantys Pono, Gelbėtojo ir t.t…
Taigi, valstiečiams-žaliesiems yra suteiktas milžiniškas pasitikėjimo kreditas – tik ar jis bus išnaudotas? R.Karbauskis dabar turi unikalią galimybę šiuolaikinėje Lietuvos istorijoje pradėti telkti Lietuvą. Dvi galimybės: užsižaisti valdžios reikaluose arba inicijuoti kuo visuotinesnį telkimąsi – pilietinės visuomenės atgaivinimą.
P.S. E.Jakilaičio studijoje jau prasidėjo maitvanagių puolimas pagal R.Valatkos mokyklos tradicijas.