Veidaknygė
Na, ką gi, jau turim rinkimų rezultatus. Jokie orakulai neatspėjo. O ypač tie, kurie iš anksto pūtė trimitus TS-KD ir LS sąjungai, kaip būsimosios valdančiosios koalicijos ašiai.
Turiu prisipažinti, kad rezultai ir man yra tam tikra staigmena. Nors rašiau, kad didelė tikimybė, jog „valstiečiai“ gali surinti 50 ar net daugiau mandatų (gavo 56), bet kad konservatoriai iškovos tik 31 – šito nelaukiau. Kitų partijų rezultatus numačiau pakankami tiksliai. Gal tik liberalai gavo porą mandatų daugiau nei maniau, o socialdemokatai – atitinkamai mažiau.
Antrajame ture TS-KD, faktiškai, patyrė stambų pralaimėjimą. Juos ištiko tai, kas 2008 m. Seimo rinkimų antrajame ture buvo atsitikę Darbo partijai: daugiamandatėje surinkusi apie 30 proc. balsų, vienmandatėse apygardose sugebėjo iškovoti vos kelis mandatus ir vadovaujantį vaidmenį turėjo perleisti socialdemokratams.
Kokios mintys kyla žvelgiant į tuos rezultatus ir galvojant apie priežastis, kodėl taip atsitiko?
LVŽS galutinis laimėjimas, manyčiau, yra mažesnė staigmena negu konservatorių sugniuždymas. Tas žodis čia tinkamas. Kaip kitaip pavadinti pirmojo rato favoritus, kurie galutinėje sąskaitoje gauna beveik perpus mažiau mandatų už rinkimų laimėtojus?
Kokios to staigaus TS-KD nuopuolio priežastys?
Jų, žinoma, ne viena.
Daktaro Pundziaus „įnašas“, aišku, matomas. Nors jo nepervertinčiau. Ryžtas veikti „skaidriai“ – sveikintinas, bet eiti „išsiteisinti“ pas Jakilaitį nebuvo geras sumanymas. Rezultatas – toks pat kaip Masiulio. Tėvo „palikimas“ – kaip Masiulio „paskola šeimos verslui“. Tai tik davė progą balsavimo išvakarėse žmonėms suprasti, kad ir dalis konservatorių „nebadauja“…
O kai beveik trečdalis visuomenės gyvena ties skurdo riba, reikia vis dėlto labai stokoti „socialinės klausos“ ir politinės intuicijos, kad platesnio žmonių dėmesio galėtum tikėtis eksponuodamas pasiturimą gyvenimo būdą. Nesaikingkas žavėjimasis liberalais, demonstratyvus kabinimasis jiems į parankę, „vienybės“ su jais manifestavimas esant šitokiai socialinei atskirčiai, manau, buvo kita priežastis, lėmusi TS-KD politinį kritimą antrajame ture.
Jau anksčiau esu minėjęs, kad saikinga distancija liberalų atžvilgiu konservatoriams būtų išėjusi į naudą. Konservatoriai, matyt, „užsimiršo“, kad jų rinkėjas skiriasi nuo liberalų. Betgi „jaunimui“ atrodė, kad išsikelti liberalų vėliavas yra „modernu“, „šiuolaikiška“, „perspektyvu“. Dabar jie sužinojo, kad Lietuva nėra Vilnius…
Šita prasme TS-KD gavo, faktiškai, ko nusipelnę. Jie viską padarė, kad „atskalbtų“ sutepeptą liberalų mundurą: avansu gyrė, liaupsino, skelbė partneriais būsimojoje koalicijoje, nepaisant to, kad teisėsauga dar nieko nepasakė, ar apsiribos kaltinimais vien Masiuliui.
Liberalų rinkėjams tas patiko. Jie „užskaitė“ konservatorių įdirbį ir sugrįžo prie savo numylėtinių.
Tačiau konservatoriams atsitiko blogiau. Himnai liberalams į sveikatą jiems neišėjo. Atsitiko kaip tiems „drungniesiems“ iš Švento rašto, kuriuos išspjauna. Nuo jų nusigręžė ne tik vysk. Jonas Kauneckas, bet ir arkivysk. Sigitas Tamkevičius, paraginoęs balsuojant atsižvelgti, „koks kandidatas buvo praeityje ir kokias vertybes jis gynė“, ir sakė mažiausiai kreipti dėmesio „į gražius kandidato pažadus“.
O kadangi „ne visų“, švelniai tariant, kandidatų, prisistatančių su KD ženkliukais, darbai ir žodžiai liudijo ištikimybę socialiniams ir moraliniams Bažnyčios principams, nesunku numanyti, „kur dingo“ TS-KD balsai antrajame ture.
Trečias motyvas, turėjęs tam tikros reikšmės rinkimų rezultatui, manyčiau, buvo Landsbergio ir Karbauskio debatai televizijoje. Prie visos pagarbos jaunajam partijos lyderiui, jo pažangai politinės veiklos srityje, vis dėlto tuose debatuose aiškiai pasimatė, kad „svorio kategorijos“ nebuvo lygios. Tiesiog oponentas turėjo daugiau gyvenimiškos patirties, pranoko dalykinėmis savybėmis, praktiniais įgūdžiais.
Net ir debatų vedimo taktika jis buvo pranašesnis: geriau pasiruošęs, apdairiai išsisukdavo nuo jam neparankių temų, greit perimdavo iniciatyvą ir sumaniai kontratakavo. Sugebėjo ne kartą išmušti jaunąjį varžovą „iš balno“. Tuo pat metu jo priešpuolius atremdavo be didesnio vargo ir vėl nedelsdamas pereidavo į aktyvų spaudimą. Manau, kad po laidos reikšmingai daliai net ir TS-KD simpatikų tapo aišku, kad premjero batai TS-KD lyderiui dar didoki.
Kokios viso to pasekmės? TS-KD džipas rinkimų finišą privažiavo gerokai nuleistomis padangomis. Tonas prie derybų stalo dabar turėtų būti oktava žemesnis. Bendram reikalui tai, manau, į naudą. Anksčiau jų populiarinta mintis būtinai vestis į koaliciją liberalus, pagal nutylėjimą, manyčiau, nebeaktuali. Stabiliai daugumai sudaryti visiškai pakaktų dviejų politinių jėgų – LVŽS ir TS-KD.
Klausimas tik, ar konservatoriams pavyks nuryti tam tikrą piliulę ir susitaikyti su tuo, kad ne jie diktuos koalicijos sąlygas? Kuklumas ir nuosaikumas ne tas bruožas, kuriuo TS-KD, vadinkim, „labai išsiskirtų“. Tarp jų nemaža aukštai save vertinančių asmenybių, kurios gali nesitaikstyti su „antraeiliu vaidmeniu“. Prezidentūros veiksnys – irgi ne paskutinėje vietoje. Todėl ši koalicija, nors pagal dabartinį jėgų išsidėstymą galėtų būti, mano supratimu, produktyviausia, nėra savaime suprantama.
Bet jeigu TS-KD nepervertins savo jėgų ir galvos apie valstybę, kuri nebeturi laiko eksperimentams, o šaukte šaukiasi pozityvių, konstruktyvių ir greitų permainų, peržiūrės savo programą ne Laisvosios rinkos instituto rekomendacijų, o savo pačios KD socialinės doktrinos ir moralinių preferencijų kryptimi, spėju, kad su „valstiečiais“ galės susitarti.
Kadangi socialinis klausimas dabar – svarbiausias!
Kitų koalicijos variantų dabar nesvarstau. Pažiūrėsime kaip seksis kalbėtis pirmiausia abiems rinkimų laimėtojams.